Kovą „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos nariai „išeiti“ iš komforto zonos turėjo dalyvaudami kūrybinėse dirbtuvėse. Šįkart jos – kiek kitokios. Ankščiau jaunuoliai patys galėdavo spręsti, kokiomis temomis – inspiruoti gamtos, nūdienos aktualijomis – rašys tekstą. Kovą organizuotose kūrybinėse dirbtuvėse jauniesiems žurnalistams buvo pateiktos tarpusavyje visiškai nesusijusios frazės, kurios, regis, nieko nepasako, tačiau reiškia daug. Remiantis jomis, vaikščiodami po Kretingos miestą jie turėjo sukurti tekstą, frazę, eilėraštį ir panašiai, kokį inspiruoja duota frazė. Akademijos nariai su jumis dalijasi savo darbais, jų pavadinimuose – duotoji frazė.

Noriu, bet negaliu

Ilgi laiptai, tamsus trečio aukšto licėjaus koridorius, socialinės pedagogės kabinetas. Ne ne, esu čia ne dėl savęs, o dėl sūnaus Alesandro. Daugeliui tėvų tokie apsilankymai keltų nerimą, susierzinimą, bet man po šitiek metų jau nei šilta, nei šalta. Rūškanas, išraudęs socialinės pedagogės veidas – tai toks pat įprastas vaizdas, kaip grikių košė pirmadienį. Šį kartą mažojo Alesandro dienyne radau (tiksliau licėjaus vadovybė rado, nes aš sau nervų dėl tokių dalykų negadinu) italų kalbos mokytojos pastabą, kad manasis berniukas per kalbėjimą mažumėle sumaišė kalbos registrą... Tiksliau... Supažindino gerbiamą mokytoją su Ferarri šeimos žodynu... Žinoma, jis ne silpnų nervų žmonėms, bet vadinti jį necenzūriniu – išpūstas burbulas...

Išklausiau socialinės pedagogės valandos moralą ir galvoju: „Už ką man tokia kančia?“ Negana to, ta madona dar drįso pareikšti, kad nesugebu auklėti savo atžalos! Aš?! Į šeštą dešimtį įkopęs vyras nesugebu auklėti savo sūnaus?! Nesąmonė! Gal paprasčiausiai Ferarri šeimoje puoselėjamas spartietiškas vertybes be jokios cenzūros ne visiems lemta suprasti, a? Laimei, sugedusią nuotaiką praskaidrina ateinantis pavasaris ir gražiausios šio metų laiko šventės. Ne ne, kalbu tikrai ne apie šv. Velykas. Jau greitai Venecijos mero rinkimai. Tikiu, kad mano miestui reikia manęs. Turiu reikiamos patirties: nesuskaičiuojami apsilankymai pas licėjaus administraciją dėl mažojo Alesandro mane užgrūdino bet kokiai priešininkų opozicijai. Turbūt kažkas klaus, kaip aš, Lorenzo Ferrari, galiu valdyti Veneciją, jei nesugebu auklėti sūnaus? Bet gi koks skirtumas! Anksčiau ar vėliau Venecija vis vien atsidurs po vandeniu...

Tomas VALIŪNAS

---

Girdžiu

Paskutinė kalendorinė žiemos diena. Einant gatve savo galvoje išgirdau mintis. Tai viena, tai antra, galiausiai ir trečia minti. Kokios jos? Visokios.

Evelina STONKUTĖ

---

Bėgu, kūlversčiais rituosi,

stojuosi ir koja vėl kliūnu –

Ir taip kasdien

Gyvenimą visą išties

Galvoje tūno tas idealas,

formą keičiantis nuolat

Bado jis mane mintimis,

šiaušia plaukus

Tikslo nematydama tikslą turiu

Būtinybe išgyvenimui jis tapo

Bėgu į rytojų,

tačiau atsiduriu šiandienoje

„Neskubėk gyventi“, – sakė mama

Bet kitaip man neįdomu

Kamilė PULOKAITĖ

---

Neišdulksnojimai

pokalbio dulksna nudulka

šypsniais raitosi sekundės

vėl atleisk naktis nudunda

kiek per skaidriai kiek per smulkiai

vyšnios pervargsta žydėti

nužydėti nebegali

nuo pavasario apsalę

mokomės savim almėti

taip į dulksną aidi blyksniai

iš vaikystės nesugrįžę

nebegalim džiaugtis blyškiai

išsakyta atsiminę

Linas DAUGĖLA

• Rašyti komentarą (2)