|
|
|
Muzika ir dainos buvo Kovo 11-osios dalis
Kretingos muziejuje su visuomene susitiko garsus šalies politikas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo signataras, menotyrininkas, muzikologas, vertėjas Vytautas Landsbergis ir jį atlydėjęs sūnus poetas režisierius Vytautas V. Lansbergis. Išvien su prisiminimais apie Kovo 11-ąją, kurią V. Lansbergis pavadino Dainuojančia revoliucija, buvo pristatyta ir naujausia politiko įžvalgų, tekstų rinktinė „Laikinas Numas“ bei jo išversta indų poeto mąstytojo Rabindranato Tagorės eiliuotų tekstų knyga „Į anapus“. Vytautas Landsbergis jaunesnysis neslėpė, kad improvizuotas susitikimas su kretingiškiais įvykęs Kretingos muziejaus istoriko Tado Šaulio iniciatyva, kuris pakvietęs, kai jie ilsėjosi Palangoje – atvykę pasitikti pavasarį ir pasiklausyti grįžtančių varnėnų. Kartu atvežęs ir savo sukurtą naujausią filmą apie tėvą „Senis prie jūros“. Kūryba – tarsi pamuzikavimas Pradėjęs nuo tėvo kūrybos, jis akcentavo, kad šioji esanti esminė jo gyvenimo dalis: kurti, improvizuoti, džiazuoti ir tam tikra prasme per tai atsitraukti, kad nebūtų pernelyg stipriai pažeidžiamas. Jo tėvui kūryba – tarsi pamuzikavimas. Anot Vytauto jaunesniojo, tėvui itin imponavo Jonas Mekas ir avangardinis menininkų judėjimas „Fluxus“ bei šio judėjimo „dzenžaidimo“ filosofija – į rimtus dalykus žiūrėti nerimtai, bet nepametant pagrindinės minties ir gyvenimo ritmo, nepasiduoti skausmui ir liūdesiui. „Tai, anot J. Meko, ir padėjo Landsbergiui atsilaikyti per 1990-ųjų įvykius. Kartu tai – ir asociacija į šiandienos įvykius Ukrainoje, kas padeda kariams atsilaikyti, neišprotėti“, – kalbėjo V. V. Landsbergis. V. Lansbergio paklausus, kiek politikoje reikia humoro jausmo, šis atsakė: „Humoras yra gyvenimas. Dideli politikai be humoro yra pavojingi. Humoras – tai ir požiūris į save, kuris gelbsti, kad nepasiduotum beprotybei, kai nori geriau, o tau neišeina.“ Kodėl pamilęs R. Tagorės kūrybą, kad pasiryžo ją išversti – išleisti keli leidimai, V. Landsbergis sakė, kad Lietuva su Indijos kultūra susijusi per sanskritą, Vydūną, jis įžvelgė bendrumo ir per senąsias tradicijas: „Pas mus dabar vyrauja išėjimo kultūra per juodumą, neviltį, o anksčiau – per gėrį, šviesą. Indija, jos tikėjimas ir krikščionybė netikėtai susieina per R. Tagorę, jo filosofiją ir kūrybą.“
Ar muzika eina išvien su politika Jei palygintume muziką ir politiką, tarp jų yra stiprių sąsajų. V. Landsbergis samprotavo, kad abi šios sritys yra žmonių veikla. Švari, morali politika yra valstybės reikalai – kaip tvarkyti, apginti valstybę. O bendra su muzika yra teisybė, kai negali meluoti, nes žmonės mato ir girdi. Garsai gali perduoti pranešimą – priimtina tai ar ne. Muzika eina išvien su politika, jei nemeluoji, transliuoji, ką sako širdis. „Norėčiau būti kaip muzika, kuri pakelia ir nuneša į kitą pasaulį“, – atviravo politikas ir muzikologas, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos žinovas. „Kai viešėjome Klaipėdoje pas pranciškonus, brolis Astijus prasitarė, kad Lietuvos žmonės šiandieną piktoki, mažai susišneka. Pasakė, kad reikėtų daugiau dainuoti. Galvoju, jei šiandieną Seimas posėdį pradėtų partizanų dainomis ar Maironio „Lietuva brangi“, būtų daugiau tarpusavio supratimo ir galvojimo apie savo tautą. Daina yra pranešimas apie tautą, bendruomenę, asmenį. Ji, eidama iš lūpų į lūpas, kaip ir nebeturi konkretaus autoriaus, neša žinią apie vienas kitą, apie tautą. Kai režisierius Sergejus Loznica sukūrė filmą „Sugriauti blogio imperiją“, jis, kaip tikras kino magas, leido patirti neapsakomas būsenas – kai Vingio parke tauta dainavo „Lietuva brangi“ , supranti tautos stiprybę, nepalaužiamumą. Kai aš tapome mes. Dabar tai vyksta Ukrainoje“, – samprotavo žinomas politikas. Tauta kvėpavo laisvės siekiu Susitikime gausiai dalyvaujant mokiniams, vienas jų paklausė: „Profesoriau, kokį vaidmenį vaidino muzika Kovo 11-osios išvakarėse?“ V. Lansbergis tarsi pratęsė savo mintį: „Mūsų tautos sukilimas prieš sovietų tironiją buvo vadinamas Dainuojančia revoliucija. „Lietuva brangi“ dainavo šimtai tūkstančių žmonių, ir visas Baltijos kelias buvo kaip daina. Daina buvo Kovo 11-osios dalis.“ Jo žodžiais, Lietuva nuolat kvėpavo laisve, jos siekiu: „Buvome sukilėlių žemė: nors caro valdžia malšino sukilimus, bet augo naujos kartos ir kilo į kovą už laisvę. Pasaulyje niekur kitur nematytas reiškinys – knygnešių epopėja: juos šaudo, o jie per Nemuną neša „Varpą“, „Aušrą“. Lietuviai visąlaik sukyla, kad nešliaužiotų prieš ponus. Taip ir mes atėjome ligi Sąjūdžio. Man Michailas Gorbačiovas sakė: baikit su ta savo nepriklausomybe, mes jos neduosime, o jūsų niekas neužstos. Bet mes nenorėjome trupinių nuo jų stalo, norėjome turėti viską, ką užsiauginome patys. Kilo baisus maištas, ir jie įsiuto. Mūsų tauta tuomet neturėjo šautuvų, bet turėjome dainas, didelį ryžtą ir meilę tėvynei. Sakėme tautai – dainuokite. Kol dainuojame, esame kartu.“ V. Ladsbergis dar prisiminė, kad jo kabinete Lietuvai lemtingomis paskutinėmis sovietinės priespaudos dienomis kabojo čekų pasipriešinimo lyderio Vaclovo Havelo portretas, ir paprašė, kad atvežtų pianiną: „Tomis baisiomis naktimis, kaip tankai supo Seimo rūmus, skambindavau, nežinodamas, ar jie ateis ir kada ateis. O žmonės aplinkui dainavo. Mums siūlė bėgti, bet mes žinojome, kad turime likti čia ir pasitikti savo likimą.“
|
|
