Pajūrio naujienos
Help
2024 Gegužė
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar reikėjo Kretingai BOLT paspirtukų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Šimtametės ilgaamžiškumas – su motinos pienu

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Jubiliejai
  • 2023-03-07

Šimtametė Emilija ligi šiol – viskuo besidominti skaitytoja, ilgametė Kurmaičių bibliotekos bičiulė.

Emilija Timokaitė iš Kurmaičių savo 100-ąjį gimtadienį pasitiko Kartenos katalikiškojoje palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje: vakar su jubiliejumi ją pasveikinti atvykusį Kretingos rajono merą Antaną Kalnių ji pirmoji, padėjusi skaitomą laikraštį į šoną, pasveikino, laimėjus mero rinkimus ir linkėjo gerų darbų Kretingos žmonėms.

Priėmusi sveikinimus, gėlės ir dovanas taip pat iš Kretingos seniūnijos seniūnės Sigitos Riepšaitės ir specialistės Audros Viskontienės bei ligoninės vadovo Normanto Žeimio, jubiliatė išsakė ir savo pagrindinį pageidavimą: „Kai sukako 100 metų, jau reikia namo.“ Moteris tai pasakė pačia tikriausia prasme – labai besiilginti namų, dienos ilgėja, tuoj užklups pavasaris, kurį pasitikti ji dar norinti savo namuose.

N. Žeimys pažadėjo šią galimybę aptarti su jos globėjais – Jolanta ir Egidijumi Girdeniais. Mat, senolė artimųjų visiškai nebeturi: jos vienturtis sūnus Mikalojus mirė 2008-aisiais, sustojus širdžiai.

Paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą, E. Timokaitė sakė kilusi iš Biržų krašto, jos tėvai Elžbieta Lukošiūtė ir Jokūbas Timukas nebuvo turtingi, valdė ūkį su 10 ha žemės. Šeimoje augo 5 vaikai: 3 broliai – Jonas, Juozapas, Petras ir 2 seserys, be jos dar – Marytė. Tėvo netekę anksti – vos 27-erių šis mirė nuo vėžio. Visiems trims broliams karo pabaigoje pasitraukus į Ameriką, jai liko tik sesuo ir motina. Marytė taip pat jau iškeliavusi anapilin, o savo brolių likimų ji nė nebežinanti – po karo tarpusavio susirašinėjimas nutrūko.

Emilija ilgai gyveno kartu su motina – ir tuomet, kai sumanė išsikeisti butą į Klaipėdą, sykiu parsivežė ir ją. Vėliau likimas ją, jau palaidojusią motiną, atvedė į Kurmaičius. „Kas per bjaurybė tas užsimiršimas, atsiminsiu paskui“, – paklausta, kiek laiko gyvenanti mūsų rajone, atviravo senolė.

Pagal klaidą dokumentuose iš Timukaitės tapusi Timokaite, Emilija pasakojo baigusi Joniškėlio žemės ūkio mokyklą, kurioje išmokusi „visko“, ko reikia gyvenimui. „Biržuose daugiausia dirbau su pinigais: viską pirkdavau, bet nė pati nevogdavau, nė kitiems neleisdavau to daryti. Buvau internato bendrabučio ūkvedė ir buhalterė, Klaipėdos įmonėje „Progresas“ iš pradžių dirbau staklininke, vėliau – pamainos viršininke. Ir išėjusi į pensiją, nesėdėjau rankų sudėjusi: dirbau iki 82 metų vienos žuvies apdirbimo įmonės gėlininke ir aplinkos tvarkytoja. Visąlaik buvau fiziškai stipri, kol kojos „nenudžiūvo“, – vaizdingai kalbėjo šimtametė.

Ji neslėpė sunegalavusi po klubo operacijos: iš pradžių pakilo, vaikščiojo, bet dabar kojos silpnai belaikančios.

Merui paklausus, kur jos ilgaamžiškumo paslaptis, E. Timokaitė nė nesudvejojusi atsakė: „Jokių paslapčių: tegul motinos žindo savo vaikus, kuo ilgiau, tuo vaikai bus sveikesni ir ilgai gyvens. Mane motina žindė iki 3-jų metų.“ Emilija prisipažino valganti viską, bet itin mėgstanti pieno produktus ir stengiasi, kad šie jos racione dominuotų prieš mėsą.

S. Riepšaitei prisiminus, kaip ji sveikino Emiliją 95-erių metų proga ir linkėjo sulaukti 100-mečio, ši atsakiusi, kad jubiliejaus nebesulauks, šįkart jau neprieštaravo darsyk susitikti po 5-erių metų. Senolė sakė, kad norinti kuo greičiau vėl atvažiuoti į Kretingą – miestas jai labai patinkantis. Ji prisipažino visą gyvenimą mėgusi puoštis ir dar neseniai užsukdavusi į parduotuves nusipirkti kokį naują drabužį. Gal dabar vienai to ir nebepavyktų, pasvarstė, bet nors pakvėpuoti miesto oru labai pasiilgusi.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas