|
Gausus šimtametės gyvenimo kraitis
Praėjusį savaitgalį, vasario 26-ąją, savo 100-mečio jubiliejų atšventusi kretingiškė J. Jablonskio gatvės senbuvė Stanislava Narvilienė gėlių puokščių apsuptyje džiaugiasi ne metų, bet ją mylinčių artimųjų gausa: užauginusi sūnų Sigitą ir dukterį Danutę, susilaukė 3-jų anūkių Renatos, Erikos ir Jurgitos, 7 proanūkių ir 8 proproanūkių. Stanislavos priežiūra šiandieną labiausiai rūpinasi dukra, buvusi pedagogė 75-erių Danutė Trumpienė, kuri tarpininkavo bendraujant su sunkokai begirdinčia senole. Ši, paklausta apie atšvęstą jubiliejų, kuriame, dukters žodžiais, dar traukė savo jaunystės dainas, atviravo nė „nemislijanti“, kad jau sulaukė 100 metų: „Atėjo tie metai ir praeis“. Danutė papildė, kad dabar dažniausiai mama gyvenanti senų laikų prisiminimais, mintimis vis grįžtanti į savo jaunystę. Į tą laiką, kai jubiliatės tėvų Elenos ir Antano Želvių šeimoje augo 4 vaikai ir gyveno Ankštakiuose. Jos tėvai valdė vidutinio dydžio ūkį. Vaikystė ir jaunystė nebuvusi lengva – tėvai vaikus spaudė prie darbų, tekę piemenės duonos ragauti. Ištekėjo 1942-aisiais, karo įkarštyje, už Aloyzo Narvilo ir įsikūrė Raguviškiuose. Karo metais prie Minijos ties Raguviškiais priartėjus frontui, prisimena, jaunos moterys vaikščiodavo įsisupusios į skaras ir tyčia sukumpusios lyg senės, kad smalsiais žvilgsniais jų nesmaigstytų kaimo trobose apsistoję rusų kareiviai. O prasidėjus atviriems mūšiams, bėgdavę slėptis į paminijy įrengtus bunkerius. Viename tokių bunkerių 1944-aisiais pasaulį išvydo jos pirmagimis Sigitas. Duktė Danutė gimė pokariu, 1948-aisiais.
Raguviškiuose S. Narvilienės šeima gyveno tol, kol pasistatė naujus namus Kretingos mieste ir į juos įsikėlė apie 1960-uosius, – čia tebegyvena ligi šiolei. Stanislava įsidarbino mezgėja Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, kur dirbo ligi pensijos, o jos vyras Aloyzas – šaltkalviu-remontininku tuometinėje MSV – Melioracijos statybos valdyboje. Stanislava šiandieną sunkokai bemato, o ir širdis ne kažką sveika. Bet duktė džiaugėsi, kad mama pati atsikelia, vaikšto po namus, peržvelgia laikraščius, abi pažiūri televizorių. „Mama ypač mėgsta žiūrėti krepšinį, gal šis pomėgis likęs iš tų laikų, kai „Žalgirio“ komandos pergalės asocijuodavosi su lietuvių laisvės kovomis, nepriklausomybės siekiu“, – pasvarstė D. Trumpienė. Danutė vis prisimena, kaip jos mama po darbo sukdavosi šeimos ūkyje, daržuose, o tėvas Aloyzas augino nutrijas ir balandžius. Dar sovietmečiu buvo tapęs garsiu šalies balandininku, turėjo retų šių paukščių veislių, važinėdavo po parodas, dažnai namuose lankydavosi kiti kolekcininkai. Po vyro mirties, prieš 33-jus metus, dekoratyvinius balandžius ji išpardavė ir išdalijo. „Tada pykdavau, kad balandžiai teršia kiemą, bet dabar labai jų pasiilgstu“, – nostalgiškai apie gražiuosius paukščius kalbėjo Stanislava. Buvusios bendradarbės ligi šiol ją prisimena kaip šmaikščių istorijų pasakotoją, visuomet buvus geros nuotaikos, – šypsena nuo jos lūpų nedingo ir dabar, visą bendrystės laiką. „Mama labai mėgdavo dainuoti, visi šeimos „baliai“ būdavo pripildyti jos jaunystės dainų – smagių, nuotaikingų. Mums pritarti būdavo sunkoka – nežinodavome žodžių, per laiką kai kurias ir išmokome“, – atviravo D. Trumpienė. Stanislavos artimųjų rate – be dukters Danutės, dar ir kitų Kretingoje žinomų pedagogų vardai: jos anūkė Renata Narvilaitė-Bumblienė, žentas Gerardas Trumpis, o amžinybėn iškeliavusi Seimo narė Janė Narvilienė – jos buvusi marti, taip pat kurį laiką dirbusi pedagogės darbą. S. Narvilienės giminėje būta nemažai ilgaamžių: jos motina Elena mirė 82-jų, tėvas Antanas 89-erių, sesuo Salomėja – 86-erių. Jos gimtojoje šeimoje iš 4 vaikų, be Stanislavos, dar liko jaunėlė sesuo Jacenta, kuri užaugino ir dorai išauklėjo 7 vaikus, ir už tai buvo apdovanota Prezidento, – šį kovą jai sukaks 95-eri.
|