|
|
|
Po istorinę praeitį pavedžiojo kelių dešimtmečių senumo studentės dienoraštis
Ne per seniausiai „Pajūrio naujienų“ laikraščio redakciją pasiekė uteniškio Edmundo Kutkos rašinys, kuriuo jo autorius panoro papasakoti apie Kretingos ligoninėje dirbusią gydytoją radiologę Olgą Ganočkaitę, kuri savo gyvenime turėjo sąsajų ir su Utena. Atrodytų, kas gali būti bendro tarp Kretingos ir Utenos? Viskas paprasta – bendravimo tiltus tarp miestų ir miestelių stato žmonės, kuriems svarbi bendrystė, kilnios idėjos, istorija ir joje įspausti žmonių pėdsakai. Ėmėsi rašyti apie gydytojus Utenoje gyvenantis Edmundas Kutka – senjoras, trisdešimt metų dirbęs Utenos trikotažo fabrike, o paskutinius 13 metų – tarnautoju Utenos ligoninėje. „Paskutinėje darbovietėje pamačiau medikų „virtuvę iš vidaus“. Visi dėkojame daktarams už sugrąžintą sveikatą, tik retai susimąstome, kiek kartų per dieną jie priima sudėtingus, rizikingus ir atsakingus sprendimus“, – pastebėjo E. Kutka.
Jis neslėpė: „Galiu pasidalinti ta būsena, kai tampi pensininku. Pirmas dvi ar tris savaites „kaifuoji“, o vėliau vis dažniau pamatai, kad nieko gero visuomenei nepadarei, o visi tavo draugai dar kažkur dirba. Pradėjau raštyti apie gydytojų darbą, domėtis jų biografijomis. Medikų veikla neatsiejama su žydų pasiekimais šioje srityje. Esu laimingas, kad man pirmajam teko supažindinti uteniškius su Utenoje gimusiu ir vaikystę čia praleidusiu daktaru, defibriliatoriaus išradėju, vienu judėjimo „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ iniciatorių, Nobelio premijos laureatu Bernardu Lownu.“ Dalis E. Kutkos surinktos medžiagos buvo spausdinta Utenos kultūros žurnale „Indraja“, leidinyje „Naujoji Romuva“. Parašyti apie kretingiškę gydytoją O. Ganočkaitę E. Kutką įkvėpė dvi aplinkybės: pirma, – jo draugo Arvydo vienądien parodytas 1949 metais studentės O. Ganočkaitės sąsiuvinis su užrašu „Gamybinės praktikos dienynas“, antra, – besidomėdamas šia asmenybe ir bendraudamas su Kretingos medikais, daugiausia – su pediatre Laima Valantiejiene, E. Kutka sužinojo apie kilnią iniciaytvą – jau 10 metų, kaip Kretingos medikai tradiciškai per Šv. Luko – gydytojų globėjo dieną, spalio 18-ąją, – aplanko amžinybėn iškeliavusių kolegų, tarp jų – ir O. Ganočkaitės, kapus, prisimena jų darbus ir nuopelnus, tarnystę savo rajono žmonėms.
„Paskutinėje žinutėje gydytoja Laima pranešė apie jautrią aplinkybę – kad kartu su kapines lankančiais gydytojais buriasi ir išėjusiųjų anapilin giminės, – sakė E. Kutka ir tęsė mintį. – Gal todėl mane ir sudomino Olgos Ganočkaitės dienynas, kuriam – jau 74-ti metai. O kai sužinojau apie Kretingos medikų kilnią iniciatyvą, užsibrėžiau, kad tokie kilnūs poelgiai turi būti žinomi didesnei daliai visuomenės.“
„Gamybinė praktika“ Savo publikaciją atsiuntęs šiuo pavadinimu, E. Kutka rašo: „Kartą mano draugas Arvydas parodė vieną 1949 metų studentės Olgos Ganočkaitės sąsiuvinį „Gamybinės praktikos dienynas“. Gal todėl, kad surašytas jau praėjus nemažai laiko, kilo noras plačiau pasidomėti, koks dėmesys buvo skiriamas šiai sričiai. Nenusivyliau. Praktika vyko Utenos ligoninėje vyresniųjų medicinos kursų studentams, tęsėsi pusantro mėnesio. Bet kaip ji buvo aprašyta! Sužavėjo tai, kad visame dienyne nesimatė nė vieno braukymo, graži rašysena, kokius darbus atliko, ką naujo sužinojo, ką galima atlikti geriau. Ir daktarų Kazimiero Gogelio, Barboros Gražytės, Kazio Kavaliausko, Stasio Garalio, Ninos Aleksejevos vertinimai buvo geri. Kilo noras pasidomėti, koks tolesnis šios studentės likimas. Buvo žinomas tik viena aplinkybė – kad Olga kilusi iš Kretingos. Pabandžiau laimę Kretingos ligoninėje ir muziejuje. Gal todėl, kad čia radau puikius darbuotojus, darbuotojus, po truputį išryškėjo daktarės Olgos Ganočkaitės asmenybė. Po mokslų baigimo Olga gavo paskyrimą į gimtąją Kretingą. Ligoninėje Olgai teko nelengva darbo sritis – lankyti ligonius namuose. Vėliau, iki išėjimo į pensiją, ji dirbo rentgenologe. Jautriai į prašymą parinkti žinių sureagavo Kretingos muziejus. Istorikė Jolanta Klietkutė vienuolikoje puslapių paruošė Ganočkų šeimos genealoginį medį. Paaiškėjo, kad Olgos tėvas kilęs iš Ukrainos, Poltavos srities, per visą savo darbinę veiklą buvo veterinarijos felčeris, carinės valdžios apdovanotas medaliu, tapo gimtojo Kobeliako miesto garbės piliečiu, 1931 m. išrinktas Kretingos miesto tarybos nariu, o 1952 m. – Kretingos stačiatikių bendrijos seniūnu. Olgos motina Ieva buvo lietuvė, kilusi iš Kretingos rajono.
Apie Olgos Ganočkaitės darbą ligoninėje gražiai atsiliepė vyresnės kartos gydytojai. Tuo metu dirbusi ligoninės vyriausiąja gydytoja Ilona Volskienė papasakojo, kad pokario metais rentgeno skyriuje nebuvo pakankamai apsaugos priemonių nuo kenksmingų rentgeno spindulių, gal skyriuje trūko tarpusavio supratimo, tad Olga, tik atsiradus galimybei išeiti į pensiją, tuo ir pasinaudojo. Po motinos mirties 1981 metais, gyveno viena, nebuvo linkusi bendrauti.“
Pasidomėti šeimos genealogija įkvėpė rasti dokumentai Kretingos muziejaus muziejininkė Jolanta Klietkutė, sudariusi Ganočkų šeimos genealoginį medį, pripažino, kad genealogija yra jos pomėgis, neatsiejamas ir nuo tiesioginio darbo muziejuje: „Kai aš sužinau, kas yra, tarkim, kurios nors asmenybės tėvas, motina, kas – kieno sūnus ar duktė, man iškart kyla minčių tai užrašyti, susieti vieną su kitu ir domėtis dar giliau, kiek tai leidžia galimybės ir dokumentai.“
Pasidomėti Ganočkų gimine, šeima ją ir paskatino kretingiškės kolekcininkės Ritos Nagienės Kretingos muziejui perduoti O. Ganočkaitės šeimos dokumentai. „Jie buvo įdomūs: namų knyga, gausybė nuotraukų, į užsienį skirtas keliauti gydytojos senelio pasas, kuriame surašyti žmona ir vaikai. Viskas vyniojosi tarsi siūlų kamuolys, atskleidžiantis gydytojos, kiek mums žinoma, – įvairiapusės asmenybės – sąsajas su savo šeima“, – J. Klietkutė sakė, kad kiekviena genealoginė istorija visada gausi netikėtumų, suteikiant ir atradimo džiaugsmo, kad pavyko dar viena Kretingos istorijos dėlionė. O ta dėlionė turėtų nuvesti į taip pat gilesnes mūsų krašto istorijos žvalgytuves: tarkim, kaip gyveno stačiatikių bendruomenė Kretingoje iki II pasaulinio karo ir po jo – juk stačiatikių bendruomenės seniūnu O. Ganočkaitės tėvas buvo išrinktas 1952-aisiais metais. „O kadangi gydytojos Olgos motina buvo liuteronė, šeimos istorija gali nuvesti ir iki gilesnių liuteronų bendruomenės tyrinėjimų, ko dar nėra išsamiai padaryta“, – pripažino J. Klietkutė, kurios pastebėjimu, netikėtai gauti dokumentai ar istorija besidominčių – kaip šiuo atveju, uteniškio E. Kutkos – žmonių įžvalgos dažnai sukelia įvairių minčių ir duoda impulsą naujiems istorijos puslapiams atversti.
|
|
