|
|
|
Darbėnų gimnazijoje vėl sklandė bendrystės dvasia
„Sugriaukime tylos sieną!“ – toks leitmotyvas penktadienio vakarą skambėjo Darbėnų gimnazijoje, į kurią po daugiau negu dvejų metų pertraukos pasivaikščioti po atnaujintas mokyklos erdves ir pasiklausyti jaunųjų talentų koncerto rinkosi čia besimokančių vaikų tėvai ir miestelio bendruomenė. Atsinaujina kasmet Pro šviečiantį užrašą „Ačiū“ renginin „Pasivaikščiokime po gimnaziją“ besirenkančius svečius pasitikę vakaro šeimininkai – mokytojai ir moksleiviai – prieš palydėdami į kelionę po atsinaujinusias erdves visų pirma pakvietė palikti spalvotus delnų atspaudus ant trijų drobių, nes kiekvienas, tąvakar atėjęs į gimnaziją, vienaip ar kitaip pridėjo ranką prie to, kad mokykla gyvuotų ir gražėtų. Kelionės maršrutas pro pirmame aukšte esančią biblioteką, mokyklos istorijos alėją atvedė iki atnaujinto informacinių technologijų ir robotikos kabineto. Sužinoję, ko čia galima išmokti ir ką sukonstruoti, svečiai keliavo Meno alėja, kurios sienas dabina moksleivių sukurti darbai ir stendai, skirti Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Trečiame aukšte improvizuotos ekskursijos dalyviai pateko į gamtos mokslų karalystę: koridoriaus, vadinamo alėja, sienos visiškai neseniai papuoštos fotomenininkų nuotraukomis, skirtomis atspindėti miško ekosistemą. Teko ir egzaminą laikyti: prie dalį sienos užimančios iliustracijos, atspindinčios fizikos, chemijos ir biologijos mokslų sintezę, vyresniųjų klasių moksleivės teiravosi, per kiek laiko saulės spindulys pasiekia žemę, kas atrado visuotinės traukos dėsnį, kiek litrų deguonies per dieną pagamina medis. Svečiai stebėjosi ir žavėjosi vaikams su specialiaisiais poreikiais įrengtu Austutės kambarėliu, sensoriniu kambariu, pirma Kretingos rajone įrengta modernia biologijos laboratorija. Praėję pro „gyvą“ sieną ir patekę į jau ne pirmus metus kuriamą Sėkmės varpo aikštę, kurioje iškabintos nuotraukos su buvusiais mokyklos moksleiviais, o varpo dūžiai nuskamba kaskart, kai gimnazistai laimi apdovanojimus olimpiadose ar konkursuose, pamatė tik vakarykščiai įrengtą poilsiui skirtą erdvę su naujutėliais stalais ir kėdėmis. Antrame aukšte, be neseniai atnaujinto technologijų kabineto, kuriame buvo galima apžiūrėti 3D spausdintuvu moksleivių sukurtus darbus, ir kalbų laboratorijos – šiuolaikiškos klasės su specialia įranga, skirta mokytis kalbų, – tėvai pasidžiaugė pačių moksleivių sukurtu „Tašku“ – šioje erdvėje galima susirinkti pertraukų metu, įsigijus gaivių gėrimų ir sveikatai nekenkiančių užkandžių, praleisti laiką bendraujant ar žaidžiant stalo žaidimus. Patys moksleiviai gi didžiavosi, kad atsižvelgiama į jų poreikius ir prašymus: tiek trečiojo aukšto, tiek antrojo aukšto fojė jų pageidavimu neseniai atsirado plačiaekraniai televizoriai.
Darbėnų istorijai skirta erdvė Daug dėmesio sulaukė pati naujausia tik prieš mėnesį pradėta rengti erdvė, skirta istorijai. Viena vadinamosios Istorijos alėjos siena antrajame aukšte, prie Rezistencijos muziejaus, skirta svarbiems mūsų šalies istorijos įvykiams ir iškilioms asmenybėms. Ant antrosios sienos – ekspozicija, skirta Žemaitijos, Kretingos rajono, Darbėnų seniūnijos ir Darbėnų miestelio istorijai. Kaip sakė Darbėnų gimnazijos direktorė Sonata Litvinienė, medžiagą apie 37 miestelio ir apylinkių objektus pradėjo rinkti buvusi geografijos mokytoja Liuda Silickienė, jos darbą pratęsė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vanda Kontrimienė ir istorijos mokytoja Rita Tamošauskienė. Beje, prie seniūnijos žemėlapio sudėtos nuotraukos netrukus turėtų „prabilti“: nufotografavus prie jų esantį barkodą išmaniuoju telefonu bus galima sužinoti ar pasitikrinti informaciją apie pavaizduotus objektus. „Kad vaikai geriau pažintų savo krašto istoriją, iki balandžio mėnesio mokytojos parengs 100 klausimų testą „Ką žinau apie savo kraštą“, – pasakojo S. Litvinienė. – 50 klausimų bus susiję su Darbėnais, 20 su Kretingos rajonu ir 30 su visa Lietuva. Dvyliktokai, atsakę į mažiausiai 86 klausimus, gaus sertifikatą „Aš – savo krašto žinovas“. Direktorė paminėjo, kad dėl objektų, kuriuos reikėtų įtraukti į šį žemėlapį, o taip pat ir dėl 12 klausimų, sudėtų į „laimės ratą“, buvo tartasi su Darbėnų bendruomenės pirmininku Rimantu Benečiu ir Ona Benetiene, bendruomenės tarybos nare Jūrate Sofija Laučiūte, Darbėnų seniūnu Alvydu Poškiu ir Darbėnų bibliotekos bibliotekininke Jurgita Anužiene – pastarieji išbandė ratą ir, žinoma, atsakė į klausimus apie ypatingą istoriją turintį Darbėnų namą ir Darbėnų geležinkelius.
Pranoksta visus lūkesčius „Ne, čia – ne mokykla, čia – tiesiog sanatorija“, – išeidami iš kabinetų, kuriuose dirba logopedė ir pedagogai, besirūpinantys specialiųjų poreikių turinčiais vaikais – beje, juose dirbama ir su visais moksleiviais, – įspūdžiais dalinosi tėvai. „Tiesiog neįtikėtina, esu nuoširdžiai nustebinta: buvau girdėjusi, kad čia moksleiviams sudarytos puikios sąlygos, bet tai, ką pamačiau, pranoko visus lūkesčius, – sakė pirmąkart Darbėnų gimnazijoje apsilankiusi ketvirtokės ir penktoko mama Žydrūnė Kažukauskienė. – Sąlygos tiesiog pavydėtinos, turėtų būti ir puikūs rezultatai. Didžiausią įspūdį paliko modernios laboratorijos, kambariai, skirti specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Džiugu, kad „kitokie“ vaikai taip gražiai priimami į mokyklos bendruomenę.“ Kartu su dvyliktoku sūnum ir devintoke dukra gimnazijoje dažnai besilankantis – mat ateina į šokių repeticijas – Jonas Butkus sakė jau matęs atsinaujinančias bendras erdves. Ir pats prisidedantis prie jų atnaujinimo: antai paskutinį kartą dalyvavęs dar prieš pirmąjį karantiną surengtame paramos vakare-aukcione, kurio metu surinktos lėšos ir buvo panaudotos Istorijos alėjai įrengti. „Nuo mūsų laikų, nuo tada, kai čia mokėmės, mokykla pasikeitė tiesiog neatpažįstamai – tik sienos tos pačios. Dabar buvo labai įdomu pamatyti įrengtus naujus kabinetus, laboratorijas. Gera žinoti, kad ir pats esu prisidėjęs prie kasmet gražėjančios gimnazijos“, – prisipažino J. Butkus. Pasivaikščiojus po gimnaziją, aktų salėje svečiai turėjo visą valandą malonumo gėrėtis koncertu: scenoje ir prieš ją vieni kitus keitė muzikantai ir dainininkai, šokėjai ir pasakotojai – nuo pradinukų iki pačių vyriausiųjų gimnazistų, o grupės „Pikaso“ sukurtą dainą „Europos vidury“ kartu su jungtiniu moksleivių ir mokytojų choru dainavo visa salė. Vakarą apibendrinusi S. Litvinienė išreiškė viltį, kad po daugiau negu dvejus metus trukusios tylos bus vėl pratęstos gimnazijos padėkos vakarų tradicijos. Jai paantrino seniūnas Alvydas Poškys, pasidžiaugęs į gimnaziją vėl grįžusiu bendrumo ir bendravimo jausmu – visą vakarą čia sklandžiusia bendrystės ir bendradarbiavimo dvasia.
Livija GRAJAUSKIENĖ
|
|
