Dienos centre senjorai randa atgaivą ir tikslą gyventi

„Priima kaip prezidentus – siūlo skanų maistą, maloniai bendrauja. Niekas per gyvenimą nėra taip rodęs dėmesio, kaip čia. Bet mes juk ir užsidirbome per savo gyvenimą“, – darbuotojais ir centro paslaugomis džiaugėsi jo lankytojai.

Kai kituose šalies rajonuose tik dabar kuriasi senjorų dienos centrai, Kretingos socialinių paslaugų centre jau 13 metų veikia Dienos centro padalinys senjorams, kurį žmonės vadina paprastai – senelių darželiu. Jo lankytojai, dažniausiai – vieniši senjorai, tvirtino čia atgaunantys sveikatą ir jėgas, atrandantys sielos atgaivą, o kitas iš naujo – ir tikslą gyventi.

Atgijo buvę sunkūs ligoniai

Apsilankius vadinamajame senelių darželyje, į akis krito pasitempę ir puošnūs žmonės. „Jie kasdien taip atvyksta, nes išeiti iš namų jiems ne darbas, o šventė“, – akcentavo į specialiai įkurdintas erdves senjorams atlydėjusi Kretingos socialinių paslaugų centro vadovė Danutė Skruibienė.

Užimtumo kambaryje susėdę aplink apskritą stalą, senjorai noriai pasakojo apie tai, kaip įdomiai ir prasmingai jie čia leidžia dienas. Aštuntus metus centrą lankanti jo senbuvė Viktorija Pauliukienė papasakojo, kaip „atrado“ šią vietą: „Sunkiai bepavaikščiojau, viena nebenulipdavau iš ketvirto aukšto – man buvo teikiamos socialinės paslaugos į namus. Socialinės darbuotojos pradėjo šnekinti, kad neužsisklęsčiau ir pabandyčiau lankyti šitą centrą. Nuostabu: čia atgavau sveikatą, pradėjau judėti, atjaunėjau, o ligi tol jaučiausi didžiausiu ligoniu.“

Ją papildė šnekus ir energingo būdo, judėjimo negalią turintis Vaclovas Trakys. „Čia vėl suradau tikslą gyventi. Po kojos operacijos pasiūlė šį centrą, atvažiavau su ramentais ir pasilikau. Namie gulėdavau akis įsmeigęs į lubas, nieko nebesinorėjo. Guli kaip koks paršiukas, sustingsti – taip buvo su manimi. O dabar rytą keliuosi, prausiuosi ir laukiu atvykstant centro autobuso. Kas nori prailginti savo gyvenimą ir nenori lovoj sustingti, tegul važiuoja čia“, – įtaigiai ragino vyras.

<>b>Sunkiausia yra peržengti per save

Su senjorais kasdien dirbanti socialinė darbuotoja Palionė Pazdrazdienė įsitikinusi, kad sunkiausiai žmogui yra pačioje pradžioje perlipti per save: dažnam atrodo, kad namiškiai visam laikui jį atiduoda slaugai. Bet kai atvyksta į centrą, pamato jo erdves, pabendrauja ir įsitikina patys, kad čia jauku, daug įvairių veiklų, kiekvienas pasirenka tai, kas jam labiausiai patinka. Yra ir pogulio kambariai, kur kiekvienas turi atskirą lovą.

„Tie senjorai, kurie svarsto, ar patiktų jiems centre, gali atvykti pas mus, pabūti pusdienį kitą, kad patys įsitikintų“, – tvirtino socialinė darbuotoja.

Jos žodžiais, ir lankytojai – gana skirtingi: nuo pensinio amžiaus pradžios iki kol nori ir gali lankyti centrą. Pastaruoju metu vyriausiam senjorui Stasiui Valančiui – 91-eri. Vieni labiau savarankiški, kiti – mažiau, kamuojami įvairių ligų. „Iš patirties ir paties gyvenimo semiamės žinių, taip pat lankome mokymus, kaip individualiai dirbti su kiekvienu žmogumi“, – patikino P. Pazdrazdienė.

Šiuo metu centrą lanko 15 senjorų, tačiau kasdien jų būna maždaug 10. Rytais atvyksta specialus transportas senjorus paimti iš jų namų ir, surinkęs būrį, atveža į centrą. Pavakary, apie 16 val., visus vėl išvežioja po namus.

Socialinė darbuotoja Palionė Pazdrazdienė artėjančiai Šv. Valentino dienai jau parengė senjorų rankdarbių parodą.

Lanko pagal savo norą

Žmonės pasakojo, kad ir grįžę namo tebegyvena tos dienos įspūdžiais: čia bendrauja, pasidalija naujienomis, džiaugsmais ir rūpesčiais. Tik penktadieniais, tikino, jau darosi liūdna, kad reikės vieniems išgyventi savaitgalį.

Įprastai dieną senjorai pradeda nuo bendrystės prie pusryčių stalo, mėgaujasi puodeliu kavos ar arbatos. Po to eina sportuoti į salę, kur įrengti įvairūs treniruokliai. Sykį per savaitę su senjorais dirba kineziterapeutė Oksana Lubienė, dukart per savaitę – užimtumo specialistai ir ergoterapeutė.

„Sportuoti einame visi kaip į pamaldas, patinka pajudėti“, – juokavo V. Trakys. O paklausus, ar būna tarpusavy barnių ir nesutarimų, kaip ir šeimoje, vėl pirmas atsakė V. Trakys: „Tokio turgaus, kaip pas mus, niekur kitur nesurasi.“ Dienos padalinio vadovė Agnė Putvinskienė patvirtino, kad žmonės čia jaučiasi laisvi: jie domisi viskuo, aptarinėja naujienas, diskutuoja, kartais nuomonės ir nesutampa, tačiau rimtų barnių ar pykčių nebūna – žmonės tiesiog gerbia šią erdvę, darbuotojus ir vieni kitus.

A. Putvinskienės teigimu, o ir patys senjorai paprašė akcentuoti, kad čia nėra jokios prievartos: lankoma tiek dienų, kiek pačiam patinka. Nenori ar nesveikuoji, gali neatvykti, tačiau būtina apie tai prasinešti. Už centro lankymą mokama pagal asmens pajams, tačiau vienišam – ne daugiau kaip 20 proc. jo pajamų, skaičiuojant pagal lankytų dienų skaičių.

Kiekvienas atsiskleidė savaip

D. Skruibienė ir P. Pazdrazdienė vardino kiekvieno senjoro gebėjimus, didžiumą jų atsiskleidus būtent čia. O ir patys senjorai sakė, kad anksčiau nė patys nežinoję, kiek savyje turi kūrybinio potencialo. Birutė Purmalienė – šio centro menininkė, jau surengtos kelios jos darbų parodos: ji siuvinėja, siuva, piešia, kuria karpinius ir kitokius rankdarbius. Rankdarbiuose itin atsiskleidžia ir Stasės Girčienės gebėjimas jausti spalvas, jas subtiliai derinat tarpusavyje. O darbėniškė Adelė Kazlauskienė kuria paveikslus taškine technika.

Antanas Franskevičius rašo eiles, ir vieną naujausių, sukurtų artėjančiai Šv. Valentino dienai, balsu visiems perskaitė. Vyras neslėpė, kad, sunkiai susirgus žmonai, kuri gydoma slaugos ligoninėje, bėgęs nuo vienatvės. Duktė žinojo apie šį centrą, pasiūlė, atvyko čia pernai rugsėjį ir jam čia patinka.

B. Purmalienė ir V. Trakys yra užkietėję kryžiažodžių ir sudoku galvosūkių sprendėjai: jiedu pirmieji sprendžia mūsų laikraščio priede „Vakarų Lietuva“ išspausdintus galvosūkius, o darbuotojai ir namiškiai jiems dar papildomai parūpina kryžiažodžių knygelių.

Valerija Serapinienė ir Zofija Petrauskienė itin džiaugiasi tarpusavio draugyste: moterys lankydamos centrą labai susidraugavo ir savaitgaliais susitinka pabendrauti.

• Rašyti komentarą (4)