Pajūrio naujienos
Help
2023 Vasaris
Pi 6132027
An 7142128
Tr181522
Ke291623
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Buvęs kariškis pulkininkas Anatolijus skeveldrų buvo sužeistas į koją.

Ukrainoje šiuo metu pačios įnirtingiausios kovos vyksta Donecko regione, kur kasdien žūva šimtai karių. Tačiau vietos ir tarptautinę visuomenę labiausiai sukrečia pranešimai apie civilių mirtis, ypač – tose vietovėse, kurios yra tolokai nuo fronto, ir žmonės ten žūva dėl nesuvokiamai sadistiško okupantų keršto.

Bene labiausiai tokį žiaurų kerštą šiuo metu patiria Chersono gyventojai. Per ukrainiečių kontrpuolimą supratę, kad Chersono neišlaikys, okupantai prieš du mėnesius iš jo pasitraukė, tačiau įsitvirtino kitoje Dniepro upės pusėje, už kelių kilometrų nuo miesto, ir pradėjo kasdien jį bombarduoti. Patrankų sviediniai lekia visur – į gyvenamuosius namus, vaikų darželius, parduotuves, gamyklas, ir miestui, kuriame iki karo gyveno 280 tūkst. gyventojų, iškilo grėsmė pavirsti negyvenama dykyne.

„Nuvažiavau su drauge į turgelį apsipirkti, ji išlipo pirma ir nuskubėjo ieškoti daržovių, o aš išlipau kiek vėliau. Vos perėjus gatvę prie šalia esančio namo pasigirdo sprogimai. Aš – buvęs kariškis, supratau, kad tai rimta, užlindau už medžio ir ėmiau skambinti draugei, kad ši nepanikuotų, o pasislėptų. Po akimirkos sprogimai pasigirdo kitoje pusėje, pajutau smūgius į koją ir nuvirtau“, – pasakojo 73 metų Anatolijus.

Su šiuo buvusiu sovietinės armijos pulkininku, gavusiu ordinus ir iš nepriklausomos Ukrainos vadovų, susipažinau traukinyje, kai iš Chersono į Kijevą važiavome vienoje kupė. Vokietijoje ir Afganistane tarnavusio, kelis dešimtmečius šaudmenų sandėlių statyboms vadovavusio vyro sveikata po sužeidimo Chersone komplikavosi ir jis vyko pagalbos ieškoti pas Rusijos medikus į Maskvą.

„Kojos būklė blogėja, nežinau, tai buvo neišvengiama ar operacija buvo prastai atlikta, nes iš Chersono yra išsilakstę dalis medikų, o likę yra pervargę nuo per didelio krūvio. Vykstu pas sūnų, kuris daug metų su šeima gyvena Maskvoje ir turi draugų chirurgų, sakė, kad mano Ukrainos pilietybė nebus kliūtis“, – aiškino Anatolijus.

Pensininkas nepanoro komentuoti karo vyksmo, tačiau prasitarė, kad nepateisina civilių apšaudymo. Anatolijus tvirtino, kad pasveikęs į Chersoną būtinai grįš, nes tame mieste gimė ir neįsivaizduoja senatvės kitoje vietoje. Išėjus į pensiją Anatolijui buvo leista pasirinkti bet kokį SSSR miestą, kur jam būtų skirtas erdvus butas. Vyras pasirinko Ukrainos arbūzų ir pomidorų sostine vadinamą Chersoną, kuriame žiemą sniegas iškrinta tik porai dienų, o netoli esanti Juodoji jūra suteikia puikias poilsio galimybes.

Karys Sergejus Kurkinas įspėjo nevaikščioti po Chersoną.

„Iš pasiūlytų butą pasirinkau tą, kuris buvo su vaizdu į Dniepro upę. Tada juk negalėjau žinoti, kad kils karas, o palei upę esantys namai taps patrankų taikiniu“, – apgailestavo Anatolijus, papasakojęs, kad name gyventi liko vos keli žmonės, o visi kiti išbėgo pas draugus ar išvyko iš miesto.

Anatolijus savaitę slėpėsi rūsyje, o po to persikraustė į prastesnį butą pas dvidešimt metų jaunesnę draugę Svetą, su kuria susipažino po to, kai prieš kelis metus mirė jo žmona. „Visas santaupas buvau sudėjęs į jūros pakrantėje esantį vasarnamį, kuris, spėju, yra apiplėštas ir suniokotas. Nesuprantu ir nepateisinu to, kad rusų kariams yra uždegta žalia šviesa plėšikavimui“, – piktinosi pulkininkas.

Dar labiau okupantų elgesiu piktinosi taksistas Sergejus, sutikęs aprodyti miestą ir nuvežti iki per karą legendiniu tapusio Černobaivkos kaimelio. „Niekada neatleisiu okupantams už tai, kad niokoja Chersoną ir šaudo į mus, niekuo dėtus civilius. Į mano privatų namą kol kas nepataikė, tačiau dviejų kaimynų namai sudegė, o nuo išgąsčių ir pergyvenimų pasiligojo mano žmona Jevegenija. Ją ir dukrą išvežiau į Vakarų Ukrainą, tačiau sutuoktinės sveikata negerėja“, – su ašaromis akyse pasakojo ir priešus keikė taksistas. Jis paaiškino, kad gyvena toli nuo karinių ir pramonės objektų esančiame privačių namų mikrorajone, tad nesuvokia, kodėl okupantai beveik kasdien apšaudo ir juos.

Į Chersoną vykau ketindamas pusdienį pasivaikščioti po miestą ir pabendrauti su jo gyventojais, gynėjais, tačiau vagone kartu vykę dar septyni keleiviai vieningai patarė nevaikštinėti po miestą. „Chersonas dabar nėra pasivaikščiojimui skirta vieta, jokioje gatvėje ar name nesaugu. Jei priešas nebus nustumtas iš Chersono, iš jo turės išvykti visi žmonės“, – pareiškė kariškis Sergejus Kurkinas.

Vienas iš nedaugelio prekeivių turgelyje Dima teigė neturintis iš ko pragyventi, todėl privalo prekiauti vaisiais ir daržovėmis.

Bachmuto fronte kovojantis S. Kurkinas buvo gavęs tris dienas atostogų, ir vyko apžiūrėti Chersone esančio buto ir turimos kompiuterinės firmos biuro. „Mane pasitiks bičiulis ir mašina tiesiai veš į firmą, o vėliau į butą, naktį permiegosiu rūsyje, o rytoj vyksiu atgal, Chersonas dabar nėra pasivaikščiojimui skirta vieta“ – tvirtino jis.

63-ejų metų Nina Kalugina pareiškė vykstanti tik vienai dienai, nes nori pasiimti šunį ir du katinus, kuriuos vešis į Vakarų Ukrainą. Savo gyvūnėlius moteris buvo palikusi globoti kaimynui, tačiau šis neseniai nusprendė irgi bėgti iš Chersono. Ilgam į šį miestą teigė grįžtanti vienintelė keleivė – 82-jų Olga Suchocka, kuri tvirtino, kad pabėgusi į Odesą pas dukros šeimą susipyko su žentu, ir nusprendė grįžti į gimtą miestą.

„Aš jau ir taip daug nugyvenau, nieko nebebijau, jei Dievas mane myli, nieko neatsitiks, o savame bute būsiu pati sau šeimininkė, niekas neįžeidinės“, – pareiškė principinga senutė. Ją stotyje vis dėlto pasitiko viena kaimynė, kuriai paskambino pensininkės dukra ir paprašė mamą mašina nugabenti į butą.

Chersonas tą dieną tikrai atrodė pusiau negyvenamas miestas. Nedidelės grupelės žmonių, dauguma pagyvenę, stoviniavo vien prie kelių veikiančių parduotuvių, turgelyje, autobusų sustojimuose ir prie neseniai vėl ėmusio veikti vieno banko, kuriame buvo galima atsiimti pensijas.

Prie vienos parduotuvės maistą ant laužo gaminusios ir gyventojams dalinusios protestantiškos organizacijos nariai, atvykę iš Kijevo, pasakė, kad dėl nuolatinių sprogimų aidų jaučiasi nesaugiai, ir vietoje planuotų penkių dienų čia liks tik dvi. Įdomiausia, kad joks taksistas nesutiko nuvežti į Dniepro pakrantę, mat bijojo, kad gali apšaudyti priešo snaiperiai. Taksistai atsisakė nuvežti ir į Černobaivkos kaime esantį aerouostą, teigdami, kad šis kasdien yra bombarduojamas. Dešimt kilometrų už Chersono esantis Černobaivkos kaimas šiame kare nepaprastai išgarsėjo, ir tapo pasididžiavimu Kijevui ir prakeiksmu Maskvai.

Be didesnio mūšio – galimai dėl išdavystės – užėmusi Chersoną Maskva tikėjosi Černobaivkoje esantį aerouostą panaudoti kariams ir ginkluotei permesti, bet ukrainiečių raketos ir partizanai paralyžiavo šiuos planus, sėkmingai naikindami atskraidintus krovinius.

Iš Chersono atsiveria kelias į Mikolajevą ir Odesą, tad Rusijos kariai, vasario 25 dieną įžengę į Chersoną, čia nesustojo, o patraukė toliau, bet jų skverbimąsi pristabdė fiasko Černobaivkos aerouoste.

Ukrainiečiai net 26 kartus sunaikino okupantų aerouoste pastatytus sandėlius su jame atvežta karine ginkluote, ir Maskvos kariai čia įstrigo. Jie ne tik kad neužėmė Mikolajevo, bet buvo priversti pasitraukti ir iš Chersono.

Pastarojo miesto išplanavimas nesudėtingas: nuo geležinkelio stoties einanti gatvė perskrodžia miesto centrą ir pasiekia Dniepro upę, o persikėlus per tiltą eina toliau į Krymą. Į priešingą pusę kelias nuo stoties suka pro Černobaivką į Mikolajevą.

Traukinio langai yra apdėti metalo plokštėmis, kad skeveldros nesužeistų mašinistų.

Tai, kad fronto linija svyravo pusiaukelėje tarp Chersono ir už 50 km esančio Mikolajevo, galima įsitikinti net važiuojant traukiniu – pro akis šmėžuoja daugybė sunaikintų trobesių, karinės technikos liekanų, apkasų. Ir dabar dar iš Mikolajevo į Chersoną vykstančių keleivinių traukinių garvežiai priekyje stumia du žemus vagonus – tam, kad kolaborantui padėjus miną, ši sprogtų prieš keleivinį traukinį, o ne po juo.

Chersono stotyje keleiviniai traukinai specialiai sustoja tarp dviejų prekinių tam, kad, priešui ėmus bombarduoti, nuo skeveldrų mažiau nukentėtų keleiviai. Nei prie traukinių stoties, nei mieste veikiančios kavinės neradau, bet sumuštinį ir arbatos pavyko nusipirkti vienoje degalinėje.

Traukiniu išvykstant iš Chersono aš, kaip kad ir visi kiti keleiviai, stotyje privalėjau praeiti taip vadinamą filtracijos patikrą – atsisėdus priešais policininką papasakoti, kur keliauju ir ką veikiau per Chersono okupaciją. Buvo tikrinami ir dokumentai, įrašai, nuotraukos mobiliajame telefone.

Atvykstant į Chersoną vagone buvo tik 7 keleiviai, o išvykstant visos vietos buvo užimtos. Kalbinti keleiviai neslėpė, kad mieste tapo ypač baugu, ir norėjo kuo greičiau iš čia sprukti. Tokiu jų noru nesistebėjau, nes per mano buvimo pusdienį čia kas keliolika minučių girdėjosi sprogimų dundesiai, ir buvo labai nejauku.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Chersono Ukrainoje


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas