|
|
|
Poetė Elena Karnauskaitė: „Eilėraštis – kaip atvirukas“
„Kai knyga iškeliauja iš spaustuvės, ji pradeda savo gyvenimą“, – apibendrino poetė Elena Karnauskaitė kalbėdama apie savąjį gyvenimą ką tik pradėjusią devintąją knygą – poezijos rinkinį „Atvirukai iš kurorto“,– kurią rengiasi pristatyti gimtojo Kretingos krašto skaitytojams. Spalvingu palangiškės dailininkės Gražinos Eimanavičiūtės sukurtu rūbu padabintą knygą, kurią sudaro keturi skyriai: „Ehmeno voverės“, „Be karūnos“, „Žuvelių dainos“ ir „Atvirukai iš kurorto“,– skaitytojams siūloma atsirakinti poetės įteikiamu raktu, epigrafui pasirinktu haiku „Varne bastūne, pažvelk! / Kur tavo lizdas senasis? / Aplink vien slyvos žieduos.“ Žiedine kompozicija – svetimas kraštas, Lietuva, vėl svečios šalies motyvai, – sudėti eilėraščiai įtraukia į nesiliaujančio vyksmo kaleidoskopą. Pati autorė „Atvirukus iš kurorto“ yra pavadinusi kelionių knyga tiek laiko, tiek biografine prasme: emigracija, karantinas, tarnyba ofise, kelionės ir sugrįžimai. Ir be abejo, keliaujant per pasaulį ir laiką patiriama įvairiausia būsenų ir emocijų gama: nuo meilės iki neapykantos, nuo susitikimo džiaugsmo iki išsiskyrimo sielvarto, nuo kaustančio abejingumo iki pasiryžimo veikti, nuo kalno viršūnės iki juodžiausios gelmės. „Kodėl rinkinį pavadinau „Atvirukai iš kurorto“? Nes šioje knygos dalyje aš atrandu kitokį savo balsą kaip poetė, kad ten, tuose eilėraščiuose, aš – kaip pati matau,– šneku kitaip“, – prisipažino E. Karnauskaitė. – Tie atvirukai iš kurorto man pritiko dar ir todėl, kad, viena vertus, asocijuojasi su Palanga, kur aš dažniausiai būnu, gyvenu, kita vertus, taip pavadintas knygos paskutinis skyrius buvo parašytas stažuotėj Vysbadene – irgi kurorte. Ir dar pats eilėraščio žanras – jis juk yra kaip atvirukas. Kūrėjo vaizduotėje fiksuojamas tam tikras momentas, ir kaip jau ta vaizduotė jį atspindi, taip ir išeina – atvirukas. Tos akimirkos, tos dienos, tos nuotaikos atvirukas“.
Pasiteiravus, o kaip pasikeitė, kiek pakito jos poetinė kalba nuo pirmojo eilėraščių rinkinio „Briedė jūroje“, poetė atsakė: „Tiek, kiek žmogus pasikeičia per gyvenimą, kiek jis subręsta, kiek turi patirčių. Kiek į save visko susemia. Natūralu, kad žmogus keičiasi, tad, turbūt, būtų nenatūralu, jeigu aš likčiau su tuo pačiu balsu, kuris buvo labai seniai, pirmojoj knygoj. Ir kiekvieną naują knygą pradėdamas, galvodamas apie ją kūrėjas tą rašomąją mašinėlę atranda iš naujo, įsideda kitą juostelę, užduoda kitą programą“. „Jeigu man pasiūlytų išleisti iš visų 8 poezijos knygų sudarytą bendrą rinktinę, ar daug į ją įdėčiau eilėraščių ir ankstyvosios kūrybos? Nežinau, – trumpam susimąstė E. Karnauskaitė. – Aš manau, kad rinktinė yra slidus reikalas, nes tu negali visiškai išsižadėti to ankstesnio kailio. Kita vertus, kai knyga iškeliauja iš spaustuvės, ji pradeda gyventi savo gyvenimą, ir kai tu keitiesi kaip žmogus ir kaip kūrėjas natūralu, kad nutolsti nuo kažkada rašytų tekstų. Nes, tarkim, „Tiltai iš pelenų“ – ta knyga dabar jau nuo manęs yra tikrai toli, per šviesmečius. Bet galbūt kažkam ji suskamba labai aktualiai, galbūt kažkas gyvena tomis patirtimis, kurios tuose eilėraščiuose atsiskleidžia Nežinau – jeigu aš pati sudarinėčiau savo kūrybos rinktinę, tai galvočiau apie struktūrą, žiūrėčiau, kaip susiveda temos, kokie motyvai sieja visas knygas. Toji rinktinė neturėtų būti didelė. Apribočiau save: dėčiau kokį 100 eilėraščių, ir – viskas. Ir būtų sunku pasakyti, kiek iš to 100 sudarytų kūriniai iš pirmųjų rinkinių. O jų būtų tikrai, nes esama tokių eilėraščių, kurie yra kaip kiekvienos knygos raktas“. Bekalbant apie eilėraščius-raktus E. Karnauskaitė paminėjo, kad, jeigu „Atvirukai iš kurorto“ nebūtų pradėti epigrafu, pagrindinis raktas į šį rinkinį būtų ketvirtąją dalį, kurią, beje, galima skaityti ir kaip ciklą, ir kaip eilėraščių poemą, pradedantis eilėraštis. Jame, pasak autorės, yra ir gyvybė, ir mirtis, ir ta kasdienybė, esatis, ir kita dimensija atsiveria: „labas rašau tau iš kurorto čia voverės / ir antys gulbės žąsys jau ne laukinės / ganos parkuos“. --- Poetė, eseistė Elena Karnauskaitė gimė 1964 04 04 Šašaičiuose, Kretingos rajone. 1987 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas (prancūzų kalbos specializacija) Vilniaus universitete, 2002 m. – literatūrologijos magistrantūros studijas Klaipėdos universitete. Nuo 1989 m. gyvena Palangoje ir iki 2018 m. dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Eilėraščių versta į latvių, rusų, lenkų, baltarusių, italų, švedų, bulgarų, vokiečių, anglų, prancūzų kalbas. Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 2001 m. Bibliografija: „Briedė jūroje“ (eilėraščiai, 1990); „Tiltas iš pelenų“ (eilėraščiai, 2000); „Iš smilčių“ (eilėraščiai, 2004); „Pasaulio krašte“ (eilėraščiai, 2008); „Ahrenshopo sąsiuvinis“, (eilėraščiai, 2009); „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ (esė, 2012); „Užpustomi“ (eilėraščiai, 2013), „Miegančios chimeros“ (eilėraščiai, 2019).
Livija GRAJAUSKIENĖ
|
|
