Pajūrio naujienos
Help
2023 Vasaris
Pi 6132027
An 7142128
Tr181522
Ke291623
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar rinktumėtės balsavimą internetu, jeigu būtų tokia galimybė?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Folkloras – tai būdas sustabdyti laiką

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2023-01-13

Kretingos rajono kultūros centro Šukės skyriaus meno vadovas Alvydas Vozgirdas – Kultūros ministerijos premijos laureatas, apdovanotas už etnokultūros puoselėjimą ir sklaidą.

Kretingos rajono kultūros centro Šukės skyriaus folkloro ansambliui „Šukupis“ jau 20 metų vadovaujantis Alvydas Vozgirdas, metams baigiantis apdovanotas Kultūros ministerijos premija, neslėpė, kad jam šis įvertinimas yra svarbus. „Būti pastebėtam visada malonu. Tačiau šis įvertinimas neatsiejamas nuo tų žmonių, su kuriais turėjau galimybę dirbti, kartu su jais puoselėti senąsias tautos tradicijas“, – teigė jis.

Paskyrusi apdovanojimą už etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimą ir sklaidą Alvydui Vozgirdui Kultūros ministerija įvardino, kad jis skirtas vienam aktyviausių tradicinio folkloro skleidėjų Klaipėdos krašte, be „Šukupio“, vadovaujančiam dar dviem Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansambliams – „Kuršiukai“ ir „Kuršių ainiai“. A. Vozgirdas taip pat skaito pranešimus seminaruose, konferencijose, veda praktinius mokymus kūrybinėse laboratorijose, stovyklose. Nuo 2011 metų koordinuoja Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų – konkurso „Tramtatulis“ Mažosios Lietuvos regioninį ratą.

Važiavo į „džiungles“ – sutiko nuostabius žmones

Į Šukę A. Vozgirdas pateko, ieškodamas papildomo darbo. Pradžia buvo sunki. „Važiuoju klaidžiodamas žvyrkeliu į Šukę ir keikiu save, ką aš blogo padariau, kad, važiuodamas nežinia, į kokias džiungles, turiu išgyventi tokį košmarą“, – juokdamasis prisiminė 50 metų A. Vozgirdas, neslėpdamas, kad tuomet ir sąlygos buvusios prastos: sovietinio palikimo kultūros namai, jokios materialinės bazės, nesuprantamo žanro kolektyvai. „Prireikė laiko, kad mintys ir idėjos išsigrynintų, kad išgautume tai, ką šiandien galime pavadinti folkloro ansambliu“, – pašnekovas pasidžiaugė tuo, kad Šukėje jis sutiko puikių žmonių, kurie ne tik padėjo įgyvendinti sumanymus, bet ir buvo tas potencialas, kuris išsaugojo tradicijas, gebėjo dainuoti, pasakoti, dalintis visu tuo su kitais. „Tie žmonės savastimi buvo tokie gyvi, nesugadinti, kad man jų nė mokyti nereikėjo. Aš labiau rūpinausi scena, scenine kultūra, kurios jie noriai sėmėsi.

Alvydas Vozgirdas ir jo mokinys Leonardas Vaišys

Ar galima buvo mokyti tokias senųjų tradicijų nešėjas, kaip Liuda Paulienė ar Kazimiera Martinkienė – tai tokie senųjų tradicijų perlai, kurie man visada kėlė nuostabą ir buvo patys tikriausi mokytojai. Be to, jiems folkloras – neatsiejamas nuo jų gyvenimo būdo, kurį tos moterys ir kiti nešė į sceną“, – A. Vozgirdas prisipažino, kad jis labai greitai supratęs, jog privalo mokytis iš tų žmonių, semtis patirties iš tvirtų dar gyvų šaknų.

Išlaiko žemaičių tarmę

A. Vozgirdas sakė, kad „Šukupio“ dainininkai, muzikantai – vienų yra gerokai per 10, muzikuojančiųjų mažiau – stengiasi savo repertuare išlaikyti žemaičių tarmę. „Man – nelengva. Esu nuo Varnių, skiriamės savo patarme, o mama – tikra aukštaitė, žemaitiškai namuose niekada nekalbėjo. Pirmenybę atiduodame žemaitiškam dainavimui – priešingai elgdamiesi scenoje atrodytume tikrai juokingai“, – A. Vozgirdas pripažino, kad bendraudamas su šukiškiais, Šukės apylinkių žmonėmis, savo darbo dešimtmečius jis tarsi pavertė nuolatine etnoekspedicija, per kurią surinko didžiulį pluoštą įvairių pasakojimų, dainų variantų, melodijų, kurias, kūrybiškai pritaikęs, kai ką pakeitęs, įdėjęs autorinio darbo, atkūręs, arba rekonstravęs, šiandien naudoja „Šukupio“ repertuarui stiprinti, autentikai sukurti. Prie to labai daug prisideda ir „Šukupio“ žmonės, kurie, neturėdami muzikinio išsilavinimo ir natų rašto pagrindų, kantriai mokosi groti tradiciniais instrumentais. Kad tai įmanoma, įrodė bandonija grojantis Gintaras Motužis, smuiku – konkursų diplomantas Leonardas Vaišys. „Aš ir pats į dabartinę Stasio Šimkaus konservatoriją atvažiavau be jokio muzikinio pasirengimo. Įstojau – dėstytojai įžvelgė, kad galėsiu mokytis, – prisiminė A. Vozgirdas, kuriam folkloras ir darbas su jį puoselėjančiais žmonėmis – tai būdas sustabdyti laiką. – Atvykstu į repeticijas ir suprantu, kad kitaip suvokiu laiką, nes tie žmonės nesinešioja su savimi streso, nebėga gyvenimo maratono. Būnant su jais atsigauna širdis.“

Folkloras – tai ir gyvenimo būdas, kurį dainininkai, muzikantai per pasirodymus perkelia į sceną. Nuotr. – folkloro ansamblis „Šukupis“.

Sąlygos etnokultūrai – ne pačios palankiausios

Pašnekovas pripažino, kad etnokultūros padėtis visos šalies mastu yra sudėtinga: jauni žmonės nori greito rezultato, o įsipareigoti – neskuba. „Aš juos labai gerai suprantu – reikia dirbti, išlaikyti šeimas, kurti namus. Laikas dabar paverčiamas pinigais, o etnokultūrai jo labai reikia, taip, kaip reikia atsakomybės, nuoseklumo, kad būtum mielas publikai, kad ji tave suprastų“, – įžvalgomis pasidalino etnokultūros puoselėtojas, prisiminęs dar tuos laikus, kai ir uostamiestis dar rengė humanitarinės pakraipos specialistus, kurie sudarė folkloro mėgėjų daugumą. „Mes tą publiką labai saugojome, o ji – mus“, – prisiminė jis, kurio pastebėjimu, norint būti geru folkloro atlikėju, nepakanka gražiai padainuoti – reikia atitikti publikos poreikius ir dar – įrodyti, kad tai, kas vyksta scenoje, yra tikra, nesumeluota.

Kelių folkloro kolektyvų vadovą neramina ir tai, kad esama naujos tendencijos – folkloro kolektyvai, renginių organizatorių sprendimu, patenka į visiškai jiems nepritinkančią erdvę ar arba jais „užkamšomos“ kokios nors renginio skylės–neva jūs dabar linksminkit publiką. „Toks požiūris nuvertina folklorą ir kuria atsainumo įspūdį“, – kalbėjo A. Vozgirdas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas