|
|
|
Ekstremaliose situacijose patiria puokštę emocijų
Tragiškos nelaimės keliuose ir ne tik atskleidžia ir skubios pagalbos tarnybų profesionalumą – sugebėjimą išlaikyti ramybę ekstremaliose situacijose. Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiai gelbėtojai pasidalijo savo darbo patirtimi ir atskleidė, kokias emocijas jiems tenka išgyventi. Skaudžiausia, kai žūsta vaikai Atėję į darbą ugniagesiai gelbėtojai niekada nežino, kokia nelaimė tądien gali įvykti – eismo įvykiai, kuomet tenka traukti prispaustus žmonės, gaisrai, stichinės nelaimės ir t. t. „Visus įvykius kurį laiką nešiojiesi su savimi“, – apie darbo specifiką kalbėjo vienas ugniagesių Andrius Daukantas. Pamainos vadas Nerijus Vaičius pasidalijo vienu labiausiai jo atmintyje išlikusiu įvykiu – kuomet traukinys rėžėsi į automobilį, kuriame buvo moteris su mažamečiu vaiku: „Tas įvykis yra išlikęs mano akyse.“ Kad įvykiai, kuomet žūsta vaikai, – patys žiauriausi, vienbalsiai antrino ir jo kolegos. „Kai pats turi vaikų, negali tokiose situacijose nieko nejausti. Šie įvykiai patys žiauriausi“, – tikino 5-erius metus Kretingos priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dirbantis A. Daukantas. Neretas ugniagesys po tokių situacijų svajoja kuo greičiau sugrįžti pas savo artimuosius ir juos apkabinti. 28-erių Evaldas Pazdrazdis atkreipė dėmesį, kad visi įvykiai skaudūs, tačiau, kai nukenčia ar žūsta jauni žmonės, būna dar jautriau: „Jausmas nemalonus, kuomet matai, kad žūsta ir jaunesni už tave. Prisimenu, kai Kretinga–Raguviškiai kelyje žuvo 18 metų keleivė, tuomet automobilis susidūrė su vilkiku. Tada ji buvo tik kiek jaunesnė už mane. Tai išties kraupu.“
Susikoncentruoja į žmogų Kad ir kokios sudėtingos situacijos bebūtų, skubios pagalbos tarnybų darbuotojai negali pasiduoti emocijoms, privalo išlikti ramūs ir nepamesti šalto proto. „Atvykęs į įvykio vietą susikoncentruoji į žmogų, kuriam reikia pagalbos, ir stengiesi apie nieką kitą negalvoti. Nepasiduoti emocijoms, o dirbti darbą“, – kaip pavyksta išlikti ramiems, įvardijo ugniagesys Mindaugas Kiselis. Gyvybinių funkcijų palaikymu įvykio vietoje užsiima greitosios medicinos pagalbos medikai, kurie dirba kartu su kitų tarnybų specialistais. „Jie pasirūpina nukentėjusiųjų sveikata, o mes – žmonių išlaisvinimu“, – kad tenka dirbti su kitomis tarnybomis, kalbėjo N. Vaičius. Įvykiuose skubios pagalbos tarnybos susiduria ne tik su nukentėjusiaisiais, bet ir artimaisiais, liudininkais. Ugniagesiai pasakojo, kad būna atvejų, kuomet, kilus gaisrui, artimieji nori išgelbėti savo turtą ar kitus viduje likusius žmones ir bėga atgal į pastatą. „Tokiais atvejais padeda policijos pareigūnai“, – tikino M. Kiselis. Neretai įvykus nelaimėms jose nukenčia ne vienas žmogus. Natūralu, kad tokiose situacijose nukentėjusiesiems kyla klausimų dėl jų artimųjų, kartu važiavusių žmonių būklės. „Visada stengiamės suteikti viltį, kalbamės su jais, jeigu žinome kokią nors informaciją, pasidalijame ja“, – kaip vyksta bendravimas nelaimės vietoje pasakojo E. Pazdrazdis. Jam pritarė ir kolegos, tikindami, kad įvykio vietoje sužeistuosius nuolat kalbina, užmezga su jais dialogą, būna, kad net pajuokauja. „Yra buvę, kad nukentėjusysis turėjo gerą humoro jausmą ir nuolat šmaikštaudavo, pavyzdžiui: „Nekirpk toje vietoje, nes man labiau skaudės, kirpk čia“, – vieną situacijų prisiminė Mindaugas. Kai įvykyje yra daugiau nukentėjusiųjų, ugniagesiai gelbėtojai susiduria ir su kitais iššūkiais – didele įtampa. „Prisimenu avariją Pryšmančiuose, kuomet buvo nukentėję trys asmenys. Atvažiavome pirmieji. Mums reikėjo ir išjungti automobilio akumuliatorių, ir padėti nukentėjusiesiems. Pagal viską pirmiausia turim suteikti pagalbą žmogui, kuris nejuda, nekalba, mažiausiai reaguoja. Pribėgau prie moters, kuriai buvo sužalota galva, tačiau ji sako, kad viskas gerai – jau buvo nusiraminusi ir tiesiog laukė medikų pagalbos. Tokios situacijos – pačios įtempčiausios“, – sakė Evaldas. Ne kiekvienam Toks darbas – ne kiekvienam. Anot pamainos vado N. Vaičiaus, ugniagesiui reikia būti emociškai stipriam, būti psichologiškai pasirengusiam: „Greičiausiai, kad dirbtum tokį darbą, reikia turėti jam pašaukimą. Žinoma, prie visko ilgainiui priprantama. Todėl naujai atėjusiems kolegoms iš pradžių duodame kiek lengvesnes užduotis, stebime jų sugebėjimus ir pasirengimą.“ Yra buvę atvejų, kuomet pradėję dirbti naujokai nusprendžia netęsti karjeros šioje srityje. „Tokių atvejų per visus metus, kiek čia dirbu, yra pasitaikę labai mažai, tačiau yra buvę. Pamenu, kaip vienas naujokas suprato, kad turi labai didelę aukščio baimę, todėl nebetęsė tarnybos“, – prisiminė N. Vaičius. Ugniagesiams padeda ir kituose darbuose įgytos patirtys. „Panaudojame ir įgūdžius iš kitų darbų. Pavyzdžiui, kelyje Kretinga–Gargždai, ties posūkiu į Petrikaičių kaimą, įvykusioje avarijoje, kur buvo prispausta moteris, vienas ugniagesių puikiai pritaikė metalo karpymo įgūdžius, įgytus dirbant metalo laužyne“, – apibūdino pamainos vadas. Taip pat Kretingos ugniagesiai gelbėtojai turi galimybę treniruotis mieste veikiančiame metalo laužyne. „Vienas verslininkų mus įsileidžia į metalo laužyną, kur galime karpyti ten atvežtus automobilius ir imituoti galimas nelaimes“, – kaip treniruojasi ekstremalioms situacijoms, atskleidė N. Vaičius. Jaučia daug ir visko Ugniagesiams gelbėtojams per įvykius tenka patirti įvairių emocijų. Kaip įvardijo Ugniagesių gelbėtojų mokyklos Praktinio parengimo skyriaus psichologė Gustė Gramaglia, tai būna visa emocijų puokštė. „Manau, jausmai – labai individualus dalykas. Vieni pareigūnai gali jausti stresą, pasišlykštėjimą, kartais net gailestį dėl aukos. Kitiems tai gali būti jau įprastas dalykas, kaip darbo dalis. Jeigu mums darbe galbūt įprasta matyti kompiuterio ekraną, ugniagesiui gelbėtojui tampa įprasta matyti kitiems šiurpą keliančius vaizdus. Taip pat reakcijos priklauso ir nuo patirties, kiek kartų apskritai jau teko būti iškvietime, matyti mirusiųjų kūnus. Būna ir tokių atvejų, kad, nepaisant to, kiek ilgai pareigūnas dirba, jam visos šios situacijos vis tiek kelia didelį stresą“, – kaip ugniagesiai jaučiasi atvykę į įvykio vietą, atskleidė psichologė, tikinusi, jei tik pareigūnas kreipiasi pagalbos, su juo yra dirbama individualiai, mokomasi greitųjų streso įveikos technikų, kurias taikydamas prieš ar per iškvietimus gali dirbti patirdamas mažesnę įtampą. Ugniagesiai gelbėtojai dažniausiai dirba su atidėta streso reakcija, atvykę į įvykį jie būna labai susikaupę, stengiasi kuo greičiau ir efektyviau atlikti savo darbą, o emocijas tarsi užrakina savo viduje iki kol grįžta atgal į komandą. Tik sugrįžus į saugią aplinką, pasireiškia visos emocijos apie tai, ką jie išgyveno. „Pastaruoju metu po tokių iškvietimų vis daugiau pamainų vadų pakviečia visus įvykyje dalyvavusius pasidalinti savo išgyvenimais, pasikalbėti apie tai, kas buvo gerai, o ką būtų galima tobulinti. Taip pat žinau pamainų, kuriose yra praktikuojamos relaksacijos – sugrįžę po sudėtingų įvykių pareigūnai visi draugiškai įsijungia kokį nors relaksacijos įrašą ir taip atsipalaiduoja“, – apie priemones valdyti emocijas pasakojo G. Gramaglia. Kitas iššūkis, kuriuo dažnai pasidalina pareigūnai, – susitvarkyti su savo emocijomis po iškvietimų, kai nukentėjusieji būna vaikai. „Tokių iškvietimų metu kyla liūdesys, bejėgiškumas ir pyktis. Todėl nemažai dėmesio per paskaitas skiriame būtent savo emocinei būklei atstatyti po sudėtingų iškvietimų, taip pat identifikuoti, kai kolegai yra sunku ir kaip jam padėti“, – teigė G. Gramaglia. Ugniagesiai atskleidžia, kad sudėtinga bendrauti su agresyviais nukentėjusiaisiais ir išlikti ramiems, nepasiduoti provokacijoms. Susidūrimas su piktais ir neblaiviais nukentėjusiaisiais kelia pyktį, bejėgiškumo jausmą ir pasipiktinimą. Kartais tenka jausti liūdesį, nusivylimą, beprasmybę. „Nereikia pamiršti ir teigiamų emocijų – koks pasitenkinimas kyla, kai gelbėjimo darbai baigiasi sėkmingai. Vis dėlto emocinis krūvis ugniagesiams gelbėtojams tenka tikrai didelis“, – kalbėjo psichologė. Kaip padėti nukentėjusiesiems Ugniagesių mokykloje yra specialios paskaitos ir kursai apie bendravimą su nukentėjusiaisiais kritinių įvykių metu. „Analizuojame filmus, kuriuose pristatomos emocinės reakcijos. Tuomet sukuriame simuliacines situacijas, per kurias būsimieji ugniagesiai turi galimybę pabūti tiek nukentėjusiojo, tiek ir gelbėtojo vaidmenyje, kartais atliekame kompleksines užduotis, kai nukentėjusysis, paveiktas kokios nors konkrečios emocinės reakcijos, yra traukiamas iš automobilio, ir tuomet pareigūnas jau turi galvoti, kaip nukentėjusįjį nuraminti, kaip su juo užmegzti kontaktą, o, tuo pačiu, kaip saugiai ištraukti iš sumaitoto automobilio“, – tvirtino G. Gramaglia. Skirtingose situacijose taikomi vis kitokie būdai norint nuraminti ar suvaldyti nukentėjusiuosius įvykio vietoje. „Kas tinka bendraujant su agresyviu nukentėjusiuoju, netiks bendraujant su isteriją ar paniką patiriančiu asmeniu. Žinoma, visoms stiprioms emocinėms reakcijoms būdingas sumišimas, blaškymasis, dėmesio nekoncentravimas, sutrikęs kvėpavimas. Todėl reikia sunormalizuoti kvėpavimą, atkreipti dėmesį į save, supažindinti su situacija, užtikrinti saugumą, kartoti, kad ugniagesiai gelbėtojai atvyko padėti ir daro viską, kad kuo greičiau žmogus būtų išgelbėtas“, – sakė psichologė. Mokosi dar mokykloje Ekstremalioms situacijoms ugniagesiai gelbėtojai yra rengiami dar mokykloje. Kursantai yra supažindinami, kas yra ekstremalios situacijos, kokios jos gali būti, pristatomos galimos skirtingos nukentėjusiųjų emocinės reakcijos, su kuriomis labai dažnai dirbant ugniagesiams gelbėtojams ir tenka susidurti. „Taip pat kalbamės apie tai, kaip jie patys galėtų tose situacijose jaustis. Viskas – individualu, priklauso nuo kiekvieno asmenybės ir įgūdžių, visuomet stengiamės tam skirti laiko, aptarti su kursantais, ar jie turi kokių baimių, aptariame, kokie būdai reaguoti yra tinkami, o kokie gali trukdyti atlikti savo darbą“, – įvardijo G. Gramaglia. Į kvalifikacijos kėlimo kursus, pareigūnai labai dažnai ateina su konkrečiais klausimais ar situacijomis, kuriose jie turėjo sunkumų. Tai praturtina mokymosi procesą. Per kai kuriuos kursus ugniagesiai modeliuoja ir simuliuoja situacijas, kuriose jie turi atlikti kompleksines užduotis ir pritaikyti teorinėse paskaitose įgytas žinias, teikti pirmąją emocinę paramą nukentėjusiesiems, atpažinti, kokią emociją išgyvena nukentėjusysis ir tinkamai reaguoti, elgtis su juo. „Emocijų valdymo mokomės turbūt kiekvienoje programoje, kur yra psichologijos paskaitos, išbandome įvairiausius metodus, kaip padėti sau ir šalia esančiam. Pasibandome skirtingas emocijų valdymo galimybes, bet daugiausiai dėmesio skiriame toms, kurios gali būti greitai pritaikomos, pavyzdžiui, vykstant į įvykį, kai reikia nurimti prieš pradedant gelbėjimo darbus“, – kalbėjo G. Gramaglia. Jaunieji ugniagesiai mokosi ir kvėpavimo, dėmesio nukreipimo pratimų. „Būtent kvėpavimas yra kertinis dalykas ugniagesiui gelbėtojui, nesvarbu ar jis eis dirbti į degantį pastatą, ar ners po vandeniu, jam reikia mokėti ramiai kvėpuoti tam, kad per greitai neišnaudotų oro savo oro balione. Stresą patiriančio žmogaus kvėpavimas padažnėja, todėl, išmokus taisyklingai kvėpuoti ar pritaikant greitąsias technikas, galima sau padėti susinormalizuoti kvėpimą, tuo pačiu nurimsta ir mintys“, – dalinosi psichologė G. Gramaglia.
|
|
