Pajūrio naujienos
Help
2023 Vasaris
Pi 6132027
An 7142128
Tr181522
Ke291623
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar rinktumėtės balsavimą internetu, jeigu būtų tokia galimybė?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Marija ir Aleksandras Tiškevičiai su vaikais (iš kairės) Juozapu, Stanislovu ir Marija. Vladislovo Zatorskio fotoateljė. Kaunas, 1895 m.

Paskutinysis Kretingos grafas Aleksandras Tiškevičius su žmona Marija Puslovskaite susilaukė gausios šeimynos – dešimties vaikų. Iš jų užaugo visi keturi sūnūs ir penkios dukros, o vyriausioji duktė anksti iškeliavo amžinybėn. Daugiausia žinių turime apie vyriausiųjų vaikų Stanislovo, Juozapo, Aleksandros ir kretingiškių atminty išlikusio Kazimiero gyvenimą. Apie kitų Kretingoje gimusių ar užaugusių grafaičių likimus žinome labai nedaug.

Vyriausias sūnus Stanislovas Juozapas Marijonas (1888–1965) gimė Lentvario dvare, o pakrikštytas buvo abiejų senelių ir motinos garbei. Baigęs Liepojos ir Peterburgo gimnazijas, studijavo teisę Tartu universitete. Per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo Rusijos armijos Sibiro kazokų brigados štabo puskarininkiu, 1915 m. Lvove vedė aristokratę Mariją Milevską. Po karo apsigyveno Varšuvoje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, 1935–1944 m. buvo Varšuvos prezidento atstovas miesto Pietų rajone.

Antrasis sūnus Juozapas (1890–1967) gimė Kretingos dvare, o jo krikštatėviu tapo senelis Juozapas Tiškevičius (1835–1891), kurio garbei kūdikis ir buvo pakrikštytas. Mokėsi Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje, studijavo Jogailos universitete Krokuvoje. Vedęs buvo du sykius: 1914 m. susituokė su grafaite Marija Terese Potocka, mirusia po ketverių bendro gyvenimo metų, o 1933 m. antrąsyk vedė iš bajorų luomo kilusią vilnietę Aldoną Kristiną Daugirdaitę. Iš tėvo paveldėjo Vilniaus gubernijoje buvusį Dunilovo dvarą, iš kurio 1939 m., Vilniaus kraštą okupavus Raudonajai armijai, persikėlė į Lodzę.

Trečiasis vaikas – vyriausioji duktė Marija gimė 1891 m., o pakrikštyta buvo motinos garbei. Vaikystę leido Lentvaryje ir Vilniuje, o apie 1893 m. su šeima persikėlė į tėvo paveldėtą Kretingos dvarą. Tėvams tvarkant Kauno gubernijoje paveldėtų valdų dokumentus, šeima dažnai lankėsi Kaune. Būtent šio miesto fotografo Vladislovo Zatorskio fotoateljė 1895 m. buvo padarytos vienintelės išlikusios nuotraukos, kuriose Marija įamžinta su abiem vyresniaisiais broliais ir tėvais.

Naująja šeimos rezidencija su nuostabiu Žiemos sodu Marija džiaugėsi neilgai, nes 1896 m. kovo 14 d. mirė nuo ūmaus smegenų uždegimo. Tėvai dukrą pašarvojo dvaro rūmuose, o kitą dieną, parsivežę sarkofagą, – Žiemos sode. Šermenų nuotraukos liudija, kad velionė buvo aprengta ilga balta suknele, puošta ties juosmeniu į mazgą surištomis šilkinėmis juostomis, paguldyta baltuose pataluose. Ant kairiosios rankos riešo buvo užvyniotas perlamutrinis rožinis, o į rankas įdėtas medinis kryželis su kauline Nukryžiuotojo figūrėle.

Velionė Marija Tiškevičiūtė, pašarvota Kretingos dvaro Žiemos sode. 1896 m. kovo 15–16 d.

Laidotuvės vyko 1896 m. kovo 16 d. Sarkofagas su velionės kūnu, lydimas giminių, artimųjų ir bernardinų kunigo Leonardo Tarvydo, buvo atvežtas į Kretingos katalikų parapijos naująsias kapines ir pastatytas grafų Tiškevičių šeimos koplyčios-mauzoliejaus kriptoje, šalia senelio Juozapo Tiškevičiaus karsto. Visuomenei apie grafaitės mirtį ir laidotuves paskelbė Vokietijos imperijos Poznanės kunigaikštystėje leistas lenkų dienraštis „Dziennik Poznański“, 1896 m. kovo 19 (31) d. išspausdinęs trumpą nekrologą. Mergaitės sarkofagas buvo kur kas kuklesnis negu jos senelio. Jis cinko skardos, išorėje dengtos alavu, o vidaus pusėje – juodais dažais, pagamintas Klaipėdos arba Karaliaučiaus metalų liejykloje, puoštas dangtį vainikuojančiu į viršų iškeltu ištisiniu sudėtingu ritminiu ornamentu, primenančiu karūną. Pirmojo pasaulinio karo metais, kai grafų Tiškevičių šeima gyveno Rusijoje, sarkofagą, iškalus kojūgalyje skylę, bandyta apiplėšti. Tarpukariu Aleksandras Tiškevičius jį užbetonavo aklinoje kriptoje, įrengtoje šalia pietinės mauzoliejaus sienos. Čia jis buvo aptiktas 2014 m., ruošiantis koplyčios-mauzoliejaus restauravimo ir pamatų hidroizoliavimo darbams. Metalo restauratoriui-ekspertui Gintarui Kazlauskui atlikus sarkofago tyrimus, jis buvo pripažintas memorialinį ir dailės pobūdį turinčiu kultūros paveldo objektu ir 2015 m. registruotas kilnojamųjų kultūros vertybių registre (unikalus kodas 38776). Jį galima pamatyti aplankius grafų Tiškevičių koplyčią, o sarkofage rastas įkapes – Kretingos muziejaus Tiškevičių salėje veikiančioje ekspozicijoje.

Jurgis Tiškevičius (1899–1939). XX a. 4 deš.

Antroji duktė Aleksandra Marija Sofija Marcelina (1893–1983) gimė motinai priklausančiame Išlaužo dvare. Pakrikštyta buvo tėvo, motinos ir senelės iš tėvo pusės garbei, o papildomai krikšto metu gavo Marcelinos vardą. Pasirinkusi vienuolės gyvenimą, ji įstojo į uršuliečių seserų kongregaciją, pasirinkdama vienuolinį sesers Antaninos vardą, steigė uršuliečių vienuolynus Lenkijoje, taip pat Juodšiliuose ir Vilniuje, prie vienuolynų organizavo ir globojo vaikų darželius, globos namus, pradines ir internatines mokyklas, namų šeimininkių kursus mergaitėms, vykdė katechizaciją, darbavosi uršuliečių namuose Romoje, buvo Seradzo, Kelcų, Lipnicos Murovanos vienuolynų viršininkė.

Trečioji duktė Elena gimė 1894 m. antroje pusėje. Deja, jos gimimo ir krikšto dieną patvirtinančių dokumentų rasti nepavyko, nes Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomoje Kretingos Romos katalikų bažnyčios 1891–1899 m. gimimo metrikų knygoje tarp 1894 m. kovo ir rugsėjo mėnesių buvę krikšto metrikų lapai išplėšti. Manoma, kad krikšto metu mergaitė turėjo gauti ne tik Elenos, bet ir antrąjį Marijos vardą. Ji augo Kretingos dvare su vyresnėmis seserimis ir broliais, auklėjama guvernančių ir mokoma samdomų mokytojų. Daugiau duomenų apie jos gyvenimą ir likimą rasti nepavyko.

Ketvirtoji duktė Ona Marija gimė 1897 m. liepos 17 d. Kretingos dvare. Kretingos bernardinų bažnyčioje ją rugpjūčio 14 d. pakrikštijo geras grafo Aleksandro Tiškevičiaus šeimos bičiulis Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis. Krikšto apeigose dalyvavo net keturios krikštatėvių poros. Pagrindiniai krikšto tėvai buvo tėvo brolis Vladislovas Tiškevičius iš Lentvario su grafiene Marija Vodzinskiene, o jų asistentais – generolas Voldemaras Slizienis su kūdikio motinos giminaite Švėkšnos grafiene Genovaite Marija Juozapa Apolonija Ieva Puslovska-Pliateriene, mergaitės vyresnieji broliai Stanislovas Tiškevičius su grafaite Iza Vodzinskaite ir Juozapas Tiškevičius su grafaite Marija Vodzinskaite. Krikštynų proga mergaitei ant kaklo buvo pakabintas auksinis kryželis su reljefine Nukryžiuotojo figūrėle, kurio nugarinėje pusėje išgraviruotas užrašas skelbė: „Anna Marija 17 Lipca 1897 roku“ (Ona Marija, 1897 metų liepos 17 d.).

Kretingos Tiškevičių šeimyna. Paskutinėje eilėje stovi Aleksandras Tiškevičius (viduryje), žmona Marija Puslovskaitė-Tiškevičienė (kairėje), sūnūs Stanislovas (dešinėje); antroje eilėje iš kairės į dešinę sėdi dukros Aleksandra ir Ona, uošvis Stanislovas Puslovskis, stovi sūnus Kazimieras; pirmoje eilėje dešinėje sėdi duktė Izabelė, o ant grindų – sūnus Jurgis. Paulinos Mongirdaitės fotoateljė. Palanga, apie 1905 m.

Mergaitė, kaip ir kiti vaikai, užaugo Kretingos dvare. Išlikę šeimos laiškai ir nuotraukos liudija, kad 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, grafai Tiškevičiai karinės valdžios įsakymu evakavosi į Rusiją. Motinai įsikūrus Pskove, Ona Marija drauge su tėvu išvyko į Petrogradu pervadintą Rusijos imperijos sostinę Sankt Peterburgą, kur 1916 m. baigė A. Jasčembskos gimnazijos lenkų skyrių.

Kretingos dvaro tarnautojai muziejininkui Juozui Mickevičiui pasakojo, kad Ona Marija labai mėgo jodinėti ir šaudyti. Susirgusi išvyko gydytis į Šveicariją ar Austriją, kur ir mirė. Šiandien merginą mena išlikęs per krikštynas dovanotas kryželis, saugotas Kretingos dvare, kuris šiuo metu eksponuojamas Kretingos muziejaus Tiškevičių salėje. Trečiasis sūnus, arba septintasis šeimos vaikas, Kazimieras Viktoras Justinas Marija (1896–1941) gimė Kretingos dvare. Pirmąjį vardą kūdikis gavo pagerbiant Lietuvos globėją šv. Kazimierą, antrąjį ir trečiąjį vardus suteikė krikštatėviai Viktoras Gauronskis ir Justina Dmochauskaitė, o ketvirtąjį davė kūdikio globėja baronienė Marija Gabrielė Oginskaitė-Renė. Berniukas užaugo Kretingoje, žemaitiškoje aplinkoje, todėl greitai pramoko kalbėti lietuviškai.

Baigęs Mintaujos gimnaziją, Pirmojo pasaulinio karo pradžioje buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Pasimokęs kavalerijos kadetų mokykloje, tapo kornetu ir 1915 m. buvo išsiųstas į frontą kautis su vokiečiais. Rusijoje įsiplieskus pilietiniam karui, grįžo į Lietuvą, 1919–1921 m. tarnavo Pirmojo raitelių pulko kulkosvaidžių eskadrono vadu, dalyvavo kovose dėl Nepriklausomybės. Demobilizavęsis mokėsi agronomijos, padėjo tėvui ūkininkauti Kretingoje. Vyresniesiems broliams atsidūrus Lenkijoje, tapo vieninteliu teisėtu dvaro paveldėtoju. Dvare įkūrė aliejaus spaudyklą-fabriką „Oelit“, medaus, sirupo ir saldainių dirbtuves „Šatrija“, metalo ir medžio tekinimo dirbtuves, miesto centre atidarė parduotuvę „Šatrija“. Kazimieras buvo renkamas Kretingos apskrities valdybos nariu, apskrities jaunųjų ūkininkų ratelių globos tarybos pirmininku, Lietuvos verslininkų sąjungos skyriaus valdybos pirmininku, Kretingos parapijos katalikiškų organizacijų kongresų ir suvažiavimų organizacinių komitetų nariu, rėmė pavasarininkus, blaivininkus ir šaulius.

Seserys Izabelė (kairėje), Aleksandra (viduryje) ir Ona Tiškevičiūtės Kretingos dvaro Žiemos sode. Apie 1911 m.

1940 m. vasarą enkavedistams užėmus dvarą, Kazimieras su tėvu išvyko į motinos Židikų dvarą. Prasidėjus 1941 m. nacių-sovietų karui, ėmėsi vadovauti Židikų apylinkės sukilėlių būriui. Žuvo prie Skuodo, vokiečiams apšaudžius jo vairuojamą trofėjinį rusišką sunkvežimį, kuriuo į ligoninę vežė sunkiai sužeistus sukilėlius. Palaidotas buvo Narvydžių (Skuodo) kapinėse, o vėliau karstas su palaikais parvežtas į Kretingą.

Jauniausias sūnus Jurgis gimė 1899 m. kovo 13 d. Kretingos dvare. Parapinėje bažnyčioje balandžio 30 d. berniuką krikštijo klebonas ir vienuolyno gvardijonas tėvas Jeronimas Beržanskis. Krikšto tėvais buvo Šūklių dvarininkas Stanislovas Gauronskis ir Palangos grafienė Antanina Tiškevičienė. Krikštydami sūnų Jurgiu, tėvai, matyt, tikėjosi, kad jaunėlis pasirinks dvasininko pašaukimą ir žengs garsaus šios didikų giminės atstovo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus pramintu taku.

Tačiau nuo gimimo berniukas turėjo psichikos negalią. Todėl jį auklėjo ir ugdė specialiai paruošti auklėtojai, o sveikata rūpinosi psichoneurologas. Apie jo gydymą byloja tarp asmeninių Tiškevičių daiktų išlikusi iš medžio ir vario lydinio pagaminta ir ėsdinimo technika stilizuoto augalinio motyvo ornamentika dekoruota dėžutė su užrašu „Lecithin-Perdynamin“. Tokiose dėžutėse XX a. 1–2 dešimtmečiais buvo fasuojamas ir pardavinėjamas Artūro Jafės chemijos gamykloje Berlyne (Vokietija) pagamintas lecitinas – nervus stiprinantys ir sveikatą tonizuojantys maisto papildai (vitaminai).

Išlikę laiškai ir nuotraukos mena, kad berniukas nebuvo beviltiškas ligonis. Jis dalyvavo giminės susiėjimuose, išmoko skaityti ir rašyti, o 1910 m. rugsėjo 12 d. priėmė Pirmąją Šv. Komuniją. Ta proga artimieji jam įteikė auksinį kryželį su atminimo užrašu: „Jerzemu na pam. I. kom. Św. 12/9 1910“ (Jurgiui, I šv. Komunijai atminti, 1910 09 12). Tarpukariu tėvai Jurgį išsiuntė nuolatiniam gydymuisi į Varšuvos psichoneurologinę ligoninę, iš kurios jis parvykdavo į šeimos ir giminės šventes, 1937 m. lankėsi tėvų auksinėse vestuvėse. Šios ligoninės pacientus 1939 m. rugsėjo mėnesį sušaudė Varšuvą užėmę vokiečiai. Jurgio nešiotas Pirmosios šv. Komunijos proga dovanotas kryželis liko Kretingoje ir šiuo metu saugomas bei eksponuojamas muziejuje.

Seserys Imakulata (viduryje) ir Ona (dešinėje) Tiškevičiūtės su nežinoma moterimi prie Kretingos dvaro rūmų. 1937 m.

Penktoji Aleksandro ir Marijos Tiškevičių duktė Izabelė gimė apie 1900 m. Kretingos dvare. Apie jos gyvenimą ir likimą duomenų neišliko. Yra žinoma, kad užaugo Kretingoje drauge su vyresnėmis seserimis, o Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918 m.) su motina gyveno Pskove ir su tėvu Petrograde, kur mokėsi gimnazijoje. Palangos grafo Alfredo Tiškevičiaus duomenimis, tarpukariu ji įgijo buhalterės išsilavinimą ir išvyko į Prancūziją, kurioje ir mirė.

Šeštoji ir jauniausia duktė gimė 1904 m. vasario 24 d. taip pat Kretingos dvare. Dalyvaujant krikštatėviams Aleksandrui Horvatui ir Elenai Liubomirskai-Gauronskai, Kretingos bernardinų bažnyčioje balandžio 2 d. buvo pakrikštyta Imakulatos Marijos Elenos vardais.

Augo Kretingoje. Būdama 10-ties metų su tėvais Pirmojo pasaulinio karo pradžioje evakavosi į Rusiją, kaip ir vyresniosios seserys mokėsi Petrogrado A. Jasčembskos gimnazijos lenkų skyriuje. Po karo išvyko į Lenkiją, studijavo agronomijos mokslus Pulavų žemės ūkio ir miškininkystės institute, atvykdavo į Kretingą aplankyti tėvų.

Įsibėgėjus Antrajam pasauliniam karui, grįžo į vokiečių užimtą Kretingą, padėjo tėvui šeimininkauti dvare, su daržininku Andriumi Bagdonu darbavosi daržininkystės skyriuje. Grįžtant į Lietuvą Raudonajai armijai, 1944 m. rudenį su tėvu Aleksandru pasitraukė į Vokietiją, gyveno Elsteno karo pabėgėlių iš Lietuvos stovykloje. Tolesnis jos likimas nežinomas. Pasak grafo Alfredo Tiškevičiaus, palaidojusi tėvą, ji išvyko į Prancūziją, kurioje apie 1990 m. mirė.

Karai ir okupacijos išblaškė paskutiniojo Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus šeimą po Europą. Šeimos galva ilsisi Elsteno (Vokietija) bažnytinėse kapinėse, o jo žmona – Varšuvos Povonzkų kapinių Tiškevičių giminės kapavietėje. Šalia motinos atgulė ir vyriausias sūnus Stanislovas. Kitas sūnus Juozapas palaidotas Lodzėje, o duktė Aleksandra (uršulietė sesuo Antanina) – Seradzo parapijos kapinių vienuolių uršuliečių kapavietėje. Dukterų Onos, Elenos, Izabelės, Imakulatos ir sūnaus Jurgio amžinojo poilsio vietų nežinome. O šeimai laidoti Kretingos II senosiose kapinėse grafo Aleksandro Tiškevičiaus 1893 m. pastatytoje giminės koplyčioje-mauzoliejuje liko ilsėtis tik vyriausioji duktė Marija ir sūnus Kazimieras.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas