Pajūrio naujienos
Help
2023 Vasaris
Pi 6132027
An 7142128
Tr181522
Ke291623
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar rinktumėtės balsavimą internetu, jeigu būtų tokia galimybė?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kretingiškės žinia per škaplierius – Marijos abito simbolį

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-12-16

„Škaplierius nėra mano sugalvotas, bet manau, kad per jį esu Dievo pašauta perduoti labai seną Bažnyčios tradiciją“, – teigė kretingiškė menininkė Rasa Statkuvienė.

Kretingiškė menininkė kūrybos ženklo „Plunksnos linija“ įkūrėja 34-erių Rasa Statkuvienė šias Kalėdas pasitinka itin džiaugsmingai – ji pripažinta tautinio paveldo kūrėja, gaivinanti senovinę škaplierių kūrimo tradiciją. Jos sukurti originalūs, aukso, sidabro ir spalvotais siūlais siuvinėti škaplieriai tapę meno kūriniais – šeimų relikvijomis ir kolekcionierių geidžiamais daiktais.

Idėja – iš piligriminės kelionės

R. Statkuvienė neslėpė, kad tautinio paveldo kūrėjos statuso ji siekė pastaruosius dvejus metus: tam pirmiausiai ją paskatino Savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotoja Asta Pocienė. Reikėjo ne vien idėjos ir sumanymo kurti škaplierius, bet ir įgyti gilių žinių apie jų istoriją ir tradicijas Lietuvoje per pastarąjį šimtmetį.

O „užsidegė“ škaplieriais, sakė, prieš kelerius metus, po piligriminės kelionės į Ispaniją, kai su Aušros vartų Marijos ir Šv. Teresėlės karmelitėmis vyko švęsti šv. Teresės Avilietės 500-ąjį gimimo jubiliejų. „Lankydamasi karmelitiškojo dvasingumo vienuolynuose ir bažnyčiose, matydavau Mergelės Marijos atvaizdus paveiksluose, skulptūrose, jos gilų ir mąslų žvilgsnį. Rankose ji visuomet laikydavo škaplierių – rudo audeklo gabalėlį“, – pasakojo R. Statkuvienė.

Grįžtant iš šios kelionės, ji ir panoro parsivežti namo prasmingą suvenyrą – škaplierių. Menišką, skoningą, atspindintį karmelitiškąją tradiciją, tačiau pamatė daugiau prekybinio kičo, blizgučių, o ne – autentikos. Ir grįžus į Lietuvą, Rasos neapleido mintys apie škaplierius, jų svarbą Bažnyčiai, o škaplieriuose pamatyti krikščioniški simboliai jos prisiminimuose atgimė iš vaikystėje matytų siuvinėtų prosenelės staltiesių.

Meniški R. Statkuvienės škaplieriai sertifikuoti kaip tautos paveldas, jo tąsa.

Bendrystės su Dievo Motina ženklas

Dar vienu paskatinimu imtis pačiai kurti škaplierius buvo draugės dovana – iš Šventosios Žemės, Karmelio kalno, kur manoma, gyveno pranašas Elijas, tapęs karmelitų ordino globėju, parvežtas škaplierius.

Pagal krikščioniškąją tradiciją, su Karmelio škaplieriumi susijęs pamaldumas atsirado XIII amžiuje. Tuo metu iš Šventosios žemės į Europą persikėlę karmelitai susidūrė su sunkumais, todėl ordino vyresnysis Simonas Stokas meldė Mergelės Marijos pagalbos. 1251 m. jam apsireiškusi Marija įteikė škaplierių – savojo abito gabalą, kaip bendrystės su ja regimąjį ženklą.

Škaplieriaus kultas, oficialiai patvirtintas popiežiaus Jono XXII, greitai plito Europoje. Į Lietuvą škaplierius, manoma, buvo atgabentas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, kai kūrėsi pirmosios karmelitų vienuolijos. Karmelio vienuolių škaplieriai yra plačios rudos medžiagos juostos, einančios iš abiejų pusių iki žemės.

Karmelio tradicijoje vienuoliai tiesiog nukirpdavo savo abito medžiagos ir duodavo pasauliečiams kaip Marijos globos laidą ir Švenčiausios Trejybės gailestingumo ikoną.

Paprastų žmonių nešiojami škaplieriai yra nedideli, vos kelių cm ilgio ir pločio keturkampiai rudos medžiagos gabalėliai, sukabinti juostele. Juos dažniausiai krikšto proga kunigas pašventina ir uždeda ant pečių arba ant rankos.

Simbolių svarba škaplieriuose

Škaplieriuose, R. Statkuvienės žodžiais, labai svarbūs yra simboliai – ne tik Dievo Motinos, bet ir jos sūnaus Jėzaus. Senovėje simbolių kalba žmonėms buvo labai svarbi. Širdis, vainikuota erškėčiais ir iš jos besisunkiantys kraujo lašai, Dievo meilės spinduliuojanti širdis. Raidės IHS, monstrancija – tai – Jėzaus simboliai.

Marijos simboliai: lelija, M raidė arba M persipynusi su A raidėmis (Ave Marija) arba dar R raide (Ave Marija Regina – Sveika, Marija Karaliene), žvaigždė, širdis su 7 ją pervėrusiais kalavijais – 7 sopuliais.

Tokie miniatiūriniai, vos 2x2 ar 2,5x2,5 cm dydžio, lininio audeklo ar veltinio gabalėliuose rankomis išsiuvinėti simboliai R. Stakuvienės škaplieriuose tampa savitais meno kūriniais.

„Mes, kūrėjai, esame atsakingi už tai, ką kuriame. Per kūrybą nešame žinią, kuriai esame pašaukti. Škaplierius nėra mano sugalvotas, tačiau manau, kad per jį esu pašaukta perduoti labai seną bažnytinę tradiciją, kuri šimtmečius gyvuoja ir Lietuvoje. Jeigu Dievas atkreipė mano dėmesį, vadinasi, turiu nešti šią viziją. Džiaugiuosi, kad galėsiu kurti škaplierius, kaip bažnytinio paveldo tęstinumą“, – teigė menininkė.

Šiemet Kalėdoms sukurtas Advento kalendorius (viršuje) ir 3D formato atvirukas.

Žinios – iš muziejų ir vienuolijų

Tam, kad geriau suprastų škaplierių esmę, R. Statkuvienei teko apsilankyti vienuolynuose, muziejuose, daug vertingos medžiagos ji aptiko Šiaulių „Aušros“ muziejaus fonduose, kur saugoma 26 škaplierių kolekcija, 1958 m. patekusi iš privačių rankų. Kretingos muziejuje taip pat saugomas šimtmečio senumo škaplierius.

Muziejininkai paaiškino, kad iš ankstesnio laikotarpio škaplierių mažai teišlikę todėl, kad jie paprasčiausiai susidėvėdavo. Tarpukariu, o juolab sovietmečiu, pamaldūs žmonės juos dėdavo į kišenę, nešiodavo kaip sakramentaliją, o susidėvėjusius sudegindavo.

„Tačiau škaplieriaus nereikėtų per daug sureikšminti. Tai nėra amuletas, mes, krikščionys, einame į gylį – simboliai mums reikšmingi tuomet, kai jaučiame ypatingą dvasingumą, tikėjimo ryšį. Škaplierius būtinai turi būti pašventintas“, – jo prasmę paaiškino R. Stakuvienė.

Tam, kad pakeistų iš Rytų kraštų į Lietuvą prieš kelerius metus atkeliavusį raudoną siūlą, pamėgtą turistų ir nešiojamą ant riešo, nežinant nei jo reikšmės, nei prasmės, R. Stakuvienė pernai ėmėsi kurti originalias škapliarankes – apyrankes su škaplieriais. Tačiau tai – jau iš škaplierių išvestas gretutinis kūrinys, kuris nėra tautinio paveldo produktas.

Sukūrė originalų Advento kalendorių

„Plunksnos linijos“ įkūrėja ir savininkė R. Statkuvienė, kurianti grafikos darbus ir papuošalus, neslėpė, kad teptukas jai vis dėlto esąs mielesnis už adatą. Iš to ji valganti ir kasdienę duoną.

Jau kelerius metus 3D formatu kurdama originalius karpytus kalėdinius atvirukus, šiemet ji pasirinko apšviesto balto miesto motyvą. Tačiau šiųmetinė naujovė – Advento kalendorius. Beje, ne vienkartinis, o ilgam tinkantis papuošti namus, prakartėlę. Atviruko dydžio atverčiamame kalendoriuje kasdien atsiveria dar ir po langelį, kuriame – kaligrafiškai išrašyti tos dienos skaitiniai iš Šventojo Rašto. „Praėjus šventėms, uždėjus baltą lapą, langelius galima užlyginti laidyne, o kitąmet vėl naujai versti ir skaityti Dievo žodį“, – savo sumanytąjį kūrinį apibūdino jo autorė.

Ji neslėpė žinanti, kad jos atvirukus žmonės kolekcionuoja ir kasmet laukia jų, sukurtų naujais motyvais, nauja tematika. Todėl ir nesėdinti vietoje, kaskart sugalvojanti kažką naujo, nes jos kūryba esanti sezoninė: praeis Kalėdos ir ji jau imsis kurti papuošalus – auskarus, seges, pakabukus lietuviška tematika.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas