Pajūrio naujienos
Help
2022 Gruodis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Apklausa

Ar prieš senajam Kretingos parkui siūlant suteikti B. Burneikio vardą reikėjo viešos diskusijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Skaudalių (Skawdzielie) ir Skaudaičių (Skawdajcie) kaimai bei Skaudalių-Skaudaičių dvaras (Gut Skawdajcie) 1915 m. Prūsijos karalystės karo kartografų parengtame Salantų–Kartenos apylinkių topografiniame žemėlapyje

ie Salanto ir Blendžiavos upių, išsimėčiusios Skaudalių sodybos. Šiandien kaimas apima 651,67 ha dydžio plotą, kuriame yra Aniceto Puškoriaus ir Dvaro gatvės, stovi 27 vienkieminės sodybos ar pavieniai statiniai, ošia Ožkinio Krūmo, Degimų, Margalės, Vaitkevičienės ir Eglynėlio miškeliai.

Prigijo naujakurio vardas

Kaimas susiformavo XVI a. antroje pusėje, po Valakų reformos, o pirmąkart paminėtas 1585 m. Platelių seniūnijos Reketės vaitijos inventoriuje, kuriame vadinamas Skaudaičiais. Manoma, kad vietovardis kilo iš pirmojo naujakurio Skaudo vardo. Pagal to meto tradiciją Skaudo vaikai buvo vadinami Skaudaičiais, kurių pavardė prigijo ir jų gyvenvietei.

XVI–XVII a. kaimui priklausė 18 valakų (384,84 ha) dirbamos žemės. Ją 1585 m. iš Platelių dvaro nuomojosi 9, o 1593 m. – 32 valstiečių šeimos. Už valakais išskirstytų dirbamų žemių ribų 1593 m. jau buvo įsikūręs Skaudaičių užusienis, kuriame gyveno Reketės vaitas Grigutis Srutaitis.

Dvasiniu žemdirbių gyvenimu iš pradžių rūpinosi Platelių, o nuo XVII a. – Salantų bažnyčios dvasininkai. Nuo XVIII a. dokumentuose atsiranda ir kitas vietovardis – Skaudaliai, kuriame priesagą „-ait-“ pakeitė žemaičių tarmei būdinga „-al-“.

Pakelės koplytėlė, pastatyta 1913 m.

Juliaus Kanarsko nuotr., 2007 m.

XVIII a. pab. Platelių dvaro savininkais tapus prancūzų kilmės grafams Šuazeliams-Gufjė, Skaudaliai buvo padalinti į dvi dalis. Ties riba su Sėleniais ir Kūlsodžiu plytėjusioje užusienio žemėje buvo įkurtas Skaudaičių (Skaudelių, Skaudalių) dvaras, kuriam priskirta ir šiaurės rytinė kaimo dalis. Jį valdė bajorai Vaitkevičiai. Tuo tarpu vakarinė kaimo žemių dalis tarp Blendžiavos ir Salanto liko Platelių dvarui. Šioje dalyje palei Salantą XIX a. I pusėje susiformavo pora užusienių. Tuo metu kaime stovėjo 10–12, o užusieniuose – 3–5 sodybos, kuriose 1821–1843 m. gyveno iki 188 katalikų. Valstiečiai tebeatlikinėjo baudžiavines prievoles Platelių dvarininkams. Tuo tarpu užusieniuose kūrėsi daugiausia smulkūs bajorai, mokėję dvarui činšą – žemės rentos mokestį. Tarp bajorų luomui priklausančių asmenų Salantų parapijos ir Kalnalio filijos bažnytinėse metrikų knygose XIX a. minimi Ona Buivydaitė, Juozapas Butvila, Jonas Matusevičius, Kiprijonas Čekauskas, Kazimieras Gurskis, Joakimas Narkevičius, Juozapas Narmontas, Jurgis Ramanauskas, Juozapas Skersinskas, Rozalija Stankevičienė, Kazimieras Vizgirdas, Kazimieras Žvinklevičius. Bajoru save laikė ir vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus krikšto motinos, tėvo sesers Joanos Žvinklevičienės (Janinos Žvinklienės) vyras Simonas Žvinklevičius.

Platelių dvarininkai Šuazeliai-Gufjė savo žemėje prie Blendžiavos XIX a. pastatė vandens malūną. Jį administravo Imbarės dvaro ūkvedys, todėl malūnas buvo priskiriamas Imbarei. Tik po pobaudžiavinės žemės reformos jis buvo priskirtas Skaudaliams.

Dvaro kaimo žemės tapo vienkiemiais ūkiais

Panaikinus baudžiavą, sumažėjo ir Skaudalių dvaro valdos, nes tarp dvaro ir Šateikių kelio gyvenę valstiečiai gavo teisę išsipirkti iki tol jų dirbtą žemę. Po žemės reformos dvarui liko 87,4 ha dirbamos, 65,55 ha nedirbamos ir 21,85 ha miško žemės, kurią 1872 m. pusiau pasidalijo jo paveldėtojai pusbroliai Stanislovas ir Raimundas Vaitkevičiai.

Stanislovas Vaitkevičius su žmona Liucija užaugino sūnus Zenoną ir Kazimierą bei dukras Stefaniją ir Mariją. Stefanija ištekėjo už grafų Pliaterių Kartenos dvaro Gaudučių palivarko valdytojo Antano Pacevičiaus, o dvarelyje ūkininkauti liko Zenonas Vaitkevičius.

Marijos Maloningosios ir šv. Antano skulptūros iš pakelės koplytėlės. Nežinomas liaudies meistras, XIX a. pab.

Stepono Kaštauno nuotr., 1966 m. Kretingos muziejus

Kitos dvaro dalies savininkas Raimundas Vaitkevičius su žmona Julija susilaukė septynių sūnų ir mažiausiai trijų dukterų. Deja, visi sūnūs anksti mirė, o 1884 m. kovo 25 d., gimdydama namuose, amžinybėn iškeliavo ir 42 metų amžiaus jų motina. Po tėvo mirties 1891 m. ūkį paveldėjo vyriausioji dukra Julija, susituokusi su Imbarės dvaro ūkvedžio Ignoto Lenkausko sūnumi Jonu, kilusiu iš Vertelių netoli Luokės, po vestuvių atėjusiu į žmonos ūkį užkuriu. 1865–1872 m. Rusijos kariuomenės generalinio štabo parengtuose topografiniuose Kretingos apylinkių žemėlapiuose Skaudalių žemėse randame keturias gyvenvietes. Šiaurinėje dalyje prie Salanto žymimas vienkieminis Skaudaičių užusienis, o piečiau jo – kitas, dviejų sodybų Skaudučių užusienis. Šiaurės rytinėje dalyje plytėjo Skaudalių kaimas, kuriame buvo 6 žemdirbių kiemai. Į pietus nuo jų, žemių pietrytinėje dalyje, pažymėti dar vieni Skaudaliai su 4 kiemais, t. y. bajorų Vaitkevičių valdytu dvaru. Iš viso 1866 m. Skaudaičiuose-Skaudaliuose gyveno 122 katalikai. Sudarant parapijiečių sąrašus, buvo registruojami visi tuo metu kaime gyvenę tikintieji: tiek nuolatiniai gyventojai, tiek laikinai pas ūkininkus apsistoję samdiniai. Tikrąjį gyventojų skaičių liudija 1902 m. Kauno gubernijos gyvenviečių sąrašas. Jo duomenimis, Skaudalių vietovę sudarė penkios gyvenvietės, kuriose gyveno 99 žmonės: Skaudaičių vandens malūne – 2, Skaudaičių kaime – 42, Skaudaičių vienkiemyje – 2, Skaudaičių dvare – 9, o Skaudalių kaime – 44.

Pirmojo Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymo duomenimis, 1923 m. Skaudelių dvare buvo 2 kiemai su 81 gyventoju, o Skaudelių–Žvinklių kaime – 30 ūkių ir 157 žmonės. Tarpukariu kaime atidaryta pradinė mokykla. Po Lietuvos žemės reformos kaimo ir dvaro žemės buvo išskirstytos į vienkieminius ūkius, o vietovei galutinai prigijo Skaudalių (iki XX a. vidurio dar kai kur rašoma – Skaudeliai) vardas.

Pakelės kryžius.

Juliaus Kanarsko nuotr., 2011 m.

Stambiausi liko Zenono Vaitkevičiaus ir Julijos Lenkauskienės ūkiai. Pirmojo savininkui po sunkios ligos 1926 m. mirus, ūkį valdyti ėmėsi žmona Vincenta su dukromis Zofija Halina ir Vanda Elena. O Julija Lenkauskienė savo ūkį, vyrui 1919 m. mirus nuo šiltinės, perleido vyriausiajam sūnui Anicetui Lenkauskui. Jis ne tik ūkininkavo, bet ir dalyvavo visuomeniniame-politiniame šalies gyvenime, 1922 m. rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą IV (Telšių) apygardoje buvo iškeltas kandidatu nuo Pažangos ir žemdirbių bloko sąrašo, kuriame įrašytas dešimtuoju numeriu.

Jaunesnysis jo brolis Edvardas Lenkauskas, baigęs Skuodo vidurinę mokyklą, būdamas 17-os 1920 m. lapkričio 21 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Po metų išėjęs į atsargą liko gyventi Kaune, mokėsi Tumėno suaugusiųjų gimnazijoje, 1923 m. dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime, studijavo teisę Lietuvos universitete, tapo vienu Žemaičių studentų korporacijos „Samogitia“ steigėjų. Po studijų dirbo valstybės kontrolės revizoriumi Susisiekimo ministerijoje, Lietuvių tautininkų sąjungos vyriausiosios valdybos reikalų vedėju, buvo lietuvių tautinio jaunimo „Jaunoji Lietuva“ sąjungos centro valdybos narys, nuo 1932–1934 m. redagavo jaunalietuvių leidinį „Jaunoji Karta“. Ne sykį lankėsi tėviškėje, jaunalietuvių Salantų skyriui padovanojo organizacijos vėliavą.

Žmonių likimuose – tremtys, lageriai, žūtys

1935 m. Skaudaliuose buvo 28 kiemai. Pusė jų šiaurės rytinėje kaimo dalyje buvo vadinami Žvinkliais, nes čia gyveno daugiausia Žvinklio pavardę turintys valstiečiai. Šalia stovėjusi malūno sodyba vadinta Žvinkline. Kaimą į dvi dalis dalino Blendžiavos upė, o jo žemėmis ėjo keliai į Nasrėnus, Salantus, Kalnalį ir Šateikius. Prie Kalnalio–Šateikių kelio stovėjusios dvi sodybos, kuriose gyveno bubeliai, t. y. mažažemiai valstiečiai, vadintos Eidukynu arba Skaudalių Bubeliais. Į vakarus nuo Salantų–Nasrėnų kelio buvusi Benetiškė, kurioje stovėjo vienkieminė sodyba. Pietrytinėje kaimo dalyje esantys Vaitkevičių ir Lenkauskų ūkiai toliau buvo vadinami Skaudalių dvaru, o juos su Šateikių keliu jungianti gatvė – Skaudalių gatve (žem. uličia). Ties šių kelių kryžkele buvo Beniušynas – vienkieminis ūkis, kuriame seniau gyveno Beniušis, o vėliau įsikūrė Prišgintas. Į pietus nuo kelio į Šateikius ir Blendžiavos upės susikirtimo dauboje esanti dirva vadinta Smakinale (Smakine). Pasakojama, kad toje vietoje seniau buvusi karčema ir malūnas. Karčemą laikęs žydas, o joje mėgo gausiai lankytis apylinkės valstiečiai, rinkęsi smakauti (liet. maukti) degtinės ir alaus.

Per pirmąją sovietų okupaciją 1941 m. birželio 14 d. enkavedistai suėmė brolių Aniceto ir Edvardo Lenkauskų bei Vincentos Vaitkevičienės šeimas. Edvardas buvo uždarytas viename Sverdlovsko srities Sevurallago lagerių, po metų nuteistas mirti ir 1942 m. rugpjūčio 28 d. sušaudytas Sverdlovsko kalėjime. Jo žmona Elena su dukrele Aldona ištremtos į Svetloozerskoję Altajaus krašte.

Kardo rinktinės partizanų štabo nariai. Kairėje – Kostas Lenkas-Meistras, trečias iš kairės – rinktinės įkūrėjas Kazimieras Kontrimas-Montė, antras iš dešinės – Juozas Kėkštas-Drulis.

1946–1948 m. Lietuvos ypatingasis archyvas

Vincenta Vaitkevičienė su grafaite Marija Tiškevičiūte ir kitomis kretingiškėmis buvo išvežta į Belniakų moterų lagerį Krasnojarsko krašte, nuteista 5 metams lagerio, iš kurio grįžo 1946 m.

Anicetas Lenkauskas su motina Julija, seserimi Janina (Joana), žmona Petronėle, sūnumi Anicetu, dukromis Elena ir Dalija bei giminaite Vanda Vaitkevičiūte buvo išvežti į Slobodskoi Reido gyvenvietę Komijoje. Vanda Vaitkevičiūtė 1946 m., o Lenkauskų sūnus Anicetas 1947 m. pabėgo į Lietuvą, tačiau 1949 m. abu buvo suimti. Vaitkevičiūtę saugumiečiai kalino Klaipėdos kalėjime, o 1951 m. su motina Vincenta vėl ištrėmė į Syktyvkarą. Anicetas trejus metus kalėjo Kirovsko lageryje Murmansko srityje, iš kurio grąžintas tremčiai. Jo tėvai ir seserys 1951 m. buvo perkelti į Syktyvkarą.

Antrajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą, priverstiniams darbams į Vokietiją iš Skaudalių buvo išvežtas vyriausias Kazimiero ir Veronikos Lenkauskų sūnus Kazys Lenkauskas (Lenkas). Po karo jis pateko į sovietų filtracinį lagerį, kuriame kalėjo iki 1946 m. Jo brolis Kostas Lenkauskas (Lenkas) po karo tapo Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos partizanu „Meistru“, Kardo rinktinės štabo viršininko pavaduotoju ir žuvo 1948 m. balandžio 21 d. Didžiųjų Žalimų kaime, patekęs su keliais ginklo broliais į Salantų valsčiaus stribų ir saugumo kariuomenės karių pasalą.

Kovodama su pasipriešinimu krašto sovietizacijai, pokariu komunistinė valdžia atnaujino gyventojų, pirmiausia partizanų šeimų, rėmėjų ir ūkininkų, trėmimą. 1948–1951 m. iš Skaudalių į Krasnojarsko kraštą ir Irkutsko sritį buvo ištremta mažiausiai 16 žmonių: Kazio Daulio, Veronikos Lenkauskienės, Antano Pociaus, Igno Skurdausko šeimos ir Barbora Norkienė.

Tremties išbandymų neišlaikę svetimoje žemėje amžinam poilsiui atgulė 1941 m. metų tremtinės Julija Lenkauskienė su dukra Janina Lenkauskaite, pokario tremtiniai Kazimieras Daulius, Veronika Lenkauskienė ir Barbora Norkienė. Kiti iš tremties paleisti buvo 1956–1958 m. Kazys Daulius, partizano Kosto Lenko-Meistro brolis Augustas Lenkas (Lenkauskas) liko gyventi Rusijoje. Septyniolika metų tremtyje praleidusi Aniceto Lenkausko šeima taip pat nesiryžo grįžti į okupuotą gimtinę ir liko gyventi Syktyvkare. Tik po abiejų tėvų mirties sūnus ir abi dukros su tremtyje sukurtomis šeimomis parvyko į Lietuvą.

Liaudies meistras Anicetas Puškorius prie savo kūrinių.

Nežinomas fotografas. XX a. 4 deš. Kretingos muziejus

Kraštas, išauginęs ir tautodailininkus, ir politikus

Tremtyje 1958 m. gimęs Elenos Lenkauskaitės, ištekėjusios už skaudviliškio Vytauto Sabatausko, vyriausias sūnus Julius Sabatauskas šiandien aktyviai dalyvauja Lietuvos politiniame gyvenime, yra Lietuvos Respublikos Seimo narys. Sovietmečiu Skaudaliai atsidūrė tarp tų kaimų, kurie dėl melioracijos plėtros ir populiacijos mažėjimo pradėjo palaipsniui nykti. Tiesa, pirmasis okupacijos dešimtmetis nieko blogo nežadėjo: 1949 m. kaime buvo įkurta žemės ūkio artelė, pavadinta kolūkiu, 1959 m. gyveno 210 žmonių. Tačiau ūkį prijungus prie Imbarės kolūkio, kaimas liko pagalbinė ūkio gyvenvietė, kurioje, baigiantis sovietmečiui, 1989 m. buvo belikę 52 vyrai ir 41 moteris.

Iki 1961 m. Skaudaliuose gyveno čia gimę ir užaugę liaudies meistrai, medžio skulptorius, Kretingos rajono garbės pilietis Anicetas Puškorius su žmona audėja Birute Puškoriene. Jų šeimoje 1954 m. gimė tėvo pėdomis nuėjęs tautodailininkas, visuomenininkas, Kretingos rajono tarybos narys Raimundas Puškorius.

Vaizdingoje gamtos aplinkoje ir netoli nuo pagrindinių šio Žemaitijos regiono kelių įsikūrę Skaudaliai lieka patrauklūs naujakuriams. Kaimo praeitį mena prie miškelio pakelėje nuo 1913 m. stovinti koplytėlė bei prie Blendžiavos rymančios primirštos senosios kaimo kapinės, kuriose ilsisi amžinam poilsiui XVI–XIX a. atgulę Skaudaičių-Skaudalių gyventojai. Pasakojama, kad kapinėse kartais vaidenasi palaidotųjų vėlės, o naktimis vaikšto ugnelės.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas