|
|
|
Mintys po konferencijos: „namų darbai“ neatlikti
Lietuvos moterų draugija paminėjo 30-ąsias veiklos metines. Dėl pandemijos projektinis renginys Vilniuje įvyko dvejais metais vėliau. Kaip sakė kartu su direktore Jurgita Cinskiene ir teisininke Snieguole Benikiene jame dalyvavusi Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro savanorė Marija Juškienė, neatsitiktinai ir konferencijos tema pasirinkta „Pandemijos kontekstas: krizės, baimės ir jų valdymas“. Į tėvystės atostogas neskuba, smurtą nutyli „Išklausėme ne vieną įdomų pranešimą. Asmeniškai man didžiausią įspūdį paliko du – Jurgitos Cinskienės apie smurtą artimoje aplinkoje ir specializuotų pagalbos centrų teikiamą pagalbą bei Lyčių galimybių plėtros centro ekspertės Vilanos Pilinkaitės-Sotirovič tyrimai. Mokslininkė atskleidė, kad pandemijos laikotarpis sunkiausias buvo su COVID-19 liga susidūrusiems neįgaliesiems ir moterims, nes jų daugiausiai dirba švietimo, socialinėje ir sveikatos sferose. Taip pat ji analizavo paskatas ir kliūtis vyrams dalyvauti prižiūrint vaikus. Nuo 2006 m. įvestos vieno mėnesio tėvystės atostogos yra pasiteisinusi socialinės politikos priemonė. Lektorė akcentavo, kad tie vyrai, kurie buvo išėję tėvystės atostogų, labiau pasitiki savo galimybėmis savarankiškai pasirūpinti iki 1 ar 2 metų amžiaus vaiku ir tam skiria didesnį prioritetą negu karjerai ar paaukštinimui darbe. Tačiau tėvystės atostogomis vis dar dažniau naudojasi gana siaura socialinė vyrų grupė: didmiesčių gyventojai, įgiję aukštąjį išsilavinimą, bei dirbantys tarnautojais. Pasak J. Cinskienės, specializuotos kompleksinės pagalbos centrų veiklai pagrindus davė prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje įsigaliojęs apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Kokia situacija šiandien, kas per 10-metį Lietuvoje nuveikta sprendžiant smurto problemas? Pašnekovė apgailestavo, kad, nors įstatyme įtvirtintos bent 4-ios smurto rūšys, tačiau praktika rodo, jog geriausiu atveju užkardyti sugebama tik fizinį smurtą. Nei dėl psichologinio, nei dėl seksualinio, nei dėl ekonominio smurto ikiteisminių tyrimų policijoje nepradėta, o ir patys gyventojai nelinkę kreiptis. Pernai buvo atlikta reprezentatyvi visuomenės apklausa: ji parodė, kad 4 procentai šalies gyventojų smurtą artimoje aplinkoje toleruoja teigdami, kad dėl tam tikrų aplinkybių jis gali būti pateisinamas. „Praktika rodo, ką kita: žmonės nesikreipia pagalbos nei į policiją, nei į socialinių paslaugų įstaigas, nei į specializuotus pagalbos centrus. Dažnas net artimiesiems apie patiriamą smurtą neprasitaria. Vadinasi, problema yra kur kas giliau: arba nepasitiki institucijomis, arba tiesiog tik atsako, kad smurto netoleruoja“, – įsitikinusi direktorė. Priėmė kreipimąsi į Prezidentą Iš viso Lietuvoje veikia 15 specializuotos kompleksinės pagalbos centrų, tačiau visų žmonių, kuriems reikia ir būtų galima padėti, anot pašnekovės, pasiekti nepavyksta. Daugiau šia linkme padirbėti turi ir nukentėjusiųjų asmenų apsauga besirūpinanti teisėsauga, ir pagalbą teikiančios institucijos, ir savivaldybės, kurios turi įpareigojimą spręsti smurto problemą, prisidėti prie prevencijos užtikrinimo. „Labai daug „namų darbų“ dar nepadaryta. Kretingos rajono savivaldybėje – taip pat, nes Strateginiame plane nėra jokių uždavinių ir jokių tikslų“, – apgailestavo J. Cinskienė. Lietuvos moterų draugijos konferencija priėmė kreipimąsi į Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą – esą šalies vadovas pats turėtų rodyti organizacijas palaikančią poziciją, kad smurtas netoleruotinas nei prieš suaugusįjį, nei prieš vaiką, nei prieš sveiką žmogų, nei prieš neįgalųjį. Anot J. Cinskienės, moterų organizacijų kreipimasis yra raginimas permąstyti, kokią politiką palaikyti ir konstruoti turėtų šalies vadovas. Lanksčiausia – policija Kretingos specializuotos kompleksinės pagalbos centras suaugusiems asmenims 10 metų paslaugas teikia Kretingos, Klaipėdos, Šilutės ir Skuodo rajonuose. Apie 10 proc. asmenų kreipiasi tiesiogiai, didžioji dalis pranešimų apie pradėtus ikiteisminius tyrimus gaunama iš policijos. Nepaisant, kad policija yra didžiulė struktūra, ji, anot direktorės, šiuo atžvilgiu yra viena lanksčiausių Lietuvoje, palyginus su Vaiko teisių, švietimo, sveikatos įstaigomis, kurios kažkodėl „nemato“ savęs nei prevencijos, nei pagalbos, nei kitame vaidmenyje, nors smurto atvejus turėtų fiksuoti ir apie tai informuoti. J. Cinskienės teigimu, specializuotos kompleksinės pagalbos centrams iš policijos gavus pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje vėliausiai kitą dieną konsultantai susisiekia su nukentėjusiais žmonėmis, išsiaiškina situaciją, suteikia informaciją apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, kokios priemonės taikomos arba gali būti pritaikytos smurtavusiam asmeniui, ką pačiam nukentėjusiajam daryti, kokios pagalbos ir iš ko jis gali tikėtis tiek sau, tiek vaikams, kur kreiptis. Jei reikia psichologo ar teisininko pagalbos, ji garantuojama nemokama ir yra konfidenciali. „Jeigu šeimoje yra vaikų, kurių policijos pareigūnai neužfiksavo, mūsų pareiga pranešti Vaiko teisėms, kad jos organizuotų pagalbą. Jeigu nukentėjusiesiems reikia paslaugų, kurių mes neteikiame, – tarpininkaujame, padedame susisiekti su tomis įstaigomis“, – teigė J. Cinskienė.
|
|
