Pradėjau gyventi tuomet, kai sugebėjau atsispirti nuo dugno (2 komentarai)

Pavojingas savo gyvenimo netekimas, o dvasiškai – ir netikėjimas. „Dvasia nusilpsta, nusėda, pykstama ant Dievo, kad „jis nieko nedaro“. dar nežinia ar pats tiki tuom ko prašai. Dingsta svajonės. Žmogus prisiima arba aukos vaidmenį, ką aš vadinu išvirkščia puikybe, nes bendraujant atsiras šimtą priežasčių, kodėl „ne“, arba visiškai išsitaškoma, rūpinantis, kad visiems būtų gerai. O ką padarysi gero, jei sau nieko gero nepadarai? “Čia sunkus ir ilgas laikas, darbas jei nori pats žmogus...o męs norime labai... , kartai būna be reikalo.Oi daug kaip męs mokame rašyti, pasufleruoti,.,deja... ne kiekvienam sugryžti, suprasti, ne kiekvienas tą skausmą supras. Bet, dėl visko verta.......

Nuostabus žmogus.