– Žinoma, pagrindinių produktų brangimui turėtų būti „uždėtos lubos“. Daugeliui žmonių, ypač tiems, kurie ir iki brangymečio sunkiai materialiai vertėsi, dar didesnė problema nusipirkti maisto – ne to prabangaus, ne kokių nors skanumynų, o ko reikia kasdien.
Valerija MILIENĖ:
– Prekybos centruose kainos – siaubingos. Aš pati savęs neskriaudžiu, bet taip pat pasidairau akcijų. Pastebėjau, kad daugelis žmonių jau renkasi kuo pigesnius, prastos kokybės, nevertingus produktus, pavyzdžiui, vietoj sūrio ima sūrio gaminį... Ko tada vertos visos tos kalbos apie sveiką mitybą?
Zita GALDIKIENĖ:
– Turėtų Vyriausybė stabdyti maisto kainų didėjimą ir neleisti gyventojams daugiau skursti. Aš negaliu sakyti, dar įperku, bet pastebėjau, kad labai brangūs yra ypač pieno produktai, daržovės. O ir už paprastą juodą duoną jau mokame, galima sakyti, kaip už pyragą.
Monika MILIUVIENĖ:
– Nežinau, juk Vyriausybei nepaaiškinsi, vis tiek daro taip, kaip nori, kaip jai reikia. Esu pensininkė, po parduotuves mažai vaikštau, nueinu tik, kada būtinai reikia. Nusiperku maisto po nedaug, gyvenu, kaip man išeina.
Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
