Slučkai. Kaimas prie kelio į Karteną

Seniausias Služkų užusienio planas, 1771 m. parengtas Lydos apskrities matininko Pranciškaus Jodkos. Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Į rytus nuo Kretingos, abipus Palangos–Šiaulių plento, kelis šimtmečius plytėjo Slučkų kaimas. Deja, teritorinio suskirstymo reformos jį pasikėsino sunaikinti, gyvenamąsias žemes prijungdamos prie aplinkinių kaimų, o palikdamos tik neapgyvendintą teritoriją už Ilgųjų Pievų miško.

Prasidėjo nuo dviejų sodybų

Slučkai atsirado XVIII a., o pirmąkart paminėti 1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje. Tai buvo besikuriančio Kretingos miesto XVII a. I ketvirtyje sunaikinto Dopšaičių kaimo žemių šiaurės rytiniame pakraštyje, abipus vieškelio, jungiančio Kretingą su Kartena, susiformavusi nausėdija. Tuo metu vietovė vadinta Služkais. Tai leidžia manyti, kad nausėdijos vardas kilo iš slaviško žodžio „služba“, reiškiančio tarnystę, ir, kad pirmieji naujakuriai galėjo būti dvaro tarnautojų šeimos. Služkai buvo tipinis užusienis, t. y. plėšininėje dvaro žemėje naujakurių įkurta vienkieminė gyvenvietė. Iš viso užusieniui priklausė 219 margų (apie 155,5 ha) dydžio taisyklingo stačiakampio pavidalo žemės sklypas, besidriekiantis šiaurės–pietų kryptimi. Pietuose ir pietryčiuose jis ribojosi su Dupulčiais, šiaurės rytuose – su Grykšiais, šiaurės vakaruose – su Klibių ir Kretingos kaimų ganyklomis, o vakaruose – su Kretingos miesto Sūdų sklypu. Kaimas priklausė Kretingos grafystės Kurmaičių vaitijos Bliūdsakių laukininkijai.

Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, pėstininkų leitenantas Juozas Zamkus. Fotografavo Sakadauskas, apie 1921 m. Kretingos muziejus

Dvaro apmokestinta žemė apėmė apie 151 ha. Didesnėje užusienio dalyje augo miškas, ošęs apie 101 ha dydžio plote. Palei vakarinį jo pakraštį tekėjo bevardis upelis, o centrinę užusienio dalį rytų–vakarų kryptimi kirto iš Kartenos į Kretingos miestą einantis vieškelis. Tais laikais šis kelias buvo pagrindinis prekybinis traktas, jungęs šiaurės vakarų Žemaitiją su Kretinga bei Prūsijos kunigaikštystės prekybos centrais (Klaipėda, Karaliaučiumi ir kt.). Vieškelis ir upelis apėmė apie 4,5 ha dydžio nenaudingos žemės plotą, už kurį žemdirbiai buvo atleisti nuo mokesčių dvarui.

Geros dirbamos žemės, kuri driekėsi rytiniame bevardžio upelio krante, kelio į Karteną dešinėje pusėje, užusienyje tebuvo 28,2 ha. Šią vietovės dalį iš trijų pusių supo miškas, ir tik pietuose ji susisiekė su Dupulčių kaimo arimais. Dar 21,3 ha sudarė ganyklos.

Užusienyje nuo jo įsikūrimo stovėjo pora vienkieminių sodybų. Jose 1771 m. gyveno Jonas Katkus ir Baltramiejus Mažonavičius su šeimomis. Abu jie valdė po 75,25 ha žemės: 22 ha miško, 14,2 ha geros dirbamos žemės, 21,3 ha miške įdirbtos prastos žemės, 10,65 ha ganyklų ir 7,1 ha miške šienaujamų prastų pievų. Abu žemdirbiai žemę nuomojosi iš dvaro, kuriam kasmet mokėjo po 59 auksinus ir 29 grašius: po 1 auksiną už ganyklą, o likusią sumą – už ariamąją žemę ir mišką.

Tapo Carinės Rusijos kariuomenės objektu

Nuo XVIII a. pab.–XIX a. pr. gyvenvietę rašytiniuose šaltiniuose pradėta vadinti Slučkais, rečiau – Sluckais, Slockais ar Slucku. 1802–1803 m. joje gyveno Bonaventūras ir Janina Talmonai, Motiejus ir Ieva Kordonai, Liudvikas ir Dorota Venckevičiai, Antanas ir Ona Stirbavičiai, Pranciškus ir Liudvika Žvinklevičiai, Petras ir Viktorija Katkauskai. Pora šeimų, tarp kurių buvo Stirbavičiai, kaime ūkininkavo, o kiti buvo jų šeimynų nariai: samdiniai, tarnai arba įnamiai.

Kretingos bažnyčios metrikų knygos liudija, kad XIX a. II ketv. Slučkais imta vadinti tik Stirbavičių ūkį, o kitas viensėdis buvęs pramintas Smiltine. 1845 m. tikinčiųjų sąraše rašoma, kad Slučkuose buvo tik viena sodyba, kurioje šeimininkavo Pranciškus Stirbavičius su seserimi Ona bei samdiniais Juozapu Vainora, Juozapu Galdiku, Juozapu Butkumi, Veronika Miškute, Veronika Šaulinske ir Kotryna Sangulnyte. O tarp Slučkų ir Grykšių esančioje Smiltynėje gyveno Antanas Šimkus, kuriam ūkininkauti padėjo bernas Jurgis Spucys, merga Antanina Stankutė, taip pat įnamė Ona Kaušienė su mažamečiais dvyniais Steponu ir Ona. 1857 m. sąraše nurodyta Slučkuose tebesant vieną katalikų sodybą, kurioje tebegyveno Pr. Stirbavičius su seserimi Ona ir 6 samdiniais.

Pobaudžiavinės žemės reformos metu parengtas kaimo planas. Apie 1870 m. Kretingos muziejus

Valdiniuose dokumentuose abi sodybos buvo priskiriamos vienai gyvenvietei – Slučkams, kurie vienur vadinami užusieniu, kitur – viensėdžiu, o dar kitur – kaimu. Telšių apskrities žemės ribų teisėjas Mykolas Gordonas 1846 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Telšių apskrities aprašymas“ nurodo, kad Slučkuose yra 2 dūmai, t. y. dvaro prievolininkų sodybos.

XIX a. vietovė tapo svarbiu strateginiu carinės Rusijos kariuomenės objektu. Valstybinės sienos su Prūsija (Vokietija) link per Slučkus vedantis vieškelis buvo ištiesintas ir išplatintas. Abipus jo aukščiausioje kaimo vietoje, rusų valdžios nurodymu, Kretingos dvarininkai Zubovai pastatė Rusijos imperijos sienos sargybos Slučkų kordoną – pasienio sargybos būstinę su kareivinėmis ir arklidėmis. Iš šios būstinės kazokai ir žandarai kontroliavo valstybinės sienos pasienio ruožą, įsiterpusį tarp Klibių, Bliūdsukių, Petrikaičių ir Laumalių kordonų, gaudė jame kontrabandininkus, spaudos draudimo metais kartu su policijos uriadnikais kaimuose kratė valstiečių sodybas ieškodami nelegaliai laikomų lietuviškų knygų, kalendorių ir laikraščių, tikrino Kartenos–Kretingos keliu vykstančius keliauninkus.

Ūgtelėję įgijo kaimo statusą

1861 m. panaikinus baudžiavą ir įsteigus luominę valstiečių savivaldą, Slučkai su Bliūdsukiais, Dupulčiais, Miežečiais, Petreikiais, Kukuriškiais ir Grykšiais sudarė Kaubo gubernijos Telšių apskrities Kretingos valsčiaus Daktarų seniūnijai priklausančią kaimo bendruomenę.

Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, apie 1870 m. buvo sudarytas Slučkams priklausančių žemių planas. Pagal jį kaimui teko apie 200 ha. Vakarinė kaimo dalis buvusi suskirstyta į 100 dirbamos ir pievų žemės rėžių. Rytinėje dalyje liko bendro naudojimo ganyklos, kurių pakraštyje abipus vieškelio buvo įsiterpęs pasienio sargybos kordono sklypas. Be to, Slučkams dar priklausė nemažas rėžis, pamatuotas vidury Dupulčių kaimo žemių. Tuo metu kaime, kelio į Karteną dešinėje pusėje, tebestovėjo dvi žemdirbių sodybos, o atokiau nuo jų, šalia bendrųjų ganyklų, – didžiulis ūkinis pastatas, greičiausiai – kluonas. Kitapus kelio, išdžiūvusio bevardžio upelio dauboje telkšojo didelė kūdra. Už jos, šiaurinėje kaimo dalyje, nuo seno augęs miškas jau buvo smarkiai išretintas, arčiau vieškelio plytėjusi jo dalis paversta dirbama žeme, o likusi – pievomis ir ganyklomis.

Slučkų planas po Lietuvos žemės reformos. Apie 1939 m.

Tarp Slučkuose 1879–1891 m. gyvenusių valstiečių minimi Steponas ir Julija Stirbavičiai, Antanas ir Ona Mikniai, Pranas ir Ona Šaulinskiai, Mykolas ir Marijona Gudauskiai, Juozapas ir Kotryna Putvinskiai-Putvinai, Antanas ir Magdalena Dirgėlos, Antanas ir Kotryna Sudmontai, Juozapas ir Petronėlė Petrauskai, atsargos kareivis Antanas Kavaliauskas su žmona Antanina.

Kaimo senbuvių Stirbavičių šeima palaikė draugiškus ryšius ne tik su kaimynais žemaičiais, bet ir su apylinkėje gyvenusiais vokiečiais bei valstybės sieną saugojusios kazokų kariuomenės vadovybe. Apie tai liudija jų dukters Valerijos Stirbavičiūtės krikštynos, kuriose krikštatėviai buvo kazokų kariuomenės majoras Nikolajus Bielogorcevas su vokiečio Vilhelmo Jelingo žmona Kristina, o asistentai – kazokų poručikas Dmitrijus Lasovas ir Kazimiera Kelpšienė. Pagal to meto tradiciją dvi ir daugiau krikštatėvių poros dalyvaudavo tik bajorų, turtingų miestiečių ir valstiečių krikštynose.

Juozapas ir Kotryna Putvinai iš pradžių metrikų knygoje buvo vadinami Putvinskiais. Galbūt tai liudija apie jų bajorystės aspiracijas, nes 1887 m. birželio 17 d. vykusiose dukters Stefanijos krikštynose krikštatėviu tapo bajoras Antanas Baliutavičius, nors krikštamotė buvo valstietė Ona Urbašiutė.

Krikšto metrikų knygoje 1884–1890 m. minimos trys samdinės, kaime susilaukusios nesantuokinių vaikų. Du vaikus pagimdė iš Ankštakių seniūnijos kilusi ir ilgą laiką Slučkuose tarnavusi Petronėlė Baužytė. 1884 m. gimusios jos dukters Barboros krikštatėviai buvo Antanas Baužys su Barbora Žiobakiene. 1888 m. gimusį sūnų motina pavadino Aleksiejumi, o jo krikštatėviais tapo stačiatikis Samuilas Stukačius su katalike Matilda Žiobakiene. Kitas stačiatikis Dovydas Retka su katalike Marija Metrikiene 1889 m. krikštijo iš Darbėnų valsčiaus kilusios Monikos Budrikytės nesantuokinę dukterį Anastaziją. Įdomu tai, kad, prabėgus 20-čiai metų, 1910 m. mergaitės tėvystę prisiėmė minėtas stačiatikis valstietis Samuilas Stukačius, vedęs Moniką Budrikytę. Trečioji merga, susilaukusi nesantuokinio vaiko, buvo iš Kartenos valsčiaus kilusi Ona Mačernytė. Jos dukters Onos krikštatėviais 1890 m. tapo Antanas Sudmontas iš Slučkų su Ona Gutmaniene.

Įvykus pobaudžiavinei žemės reformai, Slučkai ūgtelėjo ir XIX a. pab. –XX a. pr. įgijo kaimo statusą.

1895–1913 m. kaime buvo jau 5 sodybos: kordonas, į šiaurę nuo jo, arčiau Grykšių, įsikūręs naujakurių ūkis, taip pat į pietvakarius nuo kordono, kelio į Kretingą kairėje pusėje, stovėjusios 3 sodybos. Žemdirbių šeimynos buvo gana gausios, 1902 m. Slučkuose gyveno 56 žmonės: 8 asmenys – kordone, o likę 48 – valstiečių sodybose. Per pirmąjį Lietuvos gyvenamųjų vietovių ir gyventojų visuotinį surašymą kaime buvo registruoti 5 ūkiai ir 49 gyventojai.

Suskaldė reformos, lemtingi – 2016-ieji

Iš tarpukariu gyvenusių kaimo senbuvių reikia paminėti Stirbavičių giminę. Jų ūkyje nuo XIX a. pab.–XX a. pr. šeimininkavo Stepono Stirbavičiaus sūnus Jonas, vedęs Oną Joskaudaitę. Jiedu turėjo mažiausiai keturis vaikus: sūnus Steponą ir Kazimierą, dukras Magdaleną ir Stefaniją. Sūnus Kazimieras 1936 m. vedė Pajuodupių kaimo valstietę Filiomeną Butkutę. Duktė Stefanija 1937 m. Kretingoje susituokė su Laukžemėje gyvenusiu Ignacu Butkevičiumi (Ignu Butkumi), kilusiu iš Kontaučių parapijos Smilgių kaimo. Po metų pranciškonų bažnyčioje moterystės sakramentą priėmė ir nuotakos sesuo Magdalena Stirbavičiūtė, ištekėjusi už Laukžemės parapijos Lendimų kaimo ūkininko Pranciškaus Vibrio.

Kaime taip pat gyveno Steponas Laukineitis su žmona Magdalena. Jų duktė Justina Laukineitytė įsikūrė Kretingoje, kurioje 1936 m. susituokė su policininku Povilu Kviecinsku.

Pas kaimo ūkininkus samdiniais tarnavo bendrapavardžiai Kazimieras ir Petras Jokūbauskiai, kilę iš Kartenos valsčiaus Martynaičių ir Kalniškių kaimų. Tarnaudamas Slučkuose Kazimieras susipažino su samdine Zuzana Buivydaite, gimusia Žudgalio kaime šalia Salantų, o Petras – su iš Platelių parapijos Visvainių kaimo kilusia Barbora Stunkaite. Abi poras Kretingoje 1937 m. sausio 12 d. sutuokė pranciškonas tėvas Norbertas OFM.

Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, 1927 m. visa kaimo žemė ir ganyklos buvo išskirstytos į 13 vienkieminių ūkių. Tarp jų buvo ir nebenaudojamo kordono sklype, kurį grafas Aleksandras Tiškevičius pardavė naujakuriams, susiformavę du ūkiai. Kaimas tarpukariu priklausė Kretingos valsčiaus Klibių seniūnijai.

Sovietams okupavus Lietuvą, 1941 m. į Vokietiją repatrijavo ūkininkai Mikas ir Jokūbas Jaudzeniai su šeimomis, valdę 16,79 ha ir 17,22 ha žemės. Pirmąjį ūkį perėmė Alfonsas Turauskas, o antrajame įsikūrė Marė Zamkienė su Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu Juozu Zamkumi.

J. Zamkus (1894–1942) gimė Kruopių valsčiaus Pailių kaime, o apie 1912 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur susipažino su Steponu Dariumi. Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, jiedu įstojo savanoriais į JAV kariuomenę, dalyvavo Prancūzijoje vykusiose kovose su vokiečiais. 1920 m. grįžo į Lietuvą, tapo kariu savanoriu, tarnavo būrininku, viršila kare su lenkais ties Giedraičiais ir Širvintomis. 1921 m. buvo paskirtas pėstininkų leitenantu, o 1922 m. perkeltas į Krašto apsaugos generalinio štabo žvalgybos skyrių. Jis tapo vienu iš sportinio judėjimo Lietuvoje pradininkų, 1921 m. buvo išrinktas į Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos pirmąją Centro valdybą, atstovavo šios sąjungos komandoms 1922 m. pirmuosiuose lengvosios atletikos ir beisbolo čempionatuose. 1923 m. vadovavo Klaipėdos krašto sukilėlių daliniui, o 1924 m. buvo perkeltas tarnauti į pasienio policiją. Vėliau su St. Dariumi išvyko į JAV. Sugrįžęs dirbo Dimitravo priverčiamojo darbo įstaigos valdininku. Palaidotas Kretingos senosiose kapinėse.

Pokariu sovietų valdžios organizuoti trėmimai Slučkus palietė 1949-aisiais. Tais metais į Irkutsko srities Čeremchovo rajoną buvo ištremta Petro Turausko šeima: žmona Bronė Turauskienė su dukra Danute ir sūnumi Petru. Tremtyje jie praleido devynerius metus.

Sovietmečio administracinio-teritorinio suskirstymo reformos Slučkus suskaldė į du kaimus ir beveik sunaikino. Šiaurinė dalis buvo palikta Klibių (vėliau – Kurmaičių, Kretingos) apylinkei. Čia 1959 m. gyveno 21, 1970 m. – 5 žmonės, o 1979 m. nebebuvo nė vieno gyventojo. Didesnioji kaimo dalis buvo perduota 1944 m. įkurtai Būbelių (vėliau – Kretingos, Jokūbavo, Žalgirio) apylinkei. Šiame Slučkų kaime 1959 m. buvo registruoti 55, o 1989 m. – tik 9 gyventojai.

Po nepriklausomybės atkūrimo grąžinus teisėtiems savininkams ar jų palikuoniams žemę, šalia Kluonalių ir Padvarių buvusiose Slučkų žemėse ėmė kurtis naujakuriai, todėl 2001 m. kaime jau gyveno 17 asmenų. Deja, besitęsiančioms teritorinio suskirstymo reformoms toliau kaitaliojant kaimo ribas, 2011 m. Slučkuose buvo belikę 6 žmonės. Lemtingas kaimui buvo paskutinis, įvykęs 2016-aisiais, gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų nustatymas ir pakeitimas. Istorinio Slučkų kaimo nebeliko: į šiaurę nuo Palangos–Šiaulių plento esanti kaimo žemė buvo priskirta Grykšiams ir Padvariams, o į pietus nuo plento plytinti teritorija tapo Dupulčių kaimo dalimi.

Po 2016 m. reformos Slučkams buvo paliktas 69,46 ha dydžio ariamų dirvų ir miško plotas, plytintis tarp Ilgųjų Pievų miško ir Kukoriškių kaimo bei tarp Dupulčių ir Laumalių kaimų. Istoriškai šioje vietoje nuo XVII a. iki 1927 m. plytėjo Dupulčių kaimo bendrosios ganyklos.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus

• Rašyti komentarą (1)