|
|
|
Kunigaikščių Masalskių giminės pėdsakai Kretingos istorijoje
Antroje XVIII a. pusėje Kretingoje šeimininkavo kunigaikščiai Masalskiai. Jų valdymas tetruko tik pusšimtį metų, tačiau per tą laiką dvaro šeimininkai pakeitė socialinę ir urbanistinę valdos raidą, Kretingą pavertė mūriniu miestu, kuriame įkūrė pirmąją Vakarų Žemaitijoje vidurinę mokyklą.
Masalskių giminė priklauso Kijevo įkūrėjo Riuriko palikuonių dinastijos Černihivo šakai. Giminės pradininku tapo Karačevo kunigaikščio Sviatoslavo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo dukters Teodoros sūnus Jurijus, gyvenęs XIV a. antroje pusėje–XV a. pradžioje. Paveldėjęs iš tėvo Mosalsko miestą su aplinkinėmis žemėmis, savo valdoje jis suformavo savarankišką dalinę Mosalsko kunigaikštystę ir pasivadino Mosalskiu. 1492 m. prijungus ją prie Maskvos kunigaikštystės, dalis Jurijaus palikuonių persikėlė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), kurioje, lenkų kalbai darant įtaką, buvo pavadinti Masalskiais. Laikui bėgant jie priėmė katalikybę, tapo LDK ir Lenkijos Karalystės magnatais, įtakingais valstybės, karo ir katalikų bažnyčios veikėjais. Kretinga kunigaikščiai Masalskiai pirmąkart susidomėjo dar 1623 m., kai jos savininkas Jonas Stanislovas Sapiega iš žmonos Onos Scholastikos Chodkevičiūtės gautą naująją šeimos valdą užstatė Kauno maršalkai Aleksandrui Masalskiui ir jo žmonai Apolonijai Jasinskaitei. Šiedu Kretingą tevaldė porą metų, kol Jonas Stanislovas Sapiega susimokėjęs skolą 1625 m. dvarą susigrąžino.
Jis rūpinosi miestu ir jo gyventojais. 1761 m. kovo 30 d. magistratui išsiuntė raštą, kuriame reikalavo neapkrauti papildomais mokesčiais mieste apsigyvenusių vokiečių amatininkų. Ten pat jis priekaištavo magistratui, kad namai iki šiol mieste be mūrinių kaminų, o stogai tebėra dengti šiaudais. Todėl reikalavo, kad „kaminai virš stogo turi būti išvesti, gink, Dieve, kad neatsitiktų gaisras.“
1760 m. kunigaikštis patvirtino Jono Karolio ir Sofijos Chodkevičių 1619 m. fundaciją bernardinų vienuolynui. Tęsdamas sūnaus Kazimiero Adrijono pradėtus bernardinų bažnyčios remonto darbus, pasirūpino, kad jo ir kitų rėmėjų lėšomis 1763 m. būtų atnaujintas pagrindinis altorius ir išmūrytas pasauliečių choro balkonas, 1764 m. naujai perstatyta ir raudona skarda apkalta bokšto viršūnė ir signatūrinio bokštelio kupolas.
Mirus karaliui Augustui III ir įsiplieskus didikų tarpusavio kivirčams, tarpuvaldžiu 1764 m. Mykolas Juozapas įkūrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederaciją, kuri, remiama į šalį įžengusios carinės Rusijos kariuomenės, 1765 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovu išsirinko Stanislovą Poniatovskį. Seimui nutarus panaikinti etmono pareigas ir įkurti Karo komisiją, įsižeidęs kunigaikštis iki mirties liko Rusijos imperatorės Jekaterinos II sąjungininku.
Mykolas Juozapas 1724 m. buvo vedęs Prancišką Oginskaitę, su kuria susilaukė sūnų Kazimiero Adrijono, Juozapo Adrijono, Ignoto Jokūbo, Jono Mykolo bei dukterų Marijonos, Teresės ir Kotrynos. Iš jų Kretingos valdą paveldėjo Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis.
Manoma, kad Kretinga vyskupui atiteko 1769 m., nes tų metų rugpjūčio 28 d. jis pasirašė dekretą, kuriuo išsprendė užsitęsusį miesto piliečių – brolių Kazimiero ir Domininko Sakavičių ginčą, padalindamas jiems po lygiai dalį sklypo Kretingoje ir miesto daržų žemėje.
Vyskupo pakviestas Lydos apskrities matininkas Pranciškus Jodka 1771 m. sudarė išsamų kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio paveldėtosios Kretingos grafystės inventorių su žemių planais, žemdirbių sąrašais ir prievolėmis, grafystės valdymo nuostatais ir pan. Inventorius liudija, kad miestas ir dvaro sodyba buvo mediniai, jų trobesiai dengti šiaudais, daugelis namų dūminiai, be kaminų. Mieste mūriniai buvo tik rotušė, svečių namai, prieglauda ir bernardinų vienuolyno pastatų kompleksas. Dvarą juosė aukšta medinė tvora, o miestą saugojo akmenų pylimas.
Pradėjęs valdyti Kretingą, Akmenos slėnio saloje šalia miesto vyskupas užbaigė tėvo pradėtą statyti tinkuoto mūro vandens malūną, o dvaro sodyboje pastatė akmenų mūro spirito ir alaus daryklą (bravorą). Abu šie pastatai buvo įrengti naujoviškai, turėjo kaminus, o stogai buvę dengti čerpėmis.
Ėmęsis pertvarkyti dvaro sodybą, 1771 m. vyskupas įsakė pirmiausia remontuoti ir ant mūrinių pamatų pakelti visus ūkinius-gamybinius pastatus, pastatyti akmens mūro arklides, ratinę, svirną, vandens malūną, palivarke – tvartus, kluoną ir daržinę. Prie senųjų medinių rūmų ties abiem jų galais pastatė po medinę oficiną ant aukštų tinkuoto mūro pamatų. Vienoje jų, ties tvenkiniu, įrengė dvaro virtuvę ir kamaras produktams laikyti, o kitoje apgyvendino dvare dirbusius tarnautojus. Kai kurie praeities tyrinėtojai teigia, kad Ignotas Jokūbas Masalskis atvežė į Kretingą pirmuosius šiltųjų kraštų augalus, kurie vėliau davė pradžią Žiemos sodui. 1778 m. jis sutvarkė ir liepomis apsodino kelią nuo dvaro iki bernardinų bažnyčios, t. y. dabartinę Vilniaus gatvę.
Minėtą 1771 m. inventorių papildė vyskupo nurodymu surašyti Grafystės tvarkymo nuostatai. Juose nurodyta, kad „Karolštato [Kretingos] miestas visas privalo būti mūrinis.“ Namus reikalauta statyti pagal projektus, suderintus su dvaro administracija. Manoma, kad dalį pastatų galėjo projektuoti vyskupo globotinis, architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, 1793 m. parengęs Ignoto Jokūbo Masalskio namų Kretingoje abrisus. Mūrinei statybai paspartinti vyskupas įsakė šalia senosios dvaro plytinės, veikusios dabartiniuose Padvariuose, pastatyti dar vieną, kad „iš abiejų plytinių per metus mažiausiai būtų pagaminama 3 mln. plytų.“
Pirmiausia mūrinius namus buvo įsakyta statyti aplinkui Turgaus aikštę (dab. Rotušės aikštės pietinė pusė) ir prie Bažnyčios gatvės (dab. Rotušės aikštės važiuojamoji dalis tarp prekybos centro „Maxima“ ir J. K. Chodkevičiaus g.). Visuose keturiuose aikštės kampuose numatyta dvaro lėšomis išmūryti po dviaukštį namą. Pirmasis pastatas – austerija vadinami pagrindiniai miesto užvažiuojamieji nakvynės namai, vietoje senosios medinės smuklės aikštės kampe, su bernardinų bažnyčia jungiančios gatvės pradžios dešinėje pusėje privalėjo iškilti per metus, t. y. 1771–1772 m. Kituose aikštės kampuose namus planuota pastatyti 1773–1776 m. Mūrinių namų statybą paspartino 1788 m. balandžio 6 d., gegužės 4 d. ir birželio 12 d. vienas po kito praūžę didžiuliai gaisrai.
Naujai pastatytoji austerija buvo tinkuoto mūro, dviejų aukštų, dvigalė, su mansarda palėpėje, olandiškų čerpių stogu ir nuo aikštės pusės virš pagrindinio įėjimo ties fasado viduriu įrengtu balkonu. Joje apsistodavo į Kretingą atvykę pirkliai, o vėliau patalpas nuomojosi valdinės ir privačios įstaigos. Austerijos kompleksui priklausė į dešinę nuo jos, už įvažiavimo į kiemą, kitas dvaro lėšomis pastatytas panašios architektūros dviaukštis pastatas su balkonu ir mansarda.
Apie Ignoto Jokūbo Masalskio pradėtos mūrinės statybos rezultatus sužinome iš 1833 m. statistinių duomenų. Tuo metu miesto centre aplinkui aikštę ir prie pagrindinių gatvių stovėjo jau 31 mūrinis namas. Jų skaičiumi Kretinga nusileido tik Vilniui (742 namai), Kaunui (66 namai) ir Kėdainiams (48 namai). Mūriniai namai sudarė 19 proc. visų pastatų, o Kretinga šiuo rodikliu po Vilniaus (55,8 proc.) buvo antra, lenkdama Kauną (12,2 proc.), Kėdainius (9,5 proc.), Jurbarką (4 proc.) ir Ukmergę (2,9 proc.).
1771 m. grafystės valdymo nuostatuose vyskupas nurodė vaitui užtikrinti miesto piliečių teisių ir nekilnojamojo turto apsaugą, o piliečius įpareigojo laikytis privilegijų ir miesto valdymo nuostatų, skatino pasinaudoti patogia miesto geografine padėtimi ir visas pastangas versle skirti užsienio prekybai su Prūsijos ir Kuršo kunigaikštysčių miestais, ragino nebijoti prekybos verslui skolintis pinigų iš valstybės iždo ir imti kreditan į užsienį vežamas lietuviškas prekes. Magistratui liepta „neleisti mieste apsigyventi žmonėms, kurių turtas pinigais arba prekėmis nesudaro mažiausiai 100 muštų talerių.“ Pirkliams ir amatininkams šis turto cenzas nebuvo taikomas. Daugėjant miestiečių skundų ir ieškinių dėl įsiskolinimų, Ignotas Jokūbas Masalskis nurodė magistrato teismui pirmiausia nagrinėti tuos sandorius, kurie buvo sudaryti rotušėje ir įregistruoti magistrato knygoje.
Kretingos miesto gyventojai XVIII a. privalėjo nuolat prižiūrėti ir tvarkyti dalį užmiesčio kelių. Miestiečių pareigas šių kelių priežiūrai Ignotas Jokūbas Masalskis patvirtino atskiru 1772 m. raštu. Pagal jį, miestui priklausė Kartenos kelio ruožas nuo Kretingos iki Rubulių kaimo bei dalis Gargždų kelio nuo miesto iki Babrūnių (Jokūbavo) kaimo. Abipus kelio jie privalėjo iškasti griovius, pakraščius apsodinti medžiais, kasmet taisyti važiuojamąją dalį.
Abiejų Tautų Respublikos seimui 1776 m. nutarus panaikinti miestų Magdeburgo teisę, paliekant ją tik didžiausiems miestams, konstitucija leido privačiose valdose esančių miestų likimą nuspręsti savininkams. Ignotas Jokūbas Masalskis pasinaudojo šia teise ir Karolštato magistratas veikė iki pat 1795 m., t. y. iki Lietuvą aneksuojant Rusijos imperijai.
Magdeburgo teisės suteikimo Kretingai privilegija draudė mieste gyventi žydams. Suvokdami tą naudą, kurią miesto ir dvaro iždui atneša verslūs šios tautos atstovai, Masalskiai leido žydams kurtis už miesto sienos prie vandens malūno, kur netruko atsirasti Žydų Naumiestis su savo turgaus aikšte. Jei iš pradžių čia gyveno tik kelios žydų šeimos, tai Ignoto Jokūbo Masalskio laikais 1771 m. jų buvo trylika, t. y. beveik 10 proc. miesto gyventojų. Vyskupas toleravo jų kūrimąsi mieste, tačiau stengėsi tai reglamentuoti. Jis nebeleido žydams gyventi Vokiečių (dab. Birutės) gatvėje, uždrausdamas čia nuomotis vokiečių amatininkams skirtus namus. Tačiau leido keltis į dabartinę Mėguvos gatvę, už miesto sienos, kur jie galėjo pasistatyti sinagogą.
Vyskupo globotiniu ir reikalų patikėtiniu tapo Kretingoje gimęs žydas, pirklys Berekas Joselevičius (1764–1809). Per T. Kosciuškos sukilimą jis suformavo žydų kavalerijos pulką ir jam vadovavo ginant Varšuvą nuo Rusijos kariuomenės. Vėliau tarnavo Napoleono armijos lenkų legionierių pulke, buvo Varšuvos kunigaikštystės armijos pulkininku, ulonų eskadrono vadu.
Ignotas Jokūbas Masalskis rūpinosi Kretingos bernardinų vienuolynu ir bažnyčia, 1794 m. gruodžio 29 d. patvirtino bernardinų vienuolyno žemės sklypo ribas, kurias vietoje išmatavo ir pažymėjo matininkas Jokūbas Gineita.
Vyskupas globojo ir rėmė meną, mokslą ir švietimą. Jis organizavo ir finansavo Vilniaus arkikatedros rekonstrukciją ir Verkių rūmų statybą, Vilniaus vyskupijoje steigė pradines mokyklas valstiečių ir miestelėnų vaikams, siekė, kad lietuviškose parapijose kunigai su tikinčiaisiais bendrautų gimtąja jų kalba, atnaujino Vilniaus kunigų seminarijos programą.
Siekiant, kad kuo daugiau jaunuolių gautų vidurinį išsilavinimą, Ignoto Jokūbo Masalskio rūpesčiu Edukacinė komisija, kuriai vyskupas tuo metu vadovavo, 1775 m. Kretingoje atidarė šešiametę aukštesniąją mokyklą. Jai vyskupas paskyrė du mūrinius namus ir medinę arklidę, stovėjusius palei miesto aikštės vakarinį kraštą. Tai buvo pirmoji vidurinė mokykla Vakarų Žemaitijoje, o artimiausia kita tokia mokykla veikė tik Kražiuose. Kretingoje vidurinio mokslo žinių siekė ne tik artimiausių apylinkių, bet ir kitų Žemaitijos vietovių miestiečių, bajorų, miestelėnų ir valstiečių vaikai.
Mokyklos pastatai per 1788 m. gaisrą sudegė. Jiems atstatyti vyskupas paskyrė statybinę medžiagą ir įpareigojo dvaro vietininką pradėti statybos darbus, kurie buvo baigti 1790 m. Deja, naujajame pastate mokykla veikė trumpai, nes 1793 m. Edukacinė komisija ją perkėlė į apskrities centrą Telšius.
Įsiplieskus didikų grupuočių kovoms dėl politinės įtakos Abiejų Tautų Respublikoje, vyskupas, kaip ir jo tėvas, tapo Rusijos imperatorės Jekaterinos II ir jos sąjungininko Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio šalininku, prisijungė prie Targovicos konfederacijos, sugriovusios Ketverių metų Seimo pasiekimus, nepalaikė 1794 m. kilusio sukilimo prieš rusus. Todėl sukilėlių vado Tado Kosciuškos įsakymu už tėvynės išdavystę Ignotas Jokūbas Masalskis 1794 m. birželio 28 d. Varšuvoje buvo suimtas ir viešai turgavietėje pakartas. Sukilimą numalšinus, 1795 m. jo palaikai buvo parvežti į Vilnių ir palaidoti arkikatedros rūsyje.
Vyskupo turtus paveldėjo dukterėčia Elena Apolonija Masalskaitė (1763–1815), kuria jisai rūpinosi anksti mirus jos tėvams – vyskupo broliui, Lietuvos kariuomenės generolui leitenantui Juozapui Adrijonui Masalskiui ir jo žmonai Antaninai Radvilaitei. Našlaitė augo Paryžiuje, išlaikoma vienuolių bernardinių (cistersių). 1779 m. liepos 29 d. ten pat ištekėjo už Austrijos kunigaikščio Karlo Juozapo Emanuelio de Lin. 1788 m. palikusi šeimą persikėlė į Varšuvą, joje susipažino su Lenkijos karūnos didžiuoju pakamariu Vincentu Gavelu Potockiu, už kurio, pirmajam vyrui mirus, 1792 m. ištekėjo.
Telšių apskrityje 1795 m. kovo 28 d. Elenai Apolonijai buvo perduoti Darbėnų, Grūšlaukės, Kretingos, Palangos, Plungės dvarai ir Tarvydų kaimas. Darbėnų ir Palangos dvarus, vykdydama dėdės testamente išreikštą valią, ji perleido pusbroliui, tetos Kotrynos Masalskaitės-Niesiolovskos sūnui, generolui Ksaverui Pranciškui Niesiolovskiui. Kretingos, Grūšlaukės, Plungės dvarus ir Tarvydų kaimą užrašė naujajam vyrui Vincentui Gavelui Potockiui, kuriam nuosavybės teisę į naująsias valdas 1796 m. sausio 30 d. patvirtino Rusijos imperatorė Jekaterina II. Tokiu būdu po pusę amžiaus trukusio kunigaikščio Masalskių valdymo Kretingos grafystė su dvaru ir miestu atiteko grafų Potockių giminei.
|
|
