Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Iš Viliaus Orvido įgiję neįkainojamus lobius

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-08-19

Šį rugpjūtį Kretingos krašto ir Lietuvos žmonės, kuriems svarbios asmenybės, nepriklausomybės priešaušriu formavusios tautos laisvės siekį, meilę ir pagarbą Kūrėjui ir jo kūrinijai, mini Gargždelėje prie Salantų gimusio, brendusio ir į jos kapų žemę atgulusio labai savito ir gilaus požiūrio menininko pranciškono Viliaus Orvido atminimą: rugpjūčio 16-ąją jam būtų sukakę 70. Tačiau šį pasaulį jis paliko prieš 30 metų, rugpjūčio 5-ąją, likus kelioms dienoms iki 40-ojo gimtadienio.

Anksti – vos 40-ties – dėl širdies smūgio iškeliavęs laisvasis menininkas filosofas vienuolis pranciškonas Vilius Orvidas buvo itin plačių pažiūrų, gilaus tikėjimo Kūrėju ir jo kūrinija. Jo sodyboje save ir Dievą atrasdavo bet koks žmogus – kiekvieną jis priėmė ir buvo pavyzdys savuoju gyvenimu.

Buvę V. Orvido bendraminčiai rugpjūčio 5-ąją susirinko Salantų bažnyčioje, kur brolis pranciškonas Astijus Kungys už jį aukojo šv. Mišias.

Tauta dar neieško grynuolių

Vienas V. Orvido draugų ir mokinių, su kuriais jis nuo pradžių ieškojo laisvės ir išsilaisvinimo iš sovietų priespaudos, o vėliau – tikėjimo tiesų, buvo klaipėdietis menininkas ikonografas Borisas Jokubauskis, kuris įvairiais būdais siekia įamžinti V. Orvido atminimą, yra daugkartinių plenerų Gargždelės sodyboje organizatorius.

„Su Viliumi susipažinome 1974-aisiais Klaipėdoje, vienoje būstinėje, kur gaudavome slaptos literatūros. Dievo tuomet dar neieškojome, siekėme išsilaisvinimo, jis – taip pat. Paskui atėjo suvokimas, kad sudėtingu priespaudos laikotarpiu išsilaisvinti be tikėjimo – neįmanoma. Prasidėjo Dievo paieškos“, – prisiminė Borisas.

Juozui Žilinskiui, augusiam dėdės V. Orvido aplinkoje, šis išliko ne tik meistrystės, bet ir gyvenimo išminties mokytoju.

Jis atviravo visąlaik šalia Viliaus buvęs stebėtojas to, kas vyko su juo pačiu: „Žavėjo Viliaus pasiaukojimas, jo nuolankumas, gebėjimas neteisti, neapkalbėti, o tai ir yra išsilaisvinimo kelias. Jis buvo gyvas to pavyzdys. Tik reikėjo laiko, kad tai pajustum. Ir jo darbai liudijo išsilaisvinimą: juk nebūna taip, kad pati sodyba būtų traukos vieta, bet žmogus, iš jo širdies trykštantis meilės šaltinis traukė žmones: pas jį į Gargždelę atvykdavo visokių tikėjimų atstovai, ligoniai, alkoholikai ir narkomanai. Visiems užteko ir vietos, ir jo didelės širdies.“

B. Jokubauskis rugsėjį Anapilyje, Palangos kurorto muziejuje, ketina surengti savo ikonų parodą, dedikuotą V. Orvidui atminti. Jo manymu, šiandieną dar nedaugelis Lietuvoje suvokia, kokia tai buvo didi asmenybė: „Nelabai kas įvertina, kiek atsivertimų ir pašaukimų ten įvyko. Matyt, dar ne metas. Dar tauta neieško grynuolių. Vilius suspindėjo ir viską paliko. Palieku formuoti gamtai tą vietą, kalbėjo jis apie savo kuriamą sodybą – laisvės, meno, fantazijos pasaulį, kuriame jis šlovino Kūrėją. Jis sakė: aš nedarau to žmonėms, aš čia šlovinu Viešpatį. Matau, kaip šiandien sodyba nyksta, bet Viliaus širdis yra gyva.“

Vienas paskutiniųjų, Viliaus išlydėtų

Vienas paskui Vilių, jo pavyzdžio uždegtas, dvasinio augimo keliu nuėjo buvęs ilgametis Kretingos parapijos klebonas brolis pranciškonas Juozapas Marija Žukauskas.

„Vilius buvo labai atviras ir pakantus ieškantiems žmonėms. Nesvarbu, kokio tikėjimo – jis priimdavo pas save ir slaptus vienuolius, ir budistus, ir jogus, ir menininkus, ir benamius. Žmones, ieškančius Dievo“, – toks V. Orvidas išliko brolio Juozapo Marijos atmintyje.

Jis pasakojo buvęs paauglys, kuomet jam pirmąsyk teko pabuvoti Gargždelės sodyboje ir pajausti jos dvasią: „Kai buvau paauglys, skautų stovykloje patyriau kojos traumą, teko reabilitacinį gydymą praeiti Palangoje. Ten susiorganizavo grupelė žmonių, kurie ir mane pakvietė vykti į Orvidų sodybą. Apie ją jau žinojau, su tėvais joje lankėmės. Tuomet tebebuvome Sovietų Sąjungos sudėtyje, o į Orvidų sodybą atvykdavo labai įdomių žmonių ne tik iš Lietuvos, bei ir kitų respublikų. Visokių tikėjimų – slapti vienuoliai, budistai, jogai. Tarp jų – ir aš, moksleivis, nieko nežinantis apie Dievą. Atkritusiu žandikauliu klausydavau jų kalbų, diskusijų.“

Po to sodyboje pradėjo lankytis vis dažniau, prasidėjo Dievo paieškos. Žmonės atvykdavo ir išvykdavo, visiems užtekdavo vietos, miegodavo klėtyje. Visuomet būdavo padėta duonos, pieno, medaus. Darbo vietoje – kaltai, medis, akmuo, bandyk dirbti, kurti, jei nori. „Vilius bendraudavo su visais: visiems užtekdavo ir laiko, ir dėmesio. Jis mane užaugino dvasiškai, pats mane paruošė Pirmajai Komunijai, atvežė į Kretingą pas kunigą Tėveliuką – Juozapą Pudžemį. Dalijosi sumanymu sukurti sodyboje Saulės miestą, jo sodyba iš paukščio skrydžio atrodo trikampio formos, jis ketino ją plėsti. Į tą Saulės miestą įstatėme ąžuolinius vartus. Vieną savaitgalį turėjau grįžti namo į Šiaulius, Vilius palydėjo mane iki tų vartų, paragino – gal dar pabūk. Grįžtu namo, pasitinka mama ir sako: girdėjai, kad ką tik Vilius mirė, pranešė per radiją“, – brolis Juozapas Marija prisiminė buvęs vienas paskutiniųjų Viliaus išlydėtų iš Saulės miesto ir jo žemiškosios kelionės liudytojas.

Borisas Jokubauskis ir V. Orvidas buvo išsilaisvinimo siekę bendraminčiai nuo jaunystės dienų.

Brendo akmenkalių giminės

aplinkoje Salantuose gimęs, augęs ir savo protėvių, taip pat – akmentašių – giminės žemėje tvirtai įleidęs šaknis, 62-ų Juozas Žilinskis todėl ir vadina save akmenoriumi. Vasaras jis leisdavo savo senelio Kazimiero Orvido sodyboje, atokiame Gargždelės kaimo vienkiemyje, kuris savo paslaptingumu ir grandioziniais masteliais traukė Plungės–Skuodo plentu keliaujančiųjų dėmesį. Sovietmečiu šį vienkiemį su šokiruojančia akmenų ir medžio derme, kur ąžuolai net ik virto, bet ir šaknimis dangų siekė, žmonės vadino meno ir laisvės meka, Dievo karalyste žemėje art tiesiog – Absurdo muziejumi.

Pranciškonui Juozapui Marijai Žukauskui V. Orvidas buvo dvasinis vedlys į kunigystę.

„Beveik kasdien – ant dviračio ir pirmyn į kaimą pas bočių Kazimierą. Vasarą ten nokdavo obuoliai, kriaušės, trešnės, buvo gausybė akmenų, visokių žmonių, vyko nuolatinis judėjimas. Senelis buvo tikras akmentašys, stiprus vyras, turėjo tvirtą charakterį. O jo sūnus Vilius, mano mamos Laimutės Kazimieros Žilinskienės brolis, dirbo žmonėms ir Dievo garbei. Dėdė mane, paauglį, nemačiomis auklėjo. Atnešk obuolių, parnešk pieno, Salantų pyrago. Tai nebuvo įsakmus auklėjimas, ne aiškinimas ar įsakinėjimas, bet mokymas savo gyvenimo pavyzdžiu. Galvoju, kad tai, ką įgijau ir turiu šiandieną, yra jo perduotos vidinės jėgos impulsas, atėjęs iš protėvių – mano proseneliai Ona ir Jonas Orvidai buvo Salantų bažnyčios statytojai. Ta stiprybė, nušviestas Viliaus dvasingumo šviesa, perduota kitoms giminės kartoms“, – kalbėjo Viliaus sūnėnas akmens meistras J. Žilinskis.

Įvykdė pažadą sau ir Viliui

Su Viliumi jiedu gimę tą pačią – rugpjūčio 16-ą – dieną, juos skyrė 8-erių metų skirtumas. „Tuomet tai atrodė daug. Jaunystėje galvodavau, kad būdamas tarp akmenorių Orvidų pralošiau laiko, iššvaisčiau jį. Tačiau šiandieną, perkopęs 60 ir tapęs raukšlėtesniu, suvokiu, kokį lobį įgijau. Žvelgiu į dangų siekiančias sidabrines egles, kurias sodinome sykiu su Viliumi mano sodyboje, netoli Gaidžio koplyčios, ir galvoju: praėjo 30 metų kaip Viliaus nebėra, tačiau niekas negali nukirsti tų genetinių šaknų, iš kurių aš ir šiandieną maitinuosi.“

J. Žilinskis pasakojo, kad trejus metus tarnavo sovietiniame laivyne Sevastopolyje, ir ten jį aplankė Vilius. Tuomet jis pasidalino savo vizija – iš akmens, metalo, melioracijos šalinamų galingų ąžuolų – viso to, kas turi išliekamąją vertę, sukurti kažką didingo. Ir jam pavyko: už antkapinius paminklus užsidirbo pinigų, bet juos skyrė tam, kad šie tarnautų žmogui, o ne atvirkščiai.

Salantiškio meistro J. Žilinskio meniški darbai iš akmens iškeliavę po pasaulį, tačiau vienas jų – skulptūra „Bangpūtys“, stovinti Salantų parke, – ypatinga. „Ją sukūriau Viliui Orvidui atminti, tai – tarsi jo darbų tęstinumas per mane. Lyg ir pagoniškas bangpūtys pučia į mus savo dvasią ir kūrybinę jėgą. Tuo aš lyg ir įvykdžiau pažadą sau pačiam ir Viliui, kuris buvo atviras visoms religijoms. Nors buvo davęs vienuolio pranciškono įžadus, pasirinkęs Gabrieliaus vardą ir gyveno atsiskyręs nuo bendruomenės, jo mąstymas gerokai peržengė krikščionybės-pagonybės ribas ir ėjo Dievo link per kiekvieno žmogaus sielą“, – akcentavo giminaitis.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas