|
|
|
Operos žvaigždė asmeninę tragediją scenoje perkeičia herojų likimais
Vieną pagrindinių – Zentos – vaidmenį pasaulyje originaliu pastatymu Klaipėdos muzikinį teatrą pasaulyje išgarsinusioje Richardo Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ atliko mūsų kraštietė, iš Kurmaičių kilusi 48-erių operos solistė Sandra Janušaitė. „Šis vaidmuo man – ypatingai brangus: jis mane išgarsino ir įvairiose pasaulio scenose jį atlieku jau 18 metų. O po pernai išgyventos tragiškos sūnaus netekties Zenta man yra didžiulė meilės jėga, nugalinti visas negandas, moteriškos stiprybės įsikūnijimas“, – „Smiltims“ atviravo operos žvaigždė. Pakilo ir dainuoja vardan sūnaus atminimo Kam teko laimė išvysti „Skrajojančio olando“ pastatymą senajame Klaipėdos elinge – sutemus po atviru dangumi prie ošiančios jūros, žino, kad solistams teko vaidinti tarp metalinių konstrukcijų įrengtose platformose keliasdešimties metrų aukštyje ir senoviniame, tarsi į minią įplaukiančiame laive. Ši išskirtinė scenografija nukelia į kitą realybės, laiko ir erdvės pojūtį. S. Janušaitės sukurtoji Zenta – paslapčių paviliota idealistė, įsimylėjusi siaubą jūreiviams keliantį svetimšalį vaiduoklio laivo kapitoną Olandą. Apkaltinta neištikimybe, Zenta ryžtingai puola į jūros bangas: jos auka nutraukia prakeiksmą ir išgelbsti amžinoms klajonėms pasmerkto Olando sielą. „Ne tik tie skirtingi scenų aukščiai, gamta, vėjas, iš aukščio krintantis vanduo ir šalia juntama jūros dvasia kūrė ypatingą nuotaiką. Visa ši stichija tarsi atliepia mano vidų draskančią būseną. Prieš metus galėjau išprotėti, netekti balso. Bet įveikiau savo skausmą ir vėl dainuoju. Visa stiprybė slypi mumyse pačiuose. Galvoju: jeigu Dievas man atsiuntė tokį išbandymą, išvengiau beprotybės, atsikėliau, vadinasi turiu gyventi, mylėti, dainuoti vardan sūnaus atminimo“, – atviravo kraštietė. Neslėpdama savo skausmo, ji papasakojo, kad pernai sausio 29-ąją netoli namų surado 25 dūriais, iš jų – 5 giliais, subadyto ir sudeginto savo 24-erių sūnaus Edvardo Iljoičio kūną. „Absurdas, apkaltino sūnų savižudybe, dėl to esu pikta ant sistemos: buvo pandemija, niekas įvykio netyrė. Ištvėrėme netektį ir dar plius neteisybę. Jeigu ne didžiulis vyro Artūro, jaunėlio sūnaus Edmundo ir kolegų palaikymas, maldos ir tikėjimas, kurį padėjo sustiprinti Žvėryno Švč. Mergelės Marijos parapijos kunigas Vytautas Rapalis, nebūčiau pakilusi, – pradėjus dainuoti, balsas dingdavo ties antra oktava“, – išgyvenimais pasdalijo pašnekovė.
Iš noro dainuoti važiuodavo „zuikiu“ S. Janušaitė mielai leidosi į jaunystės ir karjeros pradžios prisiminimus: iš Kurmaičių mokytis į Klaipėdą – įstojusi į tuometinę Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, ji išvyko vos 15-kos. Ligi tol dainavimo mokėsi ir Kretingos muzikos mokykloje, dar veikusioje vienuolyne, jos mokytojos buvo Violeta Narvilaitė ir Eugenija Karkienė. „Potraukis dainuoti manyje – nuo mažumės. Iš Klaipėdos dėstytoja Purlienė kaip mažą mergaitę nuvežė į Vilnių, į Muzikos akademiją pas vokalo dėstytoją Vladą Mikštaitę, vėliau buvo kitų mokytojų, teko mokytis pas Jolantą Čiurilaitę, Virgilijų Noreiką, o studijas užbaigiau pas profesorę Ireną Milkevičiūtę“, – studijų metus prisiminė solistė. „Per tą laiką ištekėjau, gimė 2 vaikai. Gyvenome ir Kretingoje, bendrabutyje Klaipėdos gatvėje, ir Elektrėnuose. Kaip ir daugumai jaunų šeimų tuo metu – pinigų stygius, nepritekliai. O taip norėjosi dainuoti, kad iš Kretingos į Vilnių esu traukiniu drebėdama „zuikiu“ važiavusi, dažnai – tranzu. Vėliau įsidarbinau pas Modestą Pitrėną, ir išgyventi tapo lengviau“, – pasakojo kraštietė. „Skrajojantis olandas“ atnešė sėkmę Studijas ji baigė 2001-aisiais, po dvejų akademinių atostogų, ir išsyk buvo priimta dirbti operos stažuotoja į Vilniaus operos ir baleto teatrą, o nuo 2003-ųjų jame jau dirbo etatine soliste. Pasipylė svarūs vaidmenys: Michaelos operoje „Karmen“, Žynės „Aidoje“, Elvyros „Don Žuane“ ir kiti. Ji buvo kviečiama stažuotis ir dirbti į užsienio šalių teatrus, 2013–2015-aisiais dirbo Vokietijos Eseno operos ir baleto teatre. „Ten pagal sutartį vaidmenis privalėjau atlikti originalo kalba. Teko dainuoti ir čekiškai, ir vokiškai, kalbą preciziškai tobulindavome, talkinant specialistams“, – darbo užsienyje subtilybes atskleidė S. Janušaitė. Daugybėje R. Vagnerio operos pastatymų Zentą dainavusiai S. Janušaitei klaipėdiečių „Skrajojantis olandas“ nebebuvo naujiena. Tačiau šis vaidmuo jai, kylančiai operos solistei, ir atnešė pripažinimą. „Kai 2004 m. šią kūrinį statė Vilniaus operos ir baleto teatras, Zentos vaidmenį patikėjo Sigutei Stonytei. Pasakė: tu nedainuosi, eilėje buvau gal trečia–ketvirta. Bet atsitiko taip – nebeatsimenu, ar pretendentės susirgo, ar atsisakė, kad „įmetė“ mane. Per daug nė teksto nesimokiau, dainavau be klavyro, bet pasisekė – ir štai Zenta esu jau 18 metų“, – kalbėjo kraštietė, neslėpdama, kad anksčiau R. Vagnerio kūrybos išvis nemėgusi – kas gali jį dainuoti, nes reikia rėkti! Tačiau būtent per Zentos vaidmenį ji pamilo šį kompozitorių, atliko vaidmenis kitose jo operose: Zyglindos – „Valkirija“ ir Elzos – „Lohengrinas“.
„Kaifuoja“ dainuodama gyvenimą „Man patinka vokiečių tvarka: viskas iki galo – nuo teksto iki išėjimo į sceną – man turi būti aišku. Kol prisijaukinu vaidmenį, gerai apčiupinėju jį. Negaliu dainuoti, jeigu nežinau apie ką. Ir dar – aš įsimyliu tai, ką dainuoju, ir su tuo susitapatinu scenoje. Jeigu dirbu, dirbu visu pajėgumu ir plius dar 20 proc. Aš kaifuoju nuo dainavimo, jaučiuosi laiminga savo profesiniame pasirinkime. Mėgstu operą, nes joje reikia judesio, dinamikos, todėl nemėgstu operetės, koncertų“, – tikino dainininkė, per savo karjerą sukūrusi aibę svarių vaidmenų operose. Šiuo metu išvien su Liudu Mikalausku repetuoja Dž. Verdi operą „Nabukas“, kur ji atliks pagrindinį Abigailės vaidmenį, – premjera Kauno valstybiniame muzikiniame teatre bus rodoma šį spalį. Sostinėje įsikūrusi kraštietė į Kretingą sakė užsukanti, kai vyksta gastrolių į pajūrį: aplanko prieš 15 metų iškeliavusios motinos kapą, pasimato su „Ąžuolo“ sodininkų bendrijoje gyvenančiu broliu Tadu Janušu ir jo šeima, taip pat kaimynystėje, Gargžduose, gyvenančiu tėčiu Steponu Janušu. „Tūmet pasirokoujem ė žemaitėška. Galiečiau kad ė dabar so jomis“, – pajuokaudama, ar beprisimena žemaitiškai, atsakė savo paprastumu ir betarpiškumu žavinti operos žvaigždė. --- S. Janušaitė yra sukūrusi keliasdešimt įsimintinų vaidmenų. Be ypač palankiai kritikų vertinamos Zentos ir personažų kitose R. Vagnerio operose, jos repertuarą puošia kitų kompozitorių operų personažai: Mikaela (G. Bizet „Karmen”), Dona Elvyra (V. A. Mozarto „Don Žuanas”), Liza (P. Čaikovskio „Pikų dama”), Leonora („Likimo galia”), Odabela („Atila“), Elvyra („Ernanis“) ir Aida („Aida“) G. Verdi operose, Rachelė (J. F. Halévy „Žydė”), Tatjana (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas”), Aldona (A. Ponchielli „Lietuviai“), Madam Baterflai („Madam Baterflai”), Mimi („Bohema“) ir Turandot („Turandot“) G. Pučini operose bei daugelis kitų. Šiuos vaidmenis solistė kūrė ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Rusijos, Vokietijos, Olandijos, Šveicarijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos ir kitų šalių scenose. S. Janušaitė buvo apdovanota „Metų operos vilties“ prizu (2004 m.), taip pat pelnė du „Operos švyturių“ apdovanojimus (2007 ir 2012 m.), „Auksinį scenos kryžių“ už Tatjanos vaidmenį operoje „Eugenijus Oneginas“ (2013 m.) bei „Auksinio disko 2013” prizą ir laureatės vardą.
|
|
