Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Inžinierius Ignas Jablonskis (1911–1991) tyrinėjimų metu. 1981 m.

Gegužę Skuodo rajono bibliotekoje įvyko mokslinė konferencija, skirta miesto savivaldos 450-čiui ir Europos archeologijos dienoms paminėti. Vienas pranešimų buvo skirtas iš Mosėdžio apylinkių kilusio inžinieriaus, Lietuvos garbės kraštotyrininko ir Kretingos rajono Garbės piliečio Igno Jablonskio (1911–1991) veiklai tyrinėjant Skuodo rajono archeologinius paminklus.

Didesnę gyvenimo dalį Ignas Jablonskis praleido Kretingoje, tyrinėdamas šio rajono kultūros paveldą. Tačiau pirmuosius tyrėjo žingsnius žengė gimtajame Skuodo rajone, kurio paveldu domėjosi ir vėliau, tapęs patyrusiu tyrinėtoju. Prisiminimuose jis rašė, kad susidomėti priešistore paskatino tėvo pasakojimai apie netoli gimtojo Budrių kaimo esantį Puodkalių piliakalnį ir žemaičių kovas su kryžiuočiais. Potraukį archeologijai pajuto 1926–1928 m., kai kaimo ganyklose rado akmens kirvelį, o tėvų darže – akmeninį trintuvėlį.

Visi Skuodo rajone atlikti archeologiniai tyrinėjimai buvo žvalgomojo pobūdžio. Nuo 1938 m. jis aprašydavo ir apmatuodavo jau žinomus paminklus arba ieškodavo naujų objektų. Nuo 1973 m. taip pat vykdė nedidelės apimties kasinėjimus, kuriais siekė aptikti kultūrinį sluoksnį, konstrukcines struktūras ar artefaktus, patvirtinančius objekto archeologinį vertingųjų savybių pobūdį ir leidžiančius jį datuoti. Paskutinis sugrįžimas į gimtąsias apylinkes – 1988 m. Kulalių užtvankų žvalgymai. Iš viso jis žvalgė mažiausiai 23 objektus, kuriuos aprašė, apmatavo ir nubraižė planus. Iš jų pats atrado apie 17 objektų: porą piliakalnių, pilkapyną, kapinyną, dvi senovės žemdirbystės vietas, šešis dubenėtus akmenis ir penkias užtvankas.

Pirmuoju jo bandymu fiksuoti archeologinį paveldą buvo 1938 m. atlikti Puodkalių piliakalnio ir Tauzų akmenų krūsnių geodeziniai matavimai, kuriuos vykdė baigęs Kauno aukštesniąją technikos mokyklą ir įgijęs inžinerinį išsilavinimą. Abiejų objektų aprašymus ir topografinį planą išsiuntė Vytauto Didžiojo kultūros muziejui. Maloniai nustebinta šios įstaigos vadovybė pareiškė padėką ir tarpininkavo paskelbiant 1938 m. „Lietuvos aide“ pirmąją I. Jablonskio parengtą kultūros paveldo populiarinimo publikaciją „Puodkalių piliakalnis laukia tyrinėtojų“.

1964 m. žvalgydamas žemiau Puodkalių esančias Bartuvos pakrantes, Kulų II kaimo pietiniame pakraštyje rado dar vieną iki tol nežinomą piliakalnį, vietos gyventojų vadinamą Palipčio arba Kubiliškės pilale. Jį 1967 ir 1977 m. aprašė, nubraižė planą, o 1981 m. pasiūlė įrašyti į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą.

Pirmojo apmatuoto archeologinio objekto – Puodkalių piliakalnio topografinis planas. I. Jablonskis, 1938 m.

Prie piliakalnių tyrimų grįžo 1960 m., kai surado 1253 m. pirmąkart paminėtos Mosėdžio pilies vietą. 1972 m. padarė šio piliakalnio geodezinę nuotrauką, o 1973 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ paskelbė publikaciją „Kas rasta Mosėdyje“. Piliakalnis smarkiai apnaikintas vėliau čia pastatyto dvaro, todėl 1985 m. I. Jablonskis nutarė atlikti žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus. Jų metu aptiko iki 55 cm storio kultūrinį sluoksnį ir gynybinį pylimą, įrengtą per tris etapus. Nuo I tūkst. pradžios pylimą sudarė 2,35 m pločio akmenų užtvara. Vėliau ji buvusi praplėsta į išorę iki 3,5 m pločio, o viršuje pastatyta medinė siena. Sienai sudegus, virš užtvaros buvęs supiltas iki 6,65 m pločio gruntinis pylimas, o išorėje iškastas gilus griovys. Piliakalnio kultūriniame sluoksnyje radinių nerado, o dvarvietės sluoksnyje aptiko daug buitinės keramikos šukių.

Be to, jo dėmesio susilaukė dar trejetas mažiau žinomų registrinių piliakalnių: 1964 ir 1981 m. žvalgė Kalvių, 1976 ir 1986 m. – Kivylių, o 1978 m. žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus vykdė Šakalių-Daukšių piliakalnyje. Tyrėjo nuomone, Kalvių piliakalnis yra ankstyvas, su mažai išvystytu pylimu, įrengtas prieš Kristų, o apleistas pirmaisiais amžiais po Kristaus. Kivylių piliakalniu laikomas natūralus, giliai į Apšės upelio slėnį įsiterpęs ir virš jo iškilęs kyšulys, kuriame XVI–XX a. pr. veikė kaimo kapinės. Perkasęs ties Daukšių ir Šakalių kaimų riba prie Erlos upės stūksančio piliakalnio pylimą nustatė, kad šis supiltas iš riedulių, tarp kurių pasitaikė lipdytos keramikos šukių. Tyrėjo nuomone, šis piliakalnis įrengtas pirmaisiais amžiais po Kristaus.

I. Jablonskį taip pat domino senovės laidojimo vietomis. Vienas pirmųjų tokių objektų buvo Bartuvos slėnyje 1959 m. aptiktas Mosėdžio pilkapynas, kurį jis 1960 m. apmatavo, o vieną pilkapį bandė tyrinėti. Pilkapyne jis užfiksavo 8 pilkapius, kurių skersmuo siekė 7–18 m. Tirtame pilkapyje kapų ir radinių nerado, tačiau nustatė, kad jo sampilas supiltas iš akmenų. Tiesiant Skuodo–Plungės kelią ir vykdant kitus žemės darbus, trys pilkapiai 1972 m. buvo sunaikinti, o kitų sampilai nuardyti.

Padedant gydytojui Vaclovui Intui, tolesnį pilkapyno ardymą pavyko sustabdyti, o 1973 m. surengti teritorijos žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus.

Ištirtame 120 kv. m plote I. Jablonskis aptiko pilkapių pagrindų liekanų ir 6 degintinius kapus, surinko lipdytų puodų šukių lygiu ir brūkšniuotu paviršiumi. Tyrimų metu nustatė, kad pilkapių pagrindai ir tarpai tarp jų buvę išgrįsti akmenimis. Sudegintų mirusiųjų kauliukai rasti suberti į krūveles ant grindinio arba užkasti po juo nedidelėse duobėse. Retsykiais palaikai buvę suberti į nedideles molines urnas, kurios stovėjo ant grindinio arba buvo užkastos po juo. Kapo duobė aplinkui būdavo apdedama gulsčiais arba statmenais akmenimis, o virš kapo kraunamas akmenų sampilas. Ištirtą pilkapyno dalį tyrėjas datavo V–IV a. pr. Kristų, o likusioje, jo manymu, sudeginti mirusieji laidoti iki pirmųjų amžių po Kristaus.

Udralių apeiginio akmens su dubeniu, parvežto į Kretingą, brėžiniai. I. Jablonskis, 1968 m.

Netoli Erlos ir Bartuvos santakos 1975 m. I. Jablonskis aptiko, o 1976, 1978 ir 1981 m. žvalgė Puodkalių kapinyną. Žemės darbų ardomoje teritorijoje jis rado degintiniams X–XIII a. kapams būdingų geležinių ginklų, žalvarinių papuošalų ir jų fragmentų, parengė kapinyno planą, pasirūpino, kad naujas objektas būtų įrašytas į kultūros paminklų sąrašą.

I. Jablonskis laikomas senųjų žemdirbystės laukų tyrinėjimų Lietuvoje pradininku. Su šiuos paveldo objektus ženklinančiomis akmenų krūsnimis ir pylimais jis pirmąkart susidūrė paauglystėje, ganydamas gyvulius kaimo ganyklose. Be to, senovėje sukrautų akmenų krūsnių jis aptiko ir gretimuose Udralių, Tauzų ir Šauklių kaimuose. Vytauto Didžiojo muziejui 1938 m. išsiųstame Tauzų akmenų krūsnių plane jis pažymėjo 35 ha plote išsibarsčiusių 115 krūsnių, kurias suskirstė į 7 tipus. Tuo metu jis manė, kad krūsnys yra degintinių krūsninių kapų sampilai. Tai tarsi patvirtino jas ardant aptinkami degėsiai ir anglies gabaliukai bei jau minėtas Budrių kaimo ganyklose vienoje krūsnių rastas akmens kirvelis. Todėl I. Jablonskis 1939 m. „Lietuvos aide“ paskelbtame straipsnyje „Gelbėkime nuo arklo degintinius ir kitokius kapinynus“ ragino naujakurius ir ūkininkus krūsnių neardyti. Siekdamas įsitikinti, kad čia iš tikrųjų esama senovės kapų, po vieną krūsnį Tauzuose ištirti jis 1940 m. įkalbėjo Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus, o 1948 m. – Lietuvos istorijos instituto archeologinių ekspedicijų dalyvius, kurie, deja, priešistorinių kapų arba radinių jose nerado. Tik vėliau, 1981 m. baigtoje rengti studijoje apie akmenų krūsnis ir aptvarus Kretingos ir Skuodo rajonuose, I. Jablonskis priėjo išvados, kad šie objektai ženklina senovės žemdirbystės vietas.

Archeologiniam paveldui I. Jablonskis priskyrė ir senovės užtvankas, kurios, jo manymu, įrengtos dar iki Valakų reformos. Pirmąsias užtvankas, aptiktas Erlos intakų slėniuose Budrių, Šakalių, Kernų ir Daukšių kaimuose, aprašė 1970 m. Dar vieną trijų užtvankų kompleksą 1988 m. rado Kulalių kaime, Eiškūno upelio kairiojo bevardžio jo intako slėnyje. Senovės užtvankos nėra plačiau tyrinėtos, todėl tiksli jų paskirtis ir chronologija iki šiol nežinoma.

Daugiausia duomenų I. Jablonskis surinko žvalgydamas akmenis su dubenimis. Dauguma tokių akmenų yra suapvalintais šonais ir nulyginta viršutine plokštuma, ties kurios viduriu iškaltas 31–49 cm skersmens, į apačią nežymiai siaurėjantis plokščiadugnis dubuo. Vietos gyventojai tokius akmenis laikė nebaigtomis kalti girnapusėmis. Tačiau Šauklių, Šerkšnių ir Šilalės akmenų aplinkos tyrimai leidžia teigti, kad šie akmenys žymi senovės kulto vietas. I. Jablonskis iškėlė prielaidą, kad apeiginių akmenų su dubenimis kalimo centras buvę Puodkaliai: esą, nuo to kilęs ir vietovardis. Apie dubenėtus akmenis jis parašė porą tiriamųjų publikacijų, kurias 1969 ir 1971 m. publikavo leidinys „Kraštotyra“.

X–XIII a. ginklai ir papuošalai iš Puodkalių kapinyno: geležiniai plačiaašmeniai pentiniai kirviai, peilių geležtės, žalvarinių antkaklių ir apyrankių fragmentai, geriamojo rago apkalas, žiedas, pasaginės segės. Fot. I. Jablonskis, 1978 m. gegužės 26 d.

Apie pirmąjį akmenį su dubeniu I. Jablonskis sužinojo piemenaudamas 1922 m. Budrių kaimo Pasodinių miške. 1967 m. šį akmenį aprašė, nubraižė brėžinius ir suskaičiavo, kad į dubenį telpa 5,5 l vandens. Pasak jo, žmonės tikėjo, kad pavasarį po pirmos perkūnijos dubenyje susirinkęs vanduo turi gydomųjų savybių. Kitą akmenį su dubeniu jam 1943 m. parodė Tauzų gyventojas Jonas Stasius. Jis gulėjo paverstas ant šono Udralių kaimo Pasirvydžio miškelyje, prie užakusio ežerėlio ir kalvos, kurioje, pasak padavimo, senovėje stovėjusi bažnyčia. 1967 m. lengvatikiai, ieškodami po akmeniu tariamai užkastų lobių, buldozeriu jį išvertė iš vietos. Todėl I. Jablonskis akmenį 1968 m. parsivežė į Kretingą ir pastatė prie savo namo Pušyno gatvėje.

Žvalgydamas šalia Mosėdžio stūksančio penktojo pagal dydį Lietuvoje Šilalės Didžiojo kūlio aplinką, 1960 m. I. Jablonskis su broliu Aleksandru ir sūnumi Vaidotu rado dar vieną dubenėtą akmenį, gulintį ant šono po juo iškastoje duobėje. 1970 m. akmens aplinką tyrinėjęs Lietuvos istorijos instituto archeologas Vytautas Urbanavičius nustatė, kad akmuo stovėjo senovės šventykloje prie ugniavietės, o vėliau buvo įverstas į šalia iškastą duobę. Baigus tyrinėjimus, kuriuose braižytoju dirbo ir I. Jablonskis, akmuo buvo atstatytas pirminėje vietoje, ant akmenų pagrindo šalia akmenimis išklotos ugniavietės. Šiandien ši senovės kulto vieta yra vienas labiausiai lankomų Mosėdžio seniūnijos ir Salantų regioninio parko lankytinų objektų.

Keletą akmenų su dubenimis surado ir I. Jablonskiui parodė eksponatus savo kuriamam Akmenų muziejui rinkęs mosėdiškis gydytojas Vaclovas Intas. Vieni pirmųjų tokių objektų buvo Puodkalių ir Šerkšnių kaimuose 1969 m. aptikti akmenys. Puodkalių akmuo gulėjo atokiau nuo piliakalnio esančioje nedidelėje lomoje, anot I. Jablonskio, pirminėje savo vietoje. Šerkšnių akmuo, kaip parodė 1971 m. archeologo V. Urbanavičiaus atlikti kasinėjimai, seniau stovėjo prie ugniavietės, netoli kurios buvo išlikę akmenų krūsnių. Naikinant šventyklą, jis buvęs nuridentas apie 50 m į nuošalesnę vietą ir įverstas šonu į Bartuvos upės pakrantėje iškastą duobę. Po tyrinėjimų jį V. Intas parsivežė į Mosėdžio akmenų muziejų. Trečią akmenį gydytojas V. Intas I. Jablonskiui parodė Erslos kaimo Erslinės miške, netoli Pilale vadinamo senovės gynybinio įtvirtinimo. Kaip ir kiti, jis pasviręs ant šono, tarsi įverstas į duobę. Skirtingai nuo kitų akmenų, jo dubens skersmuo tesiekė 18–19 cm.

Mosėdžio piliakalnio archeologinių tyrinėjimų pradžia. Dešinėje stovi inž. Ignas Jablonskis, šalia jo perkasą žymintį kuolą kala Respublikinio unikalių akmenų muziejaus įkūrėjas ir direktorius, gyd. Vaclovas Intas. 1985 m. birželio 17 d.

Dar vieną tokio pat tipo akmenį Bartuvos upėje 1973 m. rado ir I. Jablonskiui parodė Mosėdžio gyventojas Donėla. Manoma, kad šis apeiginis akmuo senovėje stovėjo kairiajame Bartuvos krante, Naujukų kaime buvusioje senovės šventykloje, o ją naikinant nuridentas žemyn į upę.

Į aprašytuosius apeiginius akmenis labai panašus Kulalių kaimo Panumių sodybos aplinkoje inžinieriaus M. Lapinsko 1971 m. rastas akmuo, kurį I. Jablonskiui tais pačiais metais apmatavo. Skirtingai nuo kitų dubenėtų akmenų jo viršutinė plokštuma taisyklingo apskritimo, su girnapusės kalimui būdinga statmena briauna išorėje bei 26 cm skersmens stačiasieniu plokščiadugniu dubeniu ties viduriu. Todėl manoma, kad tai yra ne apeiginis, o nebaigtas tašyti girnų akmuo. Prie nebaigtų girnapusių priskirtinas ir 1967 m. T. Grigaičio parodytas akmuo, gulėjęs rytinėje Šauklių kaimo ganyklose prie Nerpuolės upelio, šalia akmenų krūsnyno. Šis akmuo labai dailiai nutašytais šonais ir viršutine plokštuma, o dubuo statmenomis sienelėmis. Jį 1968 m. apmatavęs ir aprašęs I. Jablonskis buvo įsitikinęs, kad tai apleistoje, bet nesunaikintoje senovės kulto vietoje išlikęs apeiginis akmuo, tačiau archeologas V. Urbanavičius jo aplinkoje 1971 m. rado tik XX a. pradžios butelių šukių.

Be aprašytųjų akmenų, gydytojas V. Intas 1970 m. parodė I. Jablonskiui kitokio tipo apeiginį akmenį, rastą atokiau į vakarus nuo jau minėtos Šilalės kulto vietos. Tai natūralus, netaisyklingo ovalo pavidalo akmuo nuožulniu paviršiumi, kuriame ties siauresniuoju galu iškaltas 27–28 cm skersmens ir 6–14 cm gylio dubuo. Deja, jo aplinkoje archeologas V. Urbanavičius 1970 m. radinių nerado.

Apie savo atradimus I. Jablonskis stengėsi supažindinti visuomenę. Todėl dalį medžiagos publikavo leidiniuose „Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje“, „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“, „Kraštotyra“, žurnale „Mokslas ir gyvenimas“, valstybės laikraštyje „Lietuvos aidas“, Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“. Jo tyrinėjimų ataskaitos, dienoraščiai, brėžiniai saugomi Lietuvos istorijos institute, Kultūros paveldo centre, Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Kraštotyros draugijos archyvas) ir Kretingos muziejuje. Į Kretingos muziejaus archeologinį rinkinį pateko ir negausūs radiniai, aptikti tyrinėtuose objektuose.

I. Jablonskio pastangas tyrinėti ir prikelti ateities kartoms archeologinį paveldą mena po archeologinių tyrinėjimų jo ir gydytojo V. Into pastangomis rekonstruoti Mosėdžio pilkapiai, stūksantys Bartuvos slėnyje pakeliui iš Salantų į Skuodą priešais Mosėdį.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas