Pajūrio naujienos
Help
2022 Liepa
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar liepos 6-ąją giedate „Tautišką giesmę“?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Mokyklos Benderuose direktorės pavaduotoja Nina Gerek 1992m. nuo jos suimti norinčių gvardiečių visą naktį slėpėsi šiukšlių konteineryje.

„Bijau ne tiek mirties, kiek sadistinių kankinimų, kuriais okupantų gvardiečiai čia pagarsėjo 1991 m., kai prieš nužudydami moldavus išbadydavo akis, nupjaudavo ausis, išprievartaudavo“, – pasakė mokytoja Nina Gerek.

Ši matematikos mokytoja yra direktorės pavaduotoja vienintelėje moldaviškoje mokykloje Benderų mieste, esančiame separatistinės Padniestrės Moldovos Respublikos (PMR) teritorijoje. N. Gerek niekada nepamirš, kaip 1991 m. rudenį nuo susidoroti atėjusių gvardiečių slėpėsi šiukšlių konteineryje, kuriame praleido visą naktį.

Konteineryje mokytoja pasislėpė įspėta vienos kaimynės, sužinojusios, kad naktį bus suimami moldavų aktyvistai. Gvardiečiais tada pasivadinę rusakalbiai Padniestrės separatistai tą naktį tikrai įsilaužė N. Gerek butą ir jos ieškojo.

Kitą dieną mokytojai, tuo metu bene aktyviausiai moldaviško švietimo propaguotojai Benderuose, pavyko pabėgti į už keliolikos kilometrų esančią giminaičių sodybą. N. Gerek yra įsitikinusi, kad separatistai būtų tada ją nužudę ir gal net panašiai žiauriai kankinę, kaip kad pasielgė su kitos, sporto mokyklos direktoriumi moldavu.

Jis dirbo rusiškoje mokykloje, visiškai nesikišo į politiką ir nebuvo moldavų aktyvistas, tačiau vis dėlto gvardiečių buvo suimtas. 1991 m. Moldovai paskelbus nepriklausomybę ir atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos, Padniestrės regionas, kuriame dominavo rusakalbiai, pareiškė ištikimybę Maskvai.

Kišiniovo ir Tiraspolio ginčams peraugus į ginkluotus susirėmimus, dauguma moldavų aktyvistų iš Padniestrės pabėgo bijodami susidorojimo. Sporto mokyklos direktorius savo žmoną su trimis vaikais irgi išvežė į Kišiniovą, bet pats grįžo į Benderus. Grįžo tam, kad prižiūrėtų miesto pakraštyje turėtame ūkyje laikytus gyvulius ir paukščius.

Kažkas netrukus įskundė, kad Rumunijos pilietybę turintis direktorius gali būti šnipas, ir gvardiečiai direktorių suėmė. Pedagogas buvo pririštas prie medžio, talžomas automatų buožėmis, jam gyvam buvo išdurtos akys ir nupjautos ausys.

Vienintelės moldaviškos mokyklos Benderuose direktorė Maria Roibu bijo susidorojimo, jei Rusija okupuos Padniestrę.

Direktoriaus lavonas buvo rastas tik po kelių mėnesių griovyje, kuriame buvo užkasti nužudyti keliasdešimt moldavų. „Tokius žiaurumus, kokius Rusijos kariai dabar išdarinėja Ukrainoje, Maskva visų pirma 1992 m. išbandė Moldovoje, – tvirtino N. Gerek ir tęsė mintį. – Aš labai bijau, kad, Ukrainai pralaimėjus, Rusija nuspręs prisijungti Padniestrę, ir čia vėl prieš mus atgims represijos, todėl kasdieną klausausi pranešimų iš fronto ir meldžiu Dievą padėti Kijevui.“ Panašią baimę dabar sakėsi išgyvenanti ir tos pačios mokyklos direktorė Maria Roibu. Ji, tiesa, vos kilus 1992 m. mūšiams, pabėgo iš Benderų į kaimą, ir nepatyrė kankinimų grėsmės.

Tačiau M. Roibu po karo vadovavo pedagogų ir tėvų protesto demonstracijoms, patyrė apstumdymus, apspjaudymus, grasinimus suimti, sumušti, nušauti. Rusų kalbą universitete baigusi M. Roibu į Benderus atvyko 1989 m., kai čia paskyrimą dirbti paukščių fabrike gavo jos vyras.

M. Roibu Benderuose tapo pirmąja moldavų kalbos mokytoja rusiškame vaikų darželyje. Moldovoje Maskva vykdė gerokai agresyvesnę negu Lietuvoje rusinimo politiką, ir Benderuose pokariu labai ilgai nebuvo leista įkurti nei moldaviškos mokyklos, nei darželio, nors moldaviškai kalbėjo daugiau kaip trečdalis miesto gyventojų.

Moldaviško mokymo pirmoji reikalauti ėmė N. Gerek, atsikrausčiusi iš kaimo į Benderus ir susirūpinusi, kur mokysis jos vaikai, nemokantys rusų kalbos. Po daugybės vizitų komunistų partijos komitete, miesto taryboje 1981 m. buvo leista atidaryti kelias klases rusiškose mokyklose.

Mokinių padaugėjus ir Michailo Gorbačiovo vykdytos „pertvarkos“ įtakoje 1988 m. pagaliau buvo leista įkurti pirmą moldavišką mokyklą, kuriai buvo atiduotas senasis vienos rusiškos mokyklos pastatas.

1992 m. liepą Moldovai su Rusija pasirašius paliaubas dėl karo Padniestrėje nutraukimo ir įteisinus PMR atsiradimą, čia imta uždaryti moldaviškas mokyklas. „Buvo pasakyta, kad galėsime dirbti tik tokiu atveju, jeigu pereisime prie rusiškos kirilicos rašmenų, o kadangi nesutikome, 1994 m. mus nusprendė uždaryti“, – prisiminė M. Roibu.

Karo Padniestrėje vaizdai

Kariams įsiveržus ir užėmus mokyklą, moldaviška mokykla savo veiklą nusprendė tęsti, pamokas rengdama parkuose, butuose, aikštėje prie miesto merijos. Kadangi pamokų rengti vis dėlto nebuvo leidžiama, M. Roibu suorganizavo Benderų merijos blokadą, o vėliau inicijavo protesto maršą į už 12 km esančią PMR sostinę Tiraspolį.

Miesto prieigose tūkstančio tėvų, mokinių ir pedagogų maršui kelią užblokavo kariškiai. Dienos pabaigoje penkių žmonių delegaciją pas save pakvietęs PMR prezidentas Igoris Smirnovas pakartojo siūlymą, kad mokyklą leis atidaryti, jei bus pereita prie kirilicos. I. Smirnovas tuo pačiu labai įžeidė delegaciją, pasakęs, kad moldavų pareiga yra auginti pomidorus, o PMR valdymu užsiims rusai. Įsižeidę moldavai nutarė veikti, ir pamokas vedė miškų ūkio administracijos pastate, našlaičių vaikų internate, kurie liko Moldovos Respublikos priklausomybėje.

Merija keršydama likvidavo vienintelį moldavišką vaikų darželį ir atėmė pusę turėtos rusiškos mokyklos pastato. Įsikišus tarptautinėms organizacijoms Benderų merija po kelerių metų leido nuomotis ir remontuotis vieną buvusį vaikų darželį. Tačiau konkursą remontui laimėjusi firma pasirodė esanti pavaldi KGB, nuėmė stogą ir daugiau nieko nedarė. Moldavams ėmus patiems jį remontuoti, Benderų merija pranešė nebeleidžianti steigti mokyklos.

Policininkai dažnai neįleisdavo moldavų mokinių ir mokytojų į mokyklą.

Mokytojai su tėvais pastate užsibarikadavo ir pusantro mėnesio protestavo neišeidami iš jo. Leidimas atidaryti mokyklą buvo gautas tik po to, kai M. Roibu su bičiuliais užėmė vieną rusišką mokyklą Moldovos teritorijoje ir užblokavo trims savaitėms traukinių eismą Benderuose.

„Mes patyrėme rusakalbių gyventojų spjaudymus, keiksmus, aplaistymus vandeniu, grasinimus primušti ir nušauti, kariškių ir policininkų agresiją, mano vyras per tas kovas pasiligojo ir mirė, tačiau nepasidavėme ir toliau turime moldavišką mokyklą“, – džiaugėsi M. Roibu, tačiau apgailestavo, kad dėl visų sunkumų mokinių moldaviškose klasėse gerokai sumažėjo.

M. Roibu savo visas asmenines lėšas paaukojo paminklo, skirto kovoms Benderuose už Moldovos vientisumą, atminti. Paminkle pirmuoju įrašytas vienos M. Roibu pavaldinės pedagogės aštuoniolikmetis sūnus: vaikinas žuvo visai atsitiktinai, nes moldavų kariai paprašė jo lipti į tanką ir parodyti kelią, o neužilgo visi kartu buvo sušaudyti.

„Aš nebėgau ir nebėgsiu iš Padniestrės, net jei Rusija ją užgrobs. Jei bus lemta, mirsiu kaip Moldovos patriotas“, – pareiškė ilgametis vienintelės moldaviškos mokyklos Tiraspolyje direktorius Ionas Iovcevas. Prieš metus į pensiją išėjęs, bet mokykloje pavaduotoju dirbti likęs I. Iovcevas moldaviškumo neišsižadėjo net tada, kai 1992 m. gvardiečiai jį išsivežę surišo, tardė, bet tėvynės jis neišdavė.

Direktorius neseniai parašė atsiminimų knygą apie tai, kokius sunkumus patiria moldaviškas švietimas Padniestrėje. „Padniestrė skelbia rusų, ukrainiečių ir moldavų kalbų lygybę, tačiau iš tiesų moldavų kalbą iš čia norima išguiti. Maskvos skelbiama propaganda nebuvo galima tikėti nei sovietmečiu, nei dabar“, – tvirtino I. Iovcevas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas