|
|
|
Šimtametė sutiko nuotaikingomis eilėmis
Kartenoje, pas sūnų Antaną ir marčią Dalią Tamošauskus, gyvenanti Skolestika Adomauskienė šią gegužę atšventė savo 100-mečio jubiliejų. Pasitikusi žvali ir nuotaikinga, „Pajūrio naujienoms“ ji sakė parengusi staigmeną – padeklamuosianti eilėraščių, išmoktų dar vaikystėje ir jaunystėje, repetavusi dar iš vakaro. Energingai, su intonacija ir nė sykio neužsikirsdama ji lyg žirnius bėrė gana ilgus eilėraščius – ir apie 100-metę verpiančią senolę, ir apie neklaužadą berniuką Raulą. Galėjo deklamuoti ir daugiau, nes tikino, jos atmintis ir protas tebesantys šviesūs, tik viena bėda – ji sunkiai beprigirdinti. O svarbiausia, patikino senolė: ar tau 100, ar 50, 30 metų, širdis tebesanti ta pati, tik metai ją vis labiau įkalina senstančiame kūne. Bet ji nebėdoja, nes pati dar gali apsitarnauti. Bevaikštanti mažai, o ir pasiremdama lazda, tačiau prie pietų ar vakarienės stalo sėdanti kartu šeima – sūnumi Antanu ir marčia Dalia, dirbančia Kartenos pirminės sveikatos priežiūros centre. „Dar labai norėtųsi pagyventi kokius penketą metelių. Perdien klausausi Marijos radijo, meldžiuosi, pasigrožiu Kartenos slėniu pro langą, kol iš darbų sugrįžta namiškiai“, – atviravo šimtametė. Pradėdama pasakoti apie savo gyvenimą, kuris niekad jos taip nelepinęs, kaip dabar – gyvena sočiai, šiltai ir prižiūrėta, moteris sakė, kad buvo dukart ištekėjusi ir dukart tapo našle. Pirmasis jos vyras Juozas Tamošauskas, kaimo kalvis, su kuriuo sugyveno visus 7 vaikus – 2 dukteris ir 5 sūnus, žuvo avarijoje, o su antruoju Leonu Adomausku, nagingu siuvėju, sykiu praleidę 10 metų, iki jo mirties. Visi 7 jos vaikai – gyvi ir sveiki, visi gyvena Lietuvoje. Už tai, kad juos dorai išauklėjo, 2014 m. S. Adomauskienė Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, kurį saugo garbingoje vietoje. Sunkus gyvenimas, mąstė senolė, ją užgrūdino fiziškai ir dvasiškai, leido sulaukti ilgo amžiaus. Ji kilusi iš Lendimų kaimo, gimė paskutinioji mažažemių Monikos ir Prano Narmontų daugiavaikėje šeimoje, kurioje augo 10 vaikų. Viena, pasak šimtametės, šioj žemėj iš jų ir belikusi. Viena seserų – Petronelė – po karo emigravo į JAV, Skolestika dar sovietmečiu buvo nuvykusi ją aplankyti, matė ir kilo į neįtikėtino dydžio dangoraižius. Tad pasaulio, juokėsi šimtametė, yra mačiusi dar tais laikais, kai tvyrojo geležinė uždanga. Nuo vaikystės sau pelnėsi duoną – tarnavo pas ūkininkus, vokiečių krašte „dabojo“ vaikus. O ištekėjusi augino savojo lizdo atžalas, dirbo ūkio darbus. Jos sveikatą, sakė, apsaugojo Aukščiausiasis, tik prisiminė, kad būdama 15-metė labai sunkiai sirgo vidurių šiltine – vos atsigavo, o ir po to 5 mėnesius valgiusi tik juodas kruopas. Šimtametė, pasak marčios Dalios, visus namiškius – sulaukė 18 anūkų ir 24 proanūkių – žavi savo vidine ramybe, pozityviu požiūriu, meile ir geraširdiškumu: „Ji dar viskuo domisi, žiūri televizorių ir viską supranta. Pagal savo amžių ji – protinga, nuovoki, seka politinius įvykius ir labai išgyvena dėl įvykių Ukrainoje.“ „Kai kam šis garbingas mamos gimtadienis gal bus staigmena, nes dokumentuose ji yra metais pajauninta. Bet mums ji vis sakydavo, kad iš tikrųjų yra metais vyresnė. Norėjome sužinoti tiesą ir prieš pat 100-metį kreipėmės į Laukžemės, kur buvo pakrikštyta, kleboną. Šis surado tikslų įrašą metrikų knygoje – Skolestika Narmontaitė gimusi 1922-ųjų gegužės 21-ąją. Tad dabar ramu, kad atšventėme tikrąjį jos gimtadienį“, – patikino D. Tamošauskienė.
|
|
