Pajūrio naujienos
Help
2022 Birželis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar teisinga įvesti nekilnojamojo turto mokestį, kuriuo būtų apmokestintas pirmasis gyvenamasis būstas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Pesčių kaimas ir palivarkas Prūsijos karalystės karo kartografijos topografų 1915–1918 m. parengtame Salantų apylinkių topografiniame žemėlapyje.

Prie Pestupio upelio įsikūrę Pesčiai XVI–XVII amžiais buvo vienas didžiausių Salantų apylinkės kaimų, kuriam priklausė apie 1 tūkst. 787 ha žemės. Bet istorija lėmė taip, kad šiandien kaimui beliko tik 94,13 ha žemės, o likusioje teritorijoje laikui bėgant susiformavo Klecininkų, Leliūnų, Bajoralių, Buginių, Bargalio ir Žudgalio kaimai.

Pavadinimas – pagal upelį

Pesčiai pirmąkart paminėti ir pažymėti matininko Jokūbo Laškovskio per Valakų reformą 1568 m. rugpjūčio 7 d. parengtame Salantų apylinkių žemėlapyje. Greičiausiai kaimui vardą davė jo laukais vingiuojantis Pestupio upelis, seniau galėjęs būti vadinamas ir trumpesniu vardu – Pesčiu.

Po Peldiškių (Peldžių) tai buvo antras pagal dydį Salantų dvaro valdų kaimas, besiribojantis su Salantų arba Grebšių, Erlėnų, Juodupėnų, Grūšlaukės, Peldiškių ir Barzdžių kaimais. Dirbama žemė apėmė centrinę jo dalį, o kitur plytėjo bendrosios ganyklos, miškai ir pievos. Daugėjant žemdirbių šeimų, bendro naudojimo žemėje žemdirbystei buvo įsisavinami vis nauji sklypai. Taip vakarinėje dalyje XVII a. atsirado Pesčių ir Bajoralių užusieniai, o pastarasis netrukus tapo savarankišku kaimu.

Didžiulį plotą užimantis kaimas turėjo įsirengęs net trejas kapines, kurių pora veikė vakarinėje dalyje abipus Pestupio, o trečios – rytinėje dalyje, netoli kelio Kretinga–Salantai. Jose laidoti dėl senyvo amžiaus, įvairių ligų, per suirutes nuo bado ar karo veiksmų žuvę kaimo gyventojai, taip pat kaimo apylinkėse per švedmetį žuvę ar mirę kariai. Dauguma palaidotųjų buvo baisiausios tų laikų rykštės – negailestingai siautėjusio maro – aukos, todėl kapines imta vadinti Maro kapeliais, o vėliau – tiesiog Kapeliais. Carinės Rusijos administracijai XVIII a. pabaigoje uždraudus sanitarijos sumetimais laidoti kaimų kapinėse, mirusiuosius liepta vežti į Salantų parapijos kapines. Tačiau gyventojai senųjų kapinių nepamiršo, statydavo jose kolektyvinius paminklus – kryžius, stogastulpius, koplytėles, bent kartą metuose rinkdavosi pagerbti čia amžinam poilsiui atgulusių artimųjų ir jau pamirštų kaimo gyventojų.

Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas Stanislovas Bendikas. 1925–1929 m. Pauliaus Vaniuchino archyvas

Iš pradžių Pesčiai priklausė Salantų dvaro Grūšlaukės vaitijai, o 1675 m. tapo naujai įsteigto Grūšlaukės dvaro valdų dalimi. 1750 m. kaime buvo 46, o užusienyje – 9 kiemai. Krašte plintant palivarkinei ūkio sistemai, XVIII a. pabaigoje kaime buvo įkurtas Pesčių palivarkas. Tai buvo savarankiškas Grūšlaukės dvaro ūkinis gamybinis padalinys. Iš jo administruotos aplinkinių kaimų žemės, jame taip pat prievoles atlikdavo šiuose kaimuose dvaro žemę išsinuomoję baudžiauninkai.

Palivarko sodyba iškilo vakarinėje žemių dalyje, prie aukšto Pestupio skardžio, šalia ankstyvųjų kaimo kapinių, dabartiniame Leliūnų kaime. Ją sudarė administracinis pastatas su nemažu vaismedžių sodu, kumetynas, svirnas, karvidės, arklidės, kiaulidės, daržinės ir kiti ūkiniai pastatai. Šalia veikė smuklė, kurioje mėgo laisvalaikį leisti Pesčių ir kitų kaimų valstiečiai. Taip pat į ją užsukdavo užkąsti ir pernakvoti Darbėnų–Salantų vieškeliu vykstantys keliautojai. Kitapus Pestupio, prie apleistų antrųjų kapinių, stovėjo kalkių degykla, vadinama Kalkinyčia. Tarp palivarko ir kaimo buvo iškastas tvenkinys, šalia kurio 1832 m. iškilo vandens malūnas. Sunykus Grūšlaukės dvaro sodybai, šio dvaro administraciniu ir ūkiniu centru grafų Tiškevičių laikais XIX a. tapo Pesčiai.

Istorijoje – ir grafo Tiškevičiaus pėdsakai

1821–1845 m. Pesčių kaime buvo 16 kiemų. Juose 1821 m. gyveno 118, 1843 m. – 135, o 1845 m. – 240 (117 vyrų, 123 moterys) katalikų. 1845 m. sudarytame katalikų sąraše minimi Petras Andrejauskas, Antanas Apeinikas, Leonas Apželtis, Vincas Apželtis, Juozapas Bakšys, Antanas Baužys, Jonas Baužys, Juozapas Benetis, Tadas Benetis, Jonas Bertašauskas, Antanas Degutis, Tadas Dovainis, Antanas Grigalauskas, Juozapas Janušas, Tomas Janušis, Kazimieras Kaminskas, Krizostomas Katlenskis, Aloyzas Krištapavičius, Stanislovas Laučius, Pranas Matulis, Antanas Mikuta, Antanas Narmontas, Motiejus Narmontas, Kazimieras Noreika, Juozapas Norvila, Pranas Norvila, Antanas Petrauskas, Vincas Petrauskas, Petras Preibys, Nikodemas Ronkis, Antanas Sendrauskas, Kazimieras Serapinas, Juozapas Skripkauskas, Jurgis Skripkauskas, Fabijonas Stankus, Juozapas Stonkus, Antanas Stropus, Antanas Šilas, Pranas Šilis, Antanas Vaičius, Kazimieras Kaminskas, Mikalojus Vičius, Dementijus Vaičius su šeimomis, įnamiais ir samdiniais.

Gyventojai XIX a. tebesinaudojo atokiau nuo palivarko ir kaimo, netoli Kretingos–Salantų kelio buvusiomis kapinėmis, kuriose iki pat tarpukario retsykiais be kunigo laidojo savižudžius, nekrikštus, užkrečiamųjų ligų epidemijų aukas.

Palivarko savininkams toliau plečiant dirbamos žemės plotus, XVIII a.–XIX a. pradžioje šiaurinėje Pesčių kaimo žemių dalyje atsirado Barkelių ir Žudgalio, o prie Pestupio upelio – Klecininkų užusieniai. Pačioje Pesčių gyvenvietėje 1846 m. buvo belikę 7 baudžiauninkų kiemai. Paleidus valstiečius iš baudžiavos ir steigiant luominę savivaldą, 1861 m. buvo įkurta Pesčių seniūnija, kuriai priklausė Pesčių kaimas ir Naujųjų Salantų miestelis (Salantų priemiestis Užtilčiai).

Pesčių malūno savininkas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Vincentas Bagdanavičius su žmona Zuzana ir sūneliu Vincu. 1931 m. Aldonos Jankūnienės archyvas

Pesčių kaimo bendruomenėje 1870 m. buvo registruoti 335 prievolininkai valstiečiai, per pobadžiavinę žemės reformą gavę 1 tūkst. 523 rėžius dirbamos žemės, už kurią grafui Juozapui Tiškevičiui privalėjo mokėti nustatytus mokesčius. Per pobaudžiavinę reformą nuo Pesčių galutinai atsiskyrė Barkeliai, Žudgalis ir Klecininkai, tapę savarankiškais kaimais. Į šiaurę nuo kaimo, valstiečiams išsipirkti skirtoje palivarko žemėje ėmė kurtis naujakuriai. Nausėdiją jie praminė Kniusgalviais, kuriuos vėliau imta vadinti Bargaliu.

Prasidėjus pobaudžiavinei reformai Pesčių kaime 1866 m. buvo 7 kiemai su 59 valstiečiais, o palivarke – 1 kiemas su 19 gyventojų. Reformą užbaigus, XX a. pradžioje kaime savo sklypuose jau ūkininkavo 16 valstiečių šeimų. 1902 m. kaime buvo 49, palivarke – 12, o malūne – 5 gyventojai.

Per žemės reformą grafui Juozapui Tiškevičiui palivarke buvo palikta 120 dešimtinių (131,1 ha) žemės. Iš pradžių jis palivarką nuomojo, nes pats gyveno Lentvaryje ir Vilniuje, o čia retsykiais užsukdavo atvykęs į jam priklausančius Darbėnų, Grūšlaukės ir Palangos dvarus. Tik persikėlęs į naujai įsigytą Kretingos dvarą, Pesčių palivarkui administruoti ėmėsi skirti ūkvedžius.

Kaip žemes išparceliavo valstybė

Palivarko žemėje netoli malūno iškilo dvaro poreikiams ir pardavimui plytas iš vietinio molio degusi plytinė, kurią visi vadino Cigelne. Palivarko nuomininkas sodybos pakraštyje iš aukštumos greta arklidžių ėmėsi ūkiniams poreikiams kasti smėlį. Plečiamas karjeras po kiek laiko pasiekė Pestupio krante buvusias visų seniai pamirštas ankstyvąsias kaimo kapines. Jose iškastose duobėse kasėjai rasdavo žmonių kaulų, įvairių geležinių ir spalvotų metalų senienų. Todėl čia palaidotųjų ramybei apsaugoti prie kelio į Žalimus 1917 m. buvo pastatytas stogastulpis. Nebenaudojamų arklidžių pastatas buvo perstatytas ir pritaikytas palivarkui priklausančių miškų girininko būstui.

Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, policijos pareigūnas Juozas Suodys. XX a. 4 deš. Kretingos muziejaus mokslinis archyvas

Per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymą 1923 m. Pesčių dvare buvo registruotas 1 kiemas su 71 gyventoju, o kaime – 9 kiemai ir 66 valstiečiai. Vykdydama Lietuvos žemės reformą, dvaru vadinamą Pesčių palivarką valstybė 1923–1927 m. nusavino ir išparceliavo. Vakarinė žemių dalis atiteko Bajoralių kaimui, o kita buvo išdalinta kumečiams, Nepriklausomybės kovų dalyviams ir Salantų valsčiaus bežemiams. Dvaro žemėje įsikūrę naujakuriai nutarė savo nausėdiją pavadinti Leliūnų kaimu, kurio vardą 1927 m. patvirtino Lietuvos vyriausybė. Senąjį Pesčių vardą išsaugojo arčiau Salantų buvęs kaimas ir 1923 m. Leliūnuose atidaryta Pesčių pradžios mokykla, kurią Salantų valsčiaus valdyba įrengė buvusiame Pesčių girininkijos name. Per Lietuvos žemės reformą Pesčių kaimas prarado prie Pestupio buvusias žemes drauge su vandens malūnu ir Maro kapeliais, jos buvo priskirtos Klecininkams. Reformos metu kaime buvo suformuota 19 vienkieminių ūkininkų sodybų. Kaimas neteko ir seniūnijos centro statuso, o buvo prijungtas prie Bargalio seniūnijos.

Priverstiniai darbai ir tremtys

Sovietams 1944 m. reokupavus Salantus, 1945 m. enkavedistai valsčiuje pradėjo suiminėti vyrus, kuriuos vežė priverstiniams darbams prie Baltosios–Baltijos jūrų kanalo statybos. Taip vieneriems metams katorginių darbų buvo išvežtas prieškariu Pesčių malūną įsigijęs Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Vincentas Bagdanavičius bei pas jį po karo su šeima prisiglaudęs brolis, buvęs Būtingės sienos perėjimo punkto viršininkas Benediktas Bagdanavičius.

Pokariu dalis kaimo vyrų įsitraukė į rezistencinį pasipriešinimą okupacinei sovietų valdžiai. Tarp jų – Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Juozapas Sodys, žuvęs 1946 metais.

Partizanus rėmė iš priverstinių darbų grįžęs Vincentas Bagdanavičius. Už tai enkavedistų 1948 m. buvo vėl suimtas, kalintas Kretingoje ir Vilniuje, nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties ir išvežtas į Karagandos sritį (paleistas 1955 m.). Kartu buvo suimti duktė Birutė ir sūnus Vincas. Duktė išvežta į Vorkutos lagerį, o sūnus ištremtas į Krasnojarsko krašto Askizo rajoną.

Iš paties Pesčių kaimo 1949 m. į Krasnojarsko krašto Jemeljanovo rajoną buvo ištremti mažiausiai 8 žmonės: Augustinas Šakinis su žmona Kazimiera, dukromis Kazimiera, Albertina, Vaclava ir sūnumi Augustu, taip pat Ona ir Juozas Vičiai. Augustinas Šakinis tremtyje mirė, o kiti paleisti 1955 ir 1958 metais.

Kaimo koplytėlė. Fot. Julius Kanarskas, 1985 m. Kretingos muziejus

Kaimo įžymybės

Kaip ir daugelis mūsų krašto kaimų, Pesčiai XX a. antroje pusėje patyrė nemažą demografinį nuosmukį. Jei per 1959 m. surašymą čia gyveno 88 žmonės, tai 2001 m. Pesčiuose prisiregistravę buvo tik 10 vyrų ir 14 moterų. Patogi geografinė padėtis, šio mikroregiono administracinio-kultūrinio centro Salantų kaimynystė, šalia esantys keliai, vedantys į Plungę, Palangą, Skuodą ir Kretingą, kol kas saugo Pesčius nuo greta buvusių ir pokariu ištuštėjusių Kirkšių ar Barkelių likimo. Šiuo metu kaime registruota 13 sodybų arba statinių. Dauguma jų telkiasi abipus Tvenkinio gatvės, dvi sodybos stovi šalia M. Valančiaus, o viena – prie Darbėnų gatvės. Be tradicinių kaimo verslų, vienoje jų veikia kaimo turizmo sodyba „Senas rublis“, o prie Salantų–Kretingos kelio esanti Juozo Žilinskio uždaroji akcinė bendrovė „Akmenorius Juozas“ užsiima akmens dirbinių gamyba. Mėgstama žvejų mėgėjų vieta tapo Pesčių tvenkinys. Ant jo žiemą, kai vanduo sustingsta į ledą, vyksta poledyninės žūklės šventės, į kurias žvejai mėgėjai susirenka iš daugelio Lietuvos vietovių. Rytinė kaimo dalis su natūralią vagą išsaugojusiu Pestupio žemupiu patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.

Vieni žymiausių iš Pesčių kilusių asmenybių yra Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas Stanislovas Bendikas (1894–1938) ir jau minėtas Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris ir pokario partizanas Juozapas Sodys (Juozas Sodis, 1903–1946).

Stanislovas Bendikas gimė valstiečių Jono ir Barboros Stonkutės Bendikų šeimoje. Pasirinkęs kariškio karjerą, tarnavo Rusijos imperijos armijoje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Grįžęs į tėvynę, įstojo Lietuvos kariuomenėn, gavo vyresniojo leitenanto laipsnį, tarnavo Šakių, Marijampolės, Suvalkų karo komendanto padėjėju, iki 1921 m. užsitarnavo kapitono laipsnį. 1923 m. buvo perkeltas į Antrosios karo apygardos štabą. 1925 m. jam suteiktas majoro, o 1929 m. – pulkininko leitenanto laipsnis. 1937 m. paskirtas Antrosios pėstininkų divizijos štabo karininku. Susirgęs inkstų akmenlige, gydėsi Kaune ir Vokietijoje. Dėl ligos savo noru 1937 m. išėjo į atsargą ir grįžo į gimtuosiuose Pesčiuose paveldėtą tėvų ūkį. Tačiau ligai progresuojant netrukus atsidūrė Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kurioje 1938 m. balandžio 20 d. mirė. Pašarvotas buvo Pesčiuose, o 1938 m. balandžio 23 d. palaidotas Salantų parapijos kapinėse Gargždelėje.

Marijos Sopulingosios skulptūra. XIX a. Nuotrauka iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo

Juozapas Suodys gimė valstiečių Juozapo ir Barboros Dobrovolskytės Sodžių šeimoje. Vos sulaukęs septyniolikos metų, 1920 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kurioje tarnavo ketverius metus. Išėjęs į atsargą, Kaune tapo policijos pareigūnu, 1928 m. buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 1929 m. spalio 12 d. sukūrė šeimą – vedė Adelę Starkutę. Antrojo pasaulinio karo metais sugrįžo į tėviškę. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. tapo Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos kovotoju, dalyvavo 1945 m. kuriant Kretingos apskrities partizanų Kardo rinktinę, nuo 1946 m. buvo jos štabo narys. 1946 m. gruodžio 17 d. kartu su partizanu Bronislovu Jurčiumi netoli gimtųjų namų pateko į Salantų stribų ir enkavedistų pasalą ir žuvo. Žuvusiųjų kūnus artimieji rado Salanto upėje ir slapta palaidojo Klecininkuose esančiose nebeveikiančiose Pesčių kaimo kapinėse. J. Suodžiui ir kitiems čia palaidotiems partizanams atminti, Lietuvos tautininkų sąjungos Kretingos rajono valdybos rūpesčiu, kapinėse 1997 m. buvo pastatytas paminklas (projekto autorius – inžinierius Vytautas Valiukonis).

Kaimo pakeles ir sodybas nuo seno puošė, o taip pat gyventojus ir keleivius saugojo Žemaičių kraštui būdingi puošnūs monumentalūs kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės su šventųjų skulptūromis. Dar praeito šimtmečio 7–8 dešimtmetyje prie pagrindinės Tvenkinio gatvės stovėjo mažiausiai trys koplytėlės. Vieną jų, tarpukariu atnaujinta kalvio Pranciškaus Vičiaus, o sovietmečiu – Joskaudo, 1981 m. buvo įrašyta į Lietuvos kultūros paminklų registrą. Koplytėlėje stovėjo meniška, nežinomo liaudies meistro sukurta medinė, polichromuota Marijos Sopulingosios skulptūra, kurios skausminga veido išraiška mums primena kaimo netektis ir praradimus.

Julius KANARSKAS

Istorikas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas