|
|
|
Salantų žydų bendruomenės praeities skraistę praskleidus
Salantų centre – prie Turgaus aikštės ir į ją subėgančių gatvių – gausu pastatų, menančių iki paskutiniojo karo čia gyvenusią žydų bendruomenę. Prekyba ir tarpininkavimu besiverčiantys žydai Salantuose pirmąkart paminėti 1668 m. Per Salantus tuo metu ėjo du svarbūs prekybos traktai, kurių vienas jungė Platelius su Šventosios uostu, o kitas siejo Kuršą su Prūsija. Todėl miestelis netruko tapti svarbiu šio regiono prekybiniu centru. Kita žydų kėlimosi banga prasidėjo XVIII a. Siekdami kompensuoti per Šiaurės karą ir Didįjį marą patirtą žalą ir nuostolius, Salantų dvarininkai 1746 m. išrūpino miesteliui prekymečių privilegiją, kuri turėjo ne tik pagyvinti prekybos verslą, bet ir atnešti dvaro iždui naujų pajamų. Tokiu būdu greta vokiečių prekybininkų miestelyje ėmė kurtis žydų pirkliai, prekybos tarpininkai, palūkininkai, amatininkai. Jie netrukus sudarė Salantų žydų bendruomenę, kuriai 1765 m. priklausė jau 279 mokesčių mokėtojai, o iš viso gyveno apie 400 žydų tautybės asmenų. Laikui bėgant žydų bendruomenė nuolat augo ir ėmė dominuoti miestelio etnodemografijoje. 1844 m. joje buvo 465 prievolininkai, 1847 m. – 990 žmonių, t. y. apie 75 proc. visų miestelio gyventojų, o 1880 m. bendruomenei priklausė 300 šeimų, valdžiusių per 60 namų. Žydai aplinkui turgaus aikštę, prie pagrindinių gatvių gyveno atskirai nuo kitų miestelėnų, sudarydami izoliuotą bendruomenę su savo gyvenimo būdu ir kultūra. Buityje tarpusavy jie bendravo jidiš kalba, kilusia tarp Vokietijos žydų. Religijoje, švietime ir moksle naudojo hebrajų kalbą, kurios vaikai mokėsi religinėse mokyklose. Su kitų etninių ir konfesinių bendruomenių nariais juos siejo verslas, kurį plėtodami su interesantais bendravo žemaitiškai, lenkiškai, vokiškai, rusiškai. Pačią gyvenamąją vietovę jidiš kalba vadino štetl Salant – Salanto miesteliu.
Plačiai bendraudami žydai neasimiliavosi su kitatikiais. Nuo kitų juos skyrė judaizmo religija, dėl ko žydai dar buvo vadinami judėjais. Religinės judėjų šventės reguliavo ir verslą. Pavyzdžiui, per kassavaitinę šventę šabą, kuris prasidėdavo penktadienį saulei nusileidus ir tęsėsi iki šeštadienio saulėlydžio, prekyba ir kiti žydų verslai miestelyje apmirdavo, nes šeštadienį judėjai privalėjo ilsėtis: jiems nevalia buvo dirbti, toliau keliauti nuo savo namų, net užkurti krosnies valgiui pasigaminti. Balsavimo teisę turėję bendruomenės nariai sudarė kahalą – savivaldos instituciją. Jai vadovavo rabinas, kuris buvo judaizmo religijos mokytojas, religinių apeigų vadovas, žydų atstovas vietinės civilinės valdžios institucijose. Rabinu buvo Cvi Hiršas Broidas (mirė 1865 m.), Joelis Icchakas Kacnelenbogenas (1809–1891), Jehošua ben Elijahu Salanteris (mirė 1853 m.), Hilelis Mileikovskis (1821–1899), Gabrielius Feinbergas (1825–1905), Jozefas Jofė (1846–1897), Mejeris Altasas (1848–1926), Abraomas Aronas Buršteinas (1867–1925), Mordechajus Icchakas Rabinovičius (1856–1920), Mošė Jonas Vineris (mirė 1941 m.) ir Mejeris Cvi Klocas (1884–1941). Po 1861 m. įsteigus Kauno gubernijoje luominę miestelėnų savivaldą, įtakingiausi žydai iki 1915 m. buvo renkami į Telšių apskrities Salantų miestelio valdybą. Šios savivaldos institucijos seniūnais, t. y. valdybos vadovais, buvo Bendetas Zegermanas, Joselis Gurvičius, Srolis Kaganas ir Jakobas Lesemas. Suteikus 1919–1926 m. žydams kultūrinę tautinę autonomiją, vietiniais autonomijos atstovais tapo Salantų kahalo komitetas, kurį sudarė 15–16 narių. Žydų gyvenamosios erdvės pagrindinė institucija buvo sinagoga, kuri hebrajiškai vadinta beit kneset (susirinkimo namai). Tai buvo judėjų maldos namai, susirinkimo vieta ir religinio gyvenimo centras. Pirmoji sinagoga turėjo būti pastatyta dar apie XVIII a. vidurį, įsikūrus bendruomenei. Jai sudegus, toje pačioje vietoje XIX a. pradžioje iškilo halinis, raudonų plytų mūro dviejų aukštų pastatas, kurio architektūroje buvo persipynę barokas ir neoklasika. Sinagogos stogas ryškiai išsiskyrė iš miestelio architektūros: jis buvo masyvus, dviejų pakopų, valminis, su liukarnomis mansardoms apšviesti. Sinagogą bendruomenė naudojo ne tik maldai: joje taip pat melsdavosi ir Torą studijuodavo žydų jaunuoliai. Todėl pastatas jidiš kalba buvo vadinamas šul (mokykla), o Salantų krašto žemaičiai šį keistai skambantį pavadinimą ėmė tarti šoulė. 1852 m. Salantų planas liudija, kad už sinagogos tame pačiame sklype stovėjo dar trys pastatai. Manoma, kad juose veikė pora kloizų, t. y. nedidelių maldos namų, ir beit midrašas – religijos studijų ir maldos namai, kuriuose jaunuoliai studijavo Torą, Talmudą ir potalmudinę rabinistinę literatūrą. Tarp sinagogos sklypo ir Salanto stovėjo mikva – pastatas su baseinu apsivalymo ritualams. Mikva buvo naudojama vyrui priimant judaizmo religiją, apsivalyti nuo fizinio kontakto su mirusiuoju ir pan., moterims apsivalyti po mėnesinių ir gimdymo. Apsivalymas atliekamas buvo visiškai pasineriant į baseine esantį vandenį.
Su religiniu mokymu neatsiejamai buvo susijęs pradinis vaikų švietimas ir ugdymas, kuriuo rūpinosi kahalas. Priklausomai nuo besimokančių vaikų skaičiaus, miestelyje veikė keli chederiai – religinės pradinės mokyklos, kurias lankė 5–13 metų vaikai, daugiausia – berniukai. XX a. pradžioje buvo net 5 chederiai, tradiciškai veikę melamedo (mokytojo) namuose. Melamedas vaikus pagal amžių skirstė į tris grupes. Jauniausieji mokėsi hebrajiškai skaityti maldas. Vidurinės grupės vaikai studijavo pagrindinį judėjų religinį-teisinį traktatą Torą, kurią sudarė pirmosios penkios Senojo Testamento knygos, kitaip vadinamos Penkiaknyge. Vyriausieji mokiniai studijavo Talmudą – religinių, teisinių, etinių judaizmo normų rinkinį, papildantį Senąjį Testamentą. Tarpukariu Kretingos apskrities savivaldybė žydų vaikams atidarė valdinę Salantų pradžios mokyklą Nr. 2. Joje darbavosi Mauša Evenšteinas, Chaja Zyvaitė ir kiti mokytojai. Miestelyje gyveno šoichetas – ritualinis skerdikas, skerdžiantis gyvulius specialiu aštriu peiliu ir ruošiantis košerinę mėsą prisilaikydamas religinių reikalavimų ir taisyklių. Svarbus bendruomenės atributas buvo konfesinės kapinės. Iki šiol neturime tikslesnių duomenų, kur XVII–XVIII a. buvo laidojami žydų mirusieji. Carinei Rusijos valdžiai sanitariniais sumetimais uždraudus mirusiuosius laidoti prie maldų namų ir kaimų kapinėse, atokiau už miesto, Jurgaičių (dab. Žvainių) kaimo pakraštyje bendruomenė XVIII a. įsirengė savo kapines. Nuo XIX a. vidurio iki Pirmojo pasaulinio karo daugelis žydų šeimų patyrė emigraciją. Ją skatino diskriminacinė carinės Rusijos valdžios politika žydų atžvilgiu, pogromų grėsmė, prasta ekonominė padėtis krašte. 1872–1899 m. Salantus paliko apie 35, o 1900–1915 m. – net 231 žydas. Didžioji jų dauguma išsikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, kiti – į Pietų Afriką, o nedidelė dalis – į Palestiną. Dėl emigracijos žydų bendruomenė sumažėjo. 1897 m. ją sudarė 1 tūkst. 106, t. y. 45 proc. miestelio gyventojų, o 1923 m. – 670 asmenų (34 proc. visų gyventojų). Į Palestiną keltis žydus skatino sionizmas – tautinis judėjimas, siekęs suvienyti žydų tautą jos istorinėje tėvynėje Erec-Izraelyje (Izraelio žemėje). Salantuose pasilikę žydai įvairiai stengėsi prisidėti prie Erec-Izraelio atkūrimo ir gerovės: dalyvavo labdaringose organizacijose, rinko pinigines aukas persikėlėlių nausėdijoms ir kibucams paremti. Dauguma jaunimo priklausė sionistinėms organizacijoms, iš kurių gausesnės buvo skautų judėjimas „Hašomer Hacair“, jaunimą persikėlimui į Erec-Izraelį rengusi „Hechaluc“, savigynos organizacija „Betar“, savanorystės tradicijas ugdantis religinis judėjimas „Bnei Akiva“.
Emigracija tęsėsi ir pokariu. Ją paskatino miestą iki pamatų nušlavę 1921 m. ir 1926 m. gaisrai. Per antrąjį gaisrą, kurį sukėlė linų pirklio Davido Šero namuose Mažojoje Gėlių gatvėje birželio 7–8 d. naktį nuo žvakės užsidegusi užuolaida, būsto neteko 151 žydų šeima, smarkiai apdegė sinagoga, sudegė šalia stovėję kloizai ir beit midrašas, taip pat valdinė žydų pradžios mokykla. Dalis padegėlių išsikėlė į kitus miestus, miestelius ir kaimus, pas gimines ir artimuosius, o kiti – emigravo. Emigraciją skatino ir 1929–1933 m. Didžioji ekonominė krizė. Salantuose pasilikę žydų bendruomenės nariai 1926–1927 m. ėmėsi atstatyti sudegusį miestą. Siekiant išvengti galimų būsimų materialinių nuostolių, vietoje sudegusių medinių jie ėmėsi statyti mūrinius gyvenamosios ir komercinės paskirties namus, kurie papuošė miestelio centrą. Tuo pat metu buvo atstatyta sinagoga, kuriai uždėtas paprastesnis stogas. Dariaus ir Girėno gatvėje 1927 m. buvo išmūrytas Žydų liaudies bankas. Tarp jo ir aikštės iškilo verslininko Šmuelio Balono namai su odų ir avalynės parduotuve bei aikštės kampe esančiais užvažiuojamaisiais namais, pritraukiančiais dėmesį neįprastu šio miesto architektūrai kupolu. Pagrindiniai žydų verslai buvo prekyba, amatai, aptarnavimo ir tarpininkavimo paslaugos. 1880 m. jiems priklausė 60 parduotuvių ir vandens malūnas. Net 20 pirklių vertėsi linų ir sėmenų prekyba. Iš 1939 m. registruotų 39 žydų verslininkų daugiausia – net aštuoni – Nosenas Berkovičius, Šeinė Chonolovičienė, Abramas Dinesas, Ilavė Jofė, Eigė Karnienė, Mauša Levitas, Majeris Zingeras, Abromas Zivas vertėsi kolonialine prekyba. Manufaktūros prekėmis prekiavo Dina Berkovičienė, Chienė Jochvidienė, Elkė Kiršienė, Mauša Minsteras ir Beilis Plotnikas, geležies dirbiniais – Davidas Davidovas, Šmuelis Gordnas ir Dveirė Movšovičienė, mėsa – Šliomas Balkindas, Chackelis Simchovičius ir Šlioma Sindleris, ūkio produktais – Motelis Joselevičius, Mauša Klafas, Natanas Notė ir Joselis Sindleris, vaistais, kosmetika ir chemijos produktais – Motelis Rabinas.
Odų supirkimu ir pardavimu užsiėmė Simonas Florencas, Chana Freida Jofienė ir Bencelis Leibsonas, o linų ir sėmenų – Chaimas Gitkinas, Gauzė Glasas, Joselis Jofė, Kalmanas Joselzonas ir Leiba Kiršas. Komiso ir tarpininkavimo paslaugas teikė Eigė Melamedienė, maitinimo – Šmuelis Balonas. Odą apdirbo ir jos gaminius gamino Chaimas Kaplanas. Salantų apylinkėse žydai buvo įsigiję du malūnus, iš kurių garinis malūnas priklausė Maksui Inseliui. Nuo XX a. pradžios veikė Zivo Lipmano stearino žvakių fabrikas, o tarpukariu – žvakių vaško dirbtuvės „Elektra“. Nemaža dalis žydų vertėsi amatais, teikė paslaugas. 1880 m. gyveno 15 batsiuvių ir 7 siuvėjai, 1937 m. – 6 mėsininkai, 4 knygrišiai, po 2 batsiuvius ir kirpėjus, po 1 kepėją, laikrodininką, siuvėją ir skardininką. 1920 m. buvo įsteigtas Žydų liaudies banko Salantų skyrius, rėmęs ir finansavęs žydų verslą. Be tradicinių verslų, XIX a. pabaigoje žydų tarpe atsirado licencijuotų provizorių, gydytojų. Privačia gydytojo praktika nuo 1890 m. vertėsi Samuelis Zikas, o tarpukariu – Ch. Cukermanas ir Izaokas Perlis. XIX a. pabaigoje veikė Izaoko Ziko vaistinė. Miestelyje veikė žydų kultūros ir labdaros įstaigos ir organizacijos. Pirmąją biblioteką 1906 m. įkūrė Hiršas Ulšteinas ir Rabinovičius. Joje buvo apie 1 tūkst. 600 knygų hebrajų ir jidiš kalbomis. Miestelyje veikė žydų kultūros klubas ir vaikų darželis. Socialine globa užsiėmė labdaringa „Gemilut Hesed“ draugija, ligoniais rūpinosi „Linat Hacedek“, skurstantiems padėjo „Hachnasat Kala“ ir Moterų draugija vargingiesiems padėti.
Salantų žydai prisidėjo prie aškenazių (Vidurio ir Rytų Europos žydų) kultūros ir gyvenimo būdo puoselėjimo. Rabino Benjamino Beinušo šeimoje gimęs Josefas Zundelis (1786–1866) sekė tėvo pėdomis, pagal gimtojo miestelio vardą pasirinkęs Salanto pavardę, mokėsi Valažino ješivoje, darbavosi rabinu ir vertėsi prekyba įvairiose vietovėse, tarp jų ir Salantuose. Apie 1838 m. išvyko į Palestiną, kur tapo Jeruzalės žydų aškenazių bendruomenės pirmuoju rabinu. Vienu garsiausių J. Z. Salanto mokiniu tapo Žagarės rabino sūnus Izraelis Lipkinas (1810–1883). Sulaukęs 12-kos metų, jis vedė Salantų rabino Jankevo Eizenšteino dukrą Esterą Fegą ir įsikūrė pas uošvius. Žmonos tėviškės garbei pasirinkęs Salanterio pavardę, tęsė čia rabinistines studijas, išgarsėjo kaip itin gabus Talmudo žinovas. Čia jam užgimė ir Musaro (liet. moralė) judėjimo idėjos. Jos skelbė, kad, siekiant tapti gerais judėjais, reikia susitelkti ne vien tik į šventų knygų studijavimą, bet ir į asmenybės tobulėjimą, nes tik stipri, tikruosius savo troškimus ir ketinimus suvokianti asmenybė, sugebanti save valdyti, galės paveikti kitus, sugebės spręsti socialines problemas. Išvykęs iš Salantų, I. Salanteris dirbo Vilniuje, Kaune, Karaliaučiuje, Klaipėdoje, kur skleidė Musaro judėjimo idėjas. Salantuose gimęs Izraelio Lipkino Salanterio sūnus Jomas Tovas Lipmanas Lipkinas (1840–1876) turėjo ypatingų gabumų matematikai, baigęs studijas Karaliaučiaus ir Jenos universitetuose ir apsigynęs disertaciją tapo Sankt Peterburgo universiteto dėstytoju ir išradėju. Tarp žymiausių I. Lipkino Salanterio mokinių buvo salantiškis Naftalis Amsterdamas (1832–1916). Baigęs Vilijampolės ješivą Kaune, jis dirbo rabinu Naugarduke, Helsinkyje, Sankt Peterburge, Josvainiuose, Aleksote. 1906 m. su šeima išvyko į Jeruzalę, kur pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą.
XVIII a. pabaigoje Salantuose gyveno biblinės hebrajų kalbos žinovas, veikalų apie gramatiką, algebrą ir kt. autorius Jehuda Ošeris (1765–1823). Jis buvo vienas pirmųjų maskilių – žydų švietėjų, skatinusių vietos žydus atsisakyti uždaro gyvenimo būdo, šviesti ir modernizuoti bendruomenes, suartinti žydus su juos supančių tautų kultūra. Salantuose gimęs ir augęs Jehudos sūnus Mordechajus Aronas Gincburgas (1795–1846) tapo vienu pirmųjų žydų pasaulietinės literatūros rašytojų ir vertėjų, dirbo Palangoje, Liepojoje, Klaipėdoje ir Vilniuje. Iš Salantų kilo žymus amerikiečių dienraščio „New York Times“ žurnalistas Viljamas Leonardas Lorensas (Leibas Volfas Zievas, 1888–1977). Jis rašė publikacijas apie mokslą, už žurnalistinę veiklą dusyk – 1937 m. ir 1946 m. – gavo Pulicerio premiją. 1940 m. susidomėjęs atominio ginklo perspektyvomis, 1945 m. tapo Manheteno projekto (JAV atominės bombos kūrimo) istoriku: iš arti stebėjo pirmos atominės bombos išbandymus ir sprogimą virš Nagasakio, paėmė interviu iš bombonešio piloto. Salantai savo žydų bendruomenės neteko nacistinės Vokietijos okupacijos pradžioje. Mieste bendruomenę mena išlikę pastatai ir buvęs sinagogos pastatas su kraštiečio Pauliaus Vaniuchino iniciatyva 2015 m. pritvirtinta memorialine lenta. Be to, žydų atminimą saugo senosios kapinės Žvainiuose, taip pat Holokausto aukų kapai Žvainių, Šalyno (dab. Klausgalvų) ir Šateikių Rūdaičių kaimuose, kuriuose amžinam poilsiui ne savo valia 1941 m. atgulė daugiau kaip 400 Salantų žydų bendruomenės narių – vyrų, moterų ir vaikų.
Julius KANARSKAS
Istorikas
|
|
