Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas

Kaimas Prūsijos karališkosios topografinės tarnybos parengtame Salantų apylinkių žemėlapyje. 1915 m.

Už Salantų, paribyje su Skuodo rajonu, abipus Erlon tekančio Juodupio upelio, plyti Juodupėnai (žem. Joudopienaa), kitais metais minėsiantys gražią 455 metų sukaktį.

Nuo bajorų iki dvaro prievolininkų

Juodupėnų kaimas pirmąkart paminėtas ir pažymėtas 1568 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto valstybinio Telšių valsčiaus valdų žemėlapyje. Tuo metu Juodupėnams priklausė apie 2 tūkst. 317 ha miško ir dirbamos žemės, kuri ribojosi su Erlėnų, Pesčių, Peldiškių (Peldžių), Šaučikių, Armonaičių ir Viršutinės Šventosios kaimais.

XVI–XVIII a. Juodupėnai buvo bajorkaimis, kuriame gyveno smulkūs bajorai, už karinę tarnybą iš didžiojo kunigaikščio gavę čia žemės su ją dirbančiais valstiečiais. Greta bajorų ūkių kaime kūrėsi eiliniai žemdirbiai, kurie buvo Salantų, nuo 1675 m. – Grūšlaukės dvaro baudžiauninkai. Bajorai iš pradžių nepriklausė nuo dvaro. Tačiau carinės Rusijos laikais lėšų savo bajorystei įrodyti neturėję smulkūs bajorai tapo paprastais Grūšlaukės dvaro prievolininkais.

Plečiantis dirbamos žemės plotams, XVII a. Juodupėnų žemėje susiformavo Jakštaičių, Rokiškės, Urbaičių, Kirkšių užusieniai, kurie XVIII a. pirmoje pusėje tapo savarankiškais kaimais. Erlos slėnyje stūksančioje Alkos kalno kalvoje XVIII a. antroje pusėje susiformavo dar viena nausėdija, iš pradžių vadinta Juodupėnų užusieniu, o XIX a. tapusi savarankišku Alkos kaimu.

Dvasiniu gyvenimu nuo XVII a. rūpinosi Salantų parapijos kunigai. Šios parapijos gyvenviečių statistika liudija, kad 1750 m. bajorkaimyje buvo 6 kiemai, o XIX a. pirmoje pusėje Juodupėnuose būta 21 kiemo. Juose 1821 m. gyveno 231, o 1845 m. – 212 (95 vyrai ir 117 moterų) katalikų. 1845 m. parapijiečių sąrašas liudija, kad nuolatiniai kaimo gyventojai buvo Jonas Alonderis, Antanas Andrijauskas, Antanas Beniušis, Motiejus Beniušis, Antanas Bružas, Mykolas Dėkontas, Stanislovas Giedra, Kazimieras Kairys, Pranas Končys, Juozapas Kubilius, našlė Barbora Maksvytienė, Antanas ir Pilypas Meškiai, Antanas Mickus, Juozapas Mikita, Juozas ir Pranas Numgaudžiai, Pranas Pakalniškis, Antanas Ramonas, Danielius Skataris, Pranas Vairis (Vauras?), Antanas ir Tadas Zubės.

1850–1880 m. statytas etnoarchitektūrinis namas. Vilmos Norvaišienės nuotr., 2016 m. Kultūros paveldo departamento archyvas

XIX a. antros pusės žemėlapiai liudija, kad Juodupėnų kaimas buvo gatvinis. Dauguma jo sodybų stovėjo abipus dabartinės Pušyno gatvės, t. y. kelio, jungusio kaimą su Grūšlaukės dvaro Pesčių palivarku (dab. Leliūnai). Kelios sodybos buvo išsimėčiusios kupetomis į pietryčius, vakarus ir pietvakarius nuo pagrindinės gatvės. Didžiausias ariamos žemės masyvas plytėjo tarp gyvenvietės ir Juodupio. Kitas, mažesnis, masyvas buvo į rytus nuo gyvenvietės, prie Erlos. Vakarinėje dalyje buvo keli nedideli dirbami laukai, už kurių prasidėjo miškai. Į šiaurę nuo Juodupio plytėjo bendrosios ganyklos.

Seniūnijos centras

Žemdirbius paleidus iš baudžiavos ir įkūrus luominę valstiečių savivaldą, 1861 m. kaimas tapo Juodupėnų seniūnijos centru. 1866 m. jame buvo 22 kiemai ir 190 gyventojų. Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, 1870 m. kaime buvo išmatuoti 2 028 rėžiai žemės, už kurią 323 valstiečiai mokėjo valstybės nustatytus mokesčius buvusiam jų šeimininkui grafui Juozapui Tiškevičiui.

1872 m. Juodupėnų kaime buvo 20, o Juodupėnų užusienyje (Alko kaime) – 2 sodybos. Po žemės reformos kaimas kiek ūgtelėjo, 1895–1915 m. jame jau stovėjo 28 sodybos, o 1902 m. gyveno 206 valstiečiai. Naujakuriai kūrėsi į rytus nuo pagrindinės gatvės, palei kelią į Šaučikius ir Erlėnus.

Nuo senų laikų kaimo laukai, pievos ir miškai turėjo savo vardus. Paribyje su Jakštaičiais plytėjo Pakuitėmis vadintos pievos. Tarp jų ir kaimo kapinių buvo Pakapis – derlingas ariamas laukas, o tarp kapinių ir Juodupio plytėjusi ariama žemė su ganyklomis vadinta Pajuodupiais. Prie Pajuodupių ganyklų šliejosi Plikrėžiai – taip pat smėlingoje žemėje esančios ganyklos, prie kurių telkšojo Pručdaubio bala, iš kurios tryško šaltinis. Nuo jo palei Erlą tęsėsi Palonkis – dirbamas laukas.

Paribyje su Kirkšiais driekėsi Pakirkšinių ir Pabaltelės laukai. Pastarajame lauke stūksojo vienkieminė sodyba, kuri drauge su jai priklausančiu sklypu vadinta Baltele. Seniau čia, prie senojo kelio Salantai–Žudgalis–Juodupėnai, stovėjo smuklė, kurioje šeimininkavo žydas Baltelė.

Prie Baltelės glaudėsi Papušinio laukas, už kurio plytėjusios ariamos dirvos vadintos Užupiais ir Siauraliu. Šalia Siauralio augo nedidelis Pajuodalksnio miškas, kuriame dominavo juodalksniai. Šalia miško, laukuose, buvo išsimėčiusios kelios vienkieminės sodybos, vadintos Aprubininkais. Už jų nuo senų laikų plytėjo Ilgusis – pailgas, nuo miško kaimo link nutįsęs, dirbamos žemės laukas. Salantų valsčiaus valdyba 1922 m. kaime atidarė Juodupėnų pradžios mokyklą. Per pirmąjį visuotiną Lietuvos gyventojų surašymą 1923 m. Juodupėnuose buvo registruoti 29 ūkiai ir 199 gyventojai. Tarpukariu aktyviai veikė lietuvių katalikų jaunimo sąjungos (federacijos) „Pavasaris“ (pavasarininkų) Juodupėnų kuopa.

Juodupėnų kaimo senosios kapinės – Maro kapeliai. Juliaus Kanarsko nuotr., 2015 m.

Skausminga istorija

Antrojo pasaulinio karo metais Erlos slėnyje šalia Juodupėnų veikė vokiečių karinis oro uostas. 1944 m. spalį raudonarmiečiai netoli Erlėnų numušė vokiečių lėktuvą, o su parašiutais nusileidusius lakūnus suėmė. Vesdami juos į Juodupėnuose įsikūrusį karinio dalinio štabą, vieną sunkiai sužeistą lakūną pakeliui sušaudė. Griovyje gulėti paliktą kūną po kelių dienų juodupėniškiai Povilas Anužis ir Adomas Raveikis palaidojo kaimo pamiškėje.

Pokariu apylinkės miškuose veikė Salantų ir Mosėdžio valsčių partizanai, priklausę Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Maumedžio-Tautvaišo ir Slyvos-Tauragio kuopoms. Kaime ne kartą lankėsi partizanus persekioję Sovietų armijos ir Valstybės saugumo ministerijos vidaus kariuomenės kariai bei Salantų ir Mosėdžio stribai. Per susirėmimus Juodupėnų miške žuvo partizanai Petras Daukantas, Antanas Šverys, broliai Vaurai. Tame pačiame miške buvo nukautas partizanus persekiojęs stribas Antanas Beniušis, o 1948 m. liepos 12 d. partizanai nušovė Juodupėnų apylinkės pirmininką Kazimierą Stonkų.

Slyvos-Tauragio kuopos partizanų vado Prano Gadeikio-Robinzono ryšininke 1946 m. tapo devyniolikmetė Juodupėnų pradžios mokyklos mokytoja Ona Petrutytė-Tamsioji Gėlė. Po metų saugumiečiai ją susekė, iki 1956 m. kalino Gorkio bei Karagandos sričių lageriuose bei laikė tremtyje Karagandos srityje. Metais vyresnę jos seserį Bronę Petrutytę su 63 metų artima giminaite Ona Petrutyte 1951 m. saugumiečiai ištrėmė į Tomsko sritį, kur jos išbuvo iki 1959 metų.

Kapinių pylimo pamatinis akmuo su įrašu: „P / FRAN / 1846“. Juliaus Kanarsko nuotr., 2015 m.

Iš viso 1948–1951 m. į Sibire esančias tremtinių gyvenvietes buvo išvežta mažiausiai 15 žmonių: minėtos Petrutytės, Jono Giedros ir Leono Zaboro šeimos, Nastė Kubiliūtė, Petronėlė Jasienė su dukra Adele. Dauguma jų 1957–1958 m. grįžo į Lietuvą, tik L. Zaboras mirė tremtyje.

Prasidėjus sovietinei kolektyvizacijai, 1949 m. kaimiečiai buvo suvaryti į žemės ūkio artelę, Sovietų Sąjungos politinio veikėjo Sergejaus Kirovo (1886–1934) garbei pavadintą Kirovo kolūkiu. Prie šio ūkio taip pat buvo prijungti Kirkšių, Narmantų, Jakštaičių ir Rokiškės kaimai. Tokiu būdu Juodupėnai tapo centrine kolūkio gyvenviete, kurioje 1959 m. gyveno 291 kolūkietis. Joje buvo atidarytas pašto skyrius, biblioteka, kultūros namai, medicinos punktas, vartotojų kooperatyvo parduotuvė. Juodupėnų pradžios mokykla 1954 m. buvo pertvarkyta į septynmetę, o 1962 m. – į aštuonmetę mokyklą, kuriai 1965 m. pastatytas naujas erdvus, dviejų aukštų tipinis mūrinis pastatas.

Gyvuoja, nors liko be mokyklos ir be pašto

1954 m. panaikinus Juodupėnų apylinkę, kaimas buvo priskirtas Bargalio, po 4 metų – Grūšlaukės, o 1977 m. – Imbarės apylinkei. Stambinant ūkius, 1972 m. Kirovo kolūkis prijungtas prie Alkos kolūkio, o Juodupėnai tapo pagalbine kolūkine gyvenviete. Nepaisant to, kaimas toliau augo, į jį kėlėsi melioracijos naikinamų Kirkšių, Urbaičių ir kitų kaimų vienkieminių sodybų gyventojai. Todėl 1979 m. demografinė situacija pasiekė piką: tais metais Juodupėnuose gyveno 383 žmonės. Tačiau, tuštėjant apylinkės kaimams ir mažėjant mokyklinio amžiaus vaikų, nukentėjo mokykla, kuri 1978 m. iš aštuonmetės buvo pertvarkyta į pradinę.

1986 m. prie Juodupėnų buvo prijungtos pietvakariuose plytėjusio melioracijos sunaikinto Urbaičių kaimo žemės. 1989 m. juodupėniškiai atsiskyrė nuo Alkos kolūkio ir įkūrė Juodupėnų kolūkį. Jį 1992 m. pertvarkė į žemės ūkio bendrovę, kurią po poros metų likvidavo.

Atkūrus nepriklausomybę, skirtingai nuo kitų Salantų apylinkės kaimų, Juodupėnai neištuštėjo. Čia 2001 m. buvo 342, o po dešimtmečio – 303 gyventojai. Vykstant valstybės išlaikomų įstaigų reformoms, 2005 m. nebeliko mokyklos, o 2009 m. – ir pašto skyriaus. Nepaisant netekčių, Juodupėnų bendruomenė deda daug pastangų išsaugoti savo kaimą kaip šios apylinkės socialinį ir kultūrinį centrą.

Vilniaus koplytėlė. Juliaus Kanarsko nuotr., 1985 m.

Juodupėniškiams pavyko išsaugoti medicinos punktą, biblioteką ir kultūros namus, kurie, kaip ir 2003 m. įkurtas Juodupėnų kaimo bendruomenės centras „Juodupėnai“, veikia buvusios mokyklos pastate. Be to, kaimas nuo 2009 m. yra Imbarės seniūnijos Juodupėnų seniūnaitijos centras, jungiantis Juodupėnų, Kirkšių, Jakštaičių ir Narmantų kaimus.

2016 m. kaimui priklausė 850,78 ha žemės, kurioje buvo registruotos keturios gatvės bei 105 sodybos, sodybvietės arba pavieniai statiniai. Visos gatvės susibėga gyvenvietės centre. Erlos gatvė jungia kaimą su Erlėnais ir plentu Skuodas–Plungė, Pušyno gatvė – su Leliūnais ir keliu Salantai–Darbėnai, o Mokyklos gatvė – su Jakštaičiais ir Narmantais. O Tvenkinio gatvė veda 1979 m. Juodupio slėnyje užtvenkto 2,35 km ilgio, 220 m pločio ir iki 5,1 m gylio tvenkinio link ir prie jo esančios poilsiavietės. Šis tvenkinys – puiki vieta mėgėjiškai žvejybai ir turiningam laisvalaikio praleidimui. Jis patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.

Šalia tvenkinio slėnyje stūkso medžiais apaugusi kalva, kurioje yra nebeveikiančios kapinės. Jos įrengtos XVI a., kuriantis kaimui, ir veikė iki XVIII a. pabaigos. Čia laidoti ne tik juodupėniškiai, bet ir gretimų Urbaičių, Kirkšių, Alkos, Palšių gyventojai. Daugiausia tai buvo tais laikais siautėjusio maro aukos, todėl kapines imta vadinti Markapiais, Maro kapeliais. Mirusiuosius paliepus laidoti Salantų parapijos kapinėse Gargždelėje, kaimo kapinių juodupėniškiai neapleido. Jas 1846 m. sutvarkė: apjuosė riedulių pylimu, vakarų pusėje įrengė ąžuolinius vartus, viduryje pastatė koplytėlę su šventųjų skulptūromis, šalia jos – porą-trejetą ąžuolinių kryžių, o visiems šiems darbams atminti tvoros rytinės dalies pamatiniame akmenyje iškalė užrašą: „P FRAN 1846“. Iki pat XX a. trečiojo dešimtmečio kapinėse retsykiais be kunigo buvo išlydimi amžinybėn nekrikštyti mirę kūdikiai, savižudžiai, šiltinės, dizenterijos, ispaniškojo gripo ir kitų užkrečiamųjų ligų aukos.

Pavasarininkų kuopa kapinių šiaurinėje dalyje 1939 m. išbetonavo masyvų kryžių su užrašu „Dieve, laimink mūsų šalį!“. Vietoje sunykusios koplytėlės ir medinių kryžių Palangoje gyvenantis Petras Giedra 1996 m. pastatė porą metalinių ornamentuotų kryžių su įrašais: „Gerbkime bočių kapines“, „O Marija Dievo Motina priglausk kūdikėlius, kurie žūva negimę. Ir amžinoji šviesa Jiems tešviečia, Teilsisi amžinybėje“.

Petro Staniaus 1990 m. atnaujinti koplytėlė ir kryžius. Juliaus Kanarsko nuotr., 2005 m.

Iškalbingi kryžiai, koplytėlės

Šalia kaimo kryžkelės, priešais Stanių sodybą, stovi koplytėlė ir monumentalus kryžius, seniau stūksoję kitoje kryžkelės pusėje priešais parduotuvę. Koplytėlę 1896 m. pastatė S. ir J. Vičiai, 1940 m. atnaujino Steponas Valužis, o, vykstant kryžkelės rekonstrukcijai, 1990 m. prie savo sodybos perstatė Petras Stanius. Joje saugoma žymaus žemaičių dievdirbio Juozapo Paulausko iš Grūšlaukės kaimo 1896 m. sukurta skulptūrinė grupė, kurią sudaro Švč. Mergelė Marija ir 4 angeliukai, laikantys lapelius su giesmių ir maldų žodžiais.

Kryžių šalia koplytėlės kaimo kryžkelėje 1903 m. bendromis lėšomis pastatė Juodupėnų vyrai, kurie siekė taip apsaugoti kaimą nuo tuo metu apylinkėse siautusių raupų. Perkeldamas prie savo sodybos, P. Stanius kryžių 1990 m. atnaujino. Jį puošia stilizuoto augalinio motyvo ornamentai, o viršūnėje puikuojasi baltas pelikanas, sparnais apglobęs savo vaikus. Pasakojimas mena, kad bado metu pelikanas snapu siurbė iš savo kūno kraują ir juo maitino savo vaikus.

Nuo kryžkelės keliaujant Leliūnų link, abipus Pušyno gatvės, stovi pora Šiaurės Vakarų Žemaitijai būdingų etninės architektūros sodybų. Dešinėje gatvės pusėje esanti sodyba ankstyvesnė, tipinės XIX a. šio regiono liaudies architektūros. Jos troba statyta 1850–1880 m., klėtis – 1892 m., o tvartas (kūtės) perstatytas 1910 metais. Kitapus gatvės stovinčioje XX a. pradžioje – 1914 m. statytoje sodyboje išliko taip pat tik trys pastatai: pasiturinčiam šio regiono ūkininkui būdingas namas (troba), taip pat tipinė klėtis ir tvartas.

Pavažiavus nuo šių sodybų toliau Leliūnų link, kairėje gatvės pusėje keliautoją pasitinka 1933 m. Petro Giedros, Jurgio Pilelio, Juozo Staniaus ir kitų kaimo pavasarininkų pastatyta Vilniaus koplytėlė, skirta Lenkijos užgrobtai istorinei Lietuvos sostinei Vilniui atminti. Ji – medinė, primenanti lenkų okupacijos laikotarpiu buvusią Gedimino bokšto išvaizdą. Interjerą puošia iš Baltele vadinamoje kaimo dalyje sugriuvusios koplytėlės parvežtas 1912 m. darytas ir 1933 m. P. Giedros restauruotas altorius su Nukryžiuotojo, 4 angelų ir dviejų nežinomų šventųjų skulptūromis. Altoriaus viršutinėje rėmo dalyje užrašytas klausimas: „Už ka mane prikalote?“. 1984 m. Jurgio Pilelio rūpesčiu, koplytėlę restauravo salantiškis meistras Juozas Venckus, o skulptūrėles atnaujino P. Giedra.

Julius KANARSKAS

Istorikas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas