Pajūrio naujienos
Help
2022 Rugpjūtis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar žinote, kokios bus savivaldybių naujai išrinktų merų funkcijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Jono Chodkevičiaus portretas. Plaketės autorius skulptorius Marius Grušas, 2003 m.

Istorija liudija, kad svarbus vaidmuo Šiaurės Vakarų Žemaitijos istorijoje XVI a. antroje pusėje–XVII a. pradžioje teko grafų Chodkevičių giminei. Įsigiję čia nemažas valdas, jie rūpinosi socialine-ūkine šio regiono raida, skatino prekybos, amatų ir kitų verslų plėtrą, įkūrė magdeburginius Johanesbergo (Skuodo) ir Karolštato (Kretingos) miestus, steigė bažnyčias ir mokyklas.

Praeitais metais pagerbėme žymiausią šios giminės atstovą – Lietuvos didįjį etmoną, Žemaičių seniūną ir Vilniaus vaivadą, Kretingos miesto, vienuolyno ir bažnyčios įkūrėją Joną Karolį Chodkevičių (1570–1621). O šiemet žvilgsnį kreipiame į jo tėvą, vieną žymiausių XVI a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės veikėjų ir diplomatų, Skuodo miesto įkūrėją Joną Chodkevičių (~1537–1579).

Jonas Chodkevičius gimė maždaug prieš 485 metus Ašmenos seniūno Jeronimo Chodkevičiaus ir iš Žemaičių bajorų kilusios Onos Šemetaitės šeimoje. Jo tėvas Jeronimas laikomas Chodkevičių giminės katalikiškos Bychavo šakos įkūrėju, nes jis buvo pirmasis šios giminės atstovas, iš stačiatikybės perėjęs į katalikybę ir vedęs katalikę. Jam Šventosios Romos imperatorius Karolis V 1555 m. suteikė paveldimą Šv. Romos imperijos grafo titulą ir herbą su imperatoriškuoju grifu.

Pagal to meto diduomenės šeimų tradicijas Jonas augo ir mokslo žinių sėmėsi tėvų dvaruose, auklėjamas ir mokomas motinos, guvernančių ir geriausių, tarp jų – Vakarų Europoje samdytų, mokytojų. Visapusiškų žinių įgijęs jaunuolis 1547 m. įstojo į prieš trejetą metų įkurtą Karaliaučiaus universitetą. Po studijų nuo 1552 m. tarnavo Šventosios Romos imperatoriui Karoliui V, dalyvavo imperijos kare su Prancūzija.

1555 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą, tapo didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto rūmininku, o 1559 m. sukūrė šeimą – vedė įtakingo Lenkijos Karalystės valstybės ir karo veikėjo, Poznanės vaivados Martyno Zborovskio dukrą Kristiną.

J. Chodkevičiaus 1567 m. pastatytas Mūro kryžius – paminklas pirmosioms krikščionybės misijoms Skuode atminti. Stasio Vaitkevičiaus nuotr., 1930 m. Skuodo muziejus

1561 m. mirus tėvui, būdamas vienintelis paveldėtojas, paveldėjo nemažas Baltojoje Rusioje plytėjusias valdas, prie kurių pridėjo kelis naujai įsigytus dvarus. Pagrindinės buvo Muišės valda Naugarduko paviete ir Bychavo valda Oršos paviete. Be jų, dar valdė Liachavičus, Bytenį, Svisločių, Gniezną, Bobrą, Šklovą, Kopysę, Hluską ir Dorohus. Vilniuje jam priklausė didžiuliai mūriniai rūmai Didžiojoje gatvėje ir mažesni mediniai rūmai šalia Gedimino kalno.

Apie jo tarnybinės karjeros pradžią turime labai nedaug duomenų. Žinome, kad pirmos svarbios valstybinės pareigos Jonui teko 1563 m., tapus Žemaičių seniūnu. Žemaičių seniūnas turėjo vaivados teises, o Jono karjeros pradžioje Lietuvos pareigūnų hierarchijoje tai buvo trečias pagal rangą pareigūnas po Vilniaus ir Trakų vaivadų. Jis administravo seniūniją, vadovavo seniūnijos bajorams, bajorų pašauktinių kariuomenei, rūpinosi valdymo, karo ir teismo reikalais, ūkiniu ir socialiniu savo administruojamos valdos gyvenimu.

Kitą žingsnį į tarnybinės karjeros aukštumas Jonas Chodkevičius žengė 1566 metais. Tais metais valdovas Žygimantas Augustas paskyrė jį Lietuvos didžiuoju maršalka, taip pat po Livonijos karo Lietuvai atitekusios Livonijos kunigaikštystės valdytoju ir etmonu (vyriausiuoju kariuomenės vadu). Jam buvo pavesta sklandžiai prijungti Livoniją prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, suteikta teisė skirti Livonijos kunigaikštystės administracinių vienetų seniūnus, teisėjus, spręsti teismines bylas, tvirtinti dvarų valdymo teisėtumą, vadovauti kariuomenei, rūpintis pilių priežiūra ir apsauga, kviesti pašauktinių kariuomenę, nustatyti muitus, mokesčius karo reikalams, kurti miestus, dalyti dvarus. Galutinį Livonijos, arba Uždauguvio kunigaikštystės, prijungimą prie Lietuvos patvirtino 1566 m. gruodžio 26 d. Gardino seimas.

Įvertindamas Jono Chodkevičiaus nuopelnus prijungiant Livoniją, valdovas Žygimantas Augustas 1568 m. birželio 10 d. Gardino seime patvirtino jam Muišės ir Šklovo grafo titulą ir Grifo herbą. Šis imperatoriškojo Grifo herbas, kurį Chodkevičių giminės Bychovo šaka gavo dar 1555 m., tapo ir vasalinės Livonijos (Uždauguvio) kunigaikštystės herbu, iš kurio šis ženklas vėliau perėjo į Latvijos valstybės herbą.

Erkšvos alkakalnis. Pasakojama, kad alkakalnio papėdėje plytėjo J. Chodkevičiaus įkurtas Bareikių miestas, o viršūnėje stovėjo katalikų bažnyčia. Juozo Mickevičiaus nuotr., 1966 m. Kretingos muziejus

Palaipsniui plėsdamas savo įtaką, J. Chodkevičius netruko atsidurti tarp įtakingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų, tapo valstybės politiką formuojančio centrinio valdžios organo – Ponų tarybos, nariu.

Atsinaujinus karams su stiprėjančia Rusija, Lietuvai buvo reikalinga Lenkijos pagalba. Lenkų ponai sutiko pagelbėti, tačiau su sąlyga, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sudarys uniją su Lenkijos Karalyste. 1569 m. Liubline įvykusiame bendrame abiejų valstybių seime lenkai pasiūlė Lietuvą prijungti prie Lenkijos ir įkurti vieną valstybę, valdomą vieno valdovo. Tačiau Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo vadovaujama Lietuvos delegacija tam pasipriešino ir, nepasiekusi kompromiso, išvyko iš Liublino. Tuomet lenkų ponus palaikęs valdovas Žygimantas Augustas prie Lenkijos Karalystės prijungė beveik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos, t. y. ukrainietiškas jos žemes. Susidarius kritinei Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių situacijai, į atnaujintas derybas išvykstančios delegacijos vadovu buvo išrinktas Jonas Chodkevičius, kuriam pavyko diplomatiškai išreikalauti Lietuvai palankesnes sąlygas, kad Liublino unija įtvirtintų ne Lietuvos prijungimą prie Lenkijos, bet lygiateisių valstybių konfederaciją. Tokiu būdu Liublino seimas 1569 m. liepos 1 d. aktu nutarė sukurti naują Europos valstybę, vadinamą Respubliką, turinčią vieną valdovą, bendrą dviejų rūmų seimą ir vykdančią bendrą užsienio politiką. Respublikos bajorams buvo sudaryta galimybė įsigyti žemių ir jas valdyti visoje valstybės teritorijoje, be muitų prekiauti savo dvarų produkcija. Nors pagal aktą Respublika tapo vienalyte, tačiau abi ją sudarančios valstybės tebeturėjo savo pavadinimą, teritoriją, sienas, kariuomenę, teisę, iždą ir atskirus vykdomosios valdžios pareigūnus.

Skuodiškių 1990 m. atstatytas Mūro kryžius – koplytėlė pirmosioms krikščionių misijoms Skuode atminti. Juliaus Kanarsko nuotr., 2011 m.

Livonijos prijungimo kompanijos metu kariuomenei išlaikyti ir samdinių atlyginimams mokėti Jonas Chodkevičius naudojo savo asmenines lėšas. Kompensuodamas patirtas išlaidas valdovas leido jam valdyti, o vėliau – išsipirkti kai kuriuos valstybinius Žemaičių seniūnijos dvarus. Taip jis įsigijo Šaukėnus, Lyduvėnus, dalį Viduklės valsčiaus, Skuodo dvarą, Grūstės, Gintališkės, Viešvėnų valsčius ir kelis nedidelius dvarus Gondingos paviete.

Tokiu būdu Jonas Chodkevičius pirmasis iš šios giminės atstovų įsigijo nemažas valdas Žemaitijoje, iš kurios buvo kilusi jo motina. Manoma, kad tapęs seniūnu jis Grūstės valsčiuje įkūrė Bareikių miestą, pavadintą legendinio giminės pradininko bajoro Bareikos garbei. Jame 1568 m. buvo turgavietė, 6 gatvės, 93 sklypai su namais, katalikų bažnyčia, priklausė 86 valakai 20 margų (apie 1 tūkst. 853 ha) žemės. Šį rašytiniuose šaltiniuose minimą ir švedmečiu sunykusį miestą bandoma lokalizuoti šalia Skuodo rajono Erkšvos kaimo alkakalnio arba Mažeikių rajono Grūstės kaime.

Siekdamas skatinti prekybos ir amatų plėtrą, Skuode priešais dvaro sodybą ir kaimą dešiniajame Bartuvos krante 1572 m. pastatė miestą, kuriam suteikė Magdeburgo teisę ir savo vardą, pavadindamas jį Johanesbergu (Jono kalnu).

1572 m. balandžio 10 d. jo valdas Žemaitijoje papildė karališkasis Kretingos valsčius, kurį su didžiuoju kunigaikščiu išmainė į savo valdas Svisločiuje. Tuo metu valsčių sudarė Kretingos, Dopšaičių, Pryšmančių, Klibių, Kvecių, Ankštakių, Kurmaičių, Tūbausių, Genčų, Asteikių, Žadeikių, Rubulių ir Šašaičių kaimai ir Kretingos dvaras. Prie jų mainų metu valdovas dar pridėjo iki tol Palangos valsčiui priklausiusius Kiauleikių ir Rūdaičių kaimus. Netrukus J. Chodkevičius naująją valdą iki 1573 m. pradžios įkeitė laigonui, Sandomiero vaivadai Petrui Zborovskiui. Jonui Chodkevičiui laiku negrąžinus valstybės iždui skolos, naujasis didysis kunigaikštis Steponas Batoras 1579 m. ketino Kretingos valsčių atsiimti, tačiau to nepadarė. 1582 m. Kretingą valdė našlė Kristina Zborovska-Chodkevičienė, kuri dvarą perdavė sūnui Jonui Karoliui.

Jonas Chodkevičius mokėsi ir brendo protestantiškoje aplinkoje, smarkiai veikiamas reformacijos idėjų, todėl apie 1555 m. priėmė kalvinizmą. Jam būnant Žemaičių seniūnu, seniūnijoje smarkiai sustiprėjo reformacijos sąjūdis, evangelikų liuteronų konfesija ėmė dominuoti tarp miestelėnų ir valstiečių, o dvaruose vyravo evangelikų reformatų skleidžiamos kalvinizmo idėjos. Pagrindinėje savo žemaitiškoje valdoje Skuode apie 1566–1569 m. Jonas Chodkevičius pastatė evangelikų liuteronų bažnyčią ir namą kunigui, o katalikams leido statytis savo bažnyčią. Be to, pirmosioms krikščionių misijoms šiame krašte atminti 1567 m. pastatė Mūro kryžiumi vadinamą koplytėlę – seniausią Lietuvoje paminklą.

Skuodo įkūrėjo Jono Chodkevičiaus paminklas. Autoriai – skulptorius Marius Grušas, architektas Adomas Skiezgelas, 2003 m. Juliaus Kanarsko nuotr., 2011 m.

Kiek vėliau, 1572 m. jis su abiem sūnumis atsivertė į katalikybę, nors žmona ir kai kurios dukros liko kalvinistės. Vėl tapęs kataliku, 1578–1579 m. aktyviai rėmė Vilniaus jėzuitų kolegijos (Vilniaus universiteto) steigimą ir yra laikomas vienu jos kūrėjų.

Respublikos valdovui Žygimantui Augustui 1572 m. mirus, tarpuvaldžiu Jonas Chodkevičius turėjo lemiamos įtakos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politikai. 1574 m. jis tapo Vilniaus kaštelionu. Tai buvo antras pagal rangą po Vilniaus vaivados valstybės pareigūnas ne tik Vilniaus vaivadijoje, bet ir to meto Lietuvoje. Kaštelionas buvo pavaldus Vilniaus vaivadai, o karo atveju – ir Lietuvos didžiajam etmonui. Jis administravo didžiojo kunigaikščio pilis, vykdė ūkio reguliavimo, teismo ir karinės administracijos funkcijas, vadovavo vaivadijos bajorams, o per karą – vaivadijos bajorų pašauktinių kariuomenei. Be to, jis buvo Abiejų Tautų Respublikos senato nuolatinis narys, o senate turėjo penktą pagal rangą aukščiausią pasauliečių poziciją.

Per dvidešimt bendro gyvenimo metų su žmona Kristina Zborovska Jonas susilaukė 7 vaikų: sūnų – Jeronimo, Aleksandro ir Jono Karolio, dukterų – Onos, Sofijos, Elžbietos ir Aleksandros. Sūnus Jeronimas mirė nesulaukęs pilnametystės. O pametinukai Aleksandras ir Jonas Karolis sekė tėvo pėdomis, aktyviai dalyvavo politiniame krašto gyvenime. Aleksandras tapo Trakų vaivada – trečiuoju pagal svarbą valstybės pareigūnu po Vilniaus vaivados ir kašteliono. Jonas Karolis, būdamas Vilniaus vaivada ir Lietuvos didžiuoju etmonu, t. y. vyriausiuoju kariuomenės vadu, pasiekė aukščiausią politinę galią valstybėje. Deja, abiem sūnums mirus ir nepalikus vyriškos linijos paveldėtojų, Muišės ir Šklovo grafų Chodkevičių šaka nutrūko.

Pats Jonas Chodkevičius mirė 1579 m. rugpjūčio 4 d., dalyvaudamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės karinėje ekspedicijoje į Polocką. Po mirties jis buvo parvežtas į Vilnių ir iškilmingai palaidotas Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos kriptoje.

Šiandien Joną Chodkevičių Žemaitijoje mena jo laikais projektuota Skuodo miesto centrinė dalis ir miesto aikštės pakraštyje stūksantis skuodiškių 1990 m. atstatytas J. Chodkevičiaus Mūrinis kryžius – koplytėlė pirmosioms krikščionių misijoms šiame krašte atminti. Atokiau nuo centro, Vilniaus gatvėje šalia Skuodo rajono savivaldybės pastato stūkso paminklas Skuodo (Johanesbergo) miesto įkūrėjui Jonui Chodkevičiui atminti, kurį 2003 m. sukūrė skulptorius Marius Grušas ir iš Kretingos kilęs architektas Adomas Skiezgelas.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas