Pajūrio naujienos
Help
2022 Rugpjūtis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar žinote, kokios bus savivaldybių naujai išrinktų merų funkcijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Velyknakčiui – salantiškio atkurti žalnieriai

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-03-18
Salantiškio medžio meistro Alioyzo Pociaus atkurti žalnieriai Velykų naktį ištraukiami iš palėpės ir išnešami prie simbolinio Kristaus kapo.

Ilgą laiką Salantų bažnyčios sandėliuose tūnoję žalnieriai – medinės, žmogaus dydžio, kareivius vaizduojančios lėlės su mechanizmais, atkurti salantiškio tautodailininko Alioyzo Pociaus, Velykų naktį bus išnešti ir pastatyti abipus simbolinio Kristaus kapo. Pats meistras arba zakristijonas per šv. Mišias užlenda už pakylos ir, pagal seną paprotį, judina lėles, imituodami atgijusius Romos kareivius.

Magiškai viliojo vaikystėje

„Įprastai prie Kristaus kapo būdavo po du žalnierius. Kai buvau mažas, atsimenu, tie judantys kareiviai atrodė lyg koks stebuklas: zakristijonas tai galvą pajudindavo, tai rankas pakaitomis iškeldavo. Žalnieriai tarsi atgydavo, mistika tapdavo realybe. Vien dėl jų norėdavosi eiti į gana ilgas Velykų nakties mišias“, – atviravo A. Pocius.

Jam žinomi žalnieriai, kuriuos jis ėmėsi tvarkyti, buvę sukurti salantiškio meistro Adomo Kvaso 1961 m. Ligi tol Salantų bažnyčioje buvo naudojami gerokai senesni, betgi medis, kaip žinia, trūnija ir nyksta. Matyt, todėl A. Kvasas ir sugalvojęs pagal ankstesnių žalnierių pavyzdį išdrožti ir sukonstruoti kitus.

„Pamačiau, kad tie mano vaikystės žalnieriai užmesti guli sandėly, pasisiūliau klebonui juos sutvarkyti. Kai kur detalės – kojų, rankų gabalai – buvo visai sutręšę, reikėjo sutvarkyti mechanizmus, kad per sulenkimus lėlės judėtų. Teko atkurtas detales padengti specialiu glaistu, perdažyti, Nebuvo labai seni tie žalnieriai – 60 metų senumo, tad dar neblogai buvo išlikę dažai ir ankstesnės spalvos“, – kalbėjo salantiškis meistras.

Išsaugojo ir kitos bažnyčios

Žalnieriai nėra vien Salantų bažnyčios paveldas. Du masyvūs, Prano Gudyno restauravimo centre atkurti žalnieriai, Velykų naktį dar išnešami ir kaimyninėje Kalnalio bažnyčioje. Tik vaidinti jais, kaip teigė ilgametė šios bažnyčios prižiūrėtoja Dalicija Preibytė, kuriai šiemet už rūpinimąsi šia bažnyčia ir buvo įteiktas Vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimo medalis, deja, nebėra kam – žmonių mažėja, bažnyčios tuštėja.

Žalnierių kažkada būta ir Grūšlaukės bažnyčioje ir jie, kaip atsimena iš Grūšlaukės kilęs tautodailininkas Adolfas Andriejus Viluckis, turėjo dar įdomesnį ir sudėtingesnį mechanizmą negu šių. Tačiau Grūšlaukėje lėlės-kareiviai neišlikę, jos sudegė per kaime kilusį gaisrą.

Pernai vasarą du žalnieriai, bokšte užmesti tarp senų rakandų, buvo aptikti Laukžemės bažnyčioje. Pasak Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiojo specialisto Laisvūno Kavaliausko, šiedu – itin reti, jie nebuvo žinomi ir neregistruoti Kultūros vertybių registre.

„Apie žalnierių buvimą Laukžemės bažnyčioje nieko nežinojome. Šios, skirtingai nuo Kalnalio ir Salantų žalnierių, kurios yra skulptūrinės figūros, yra plokščios, reljefinės. Ant vienos jų matėsi įrėžta data – 1927 m.“, – „Pajūrio naujienoms“ po netikėtų radybų pasakojo L. Kavaliauskas.

Primena Romos imperijos ir caro kareivius

Žalnieriai senovėje buvę populiarūs Žemaitijos kaimų bažnyčiose. Šiandieną šiuos žinomus etnokultūros ir dailėtyros paveldo liudytojus, pasak Kretingos vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ viešnios, teatrologės lėlininkės Salomėjos Burneikaitės, galėtume suskaičiuoti ant pirštų: Kretingos rajone, be žinomų Salantų, Kalnalio ir neseniai aptiktų Laukžemės bažnyčiose, dar išlikę žalnieriai kaimyninėse bažnyčiose: Notėnų Skuodo rajone ir Platelių bei Gintališkės Plungės rajone.

Pasak menotyrininkų, žalnierių tradicijos šaknys siekia Romos teatro laikus, jie yra pirmieji lietuviškų lėlių variantai, vėliau inspiravę tikruosius lėlininkus.

„Tačiau abu Laukžemės žalnieriai rankose laiko po kardą ir šautuvą, nors žinome, kad romėnų kariai šautuvų dar neturėjo. Šiedu Kristaus kapo sargybiniai labiau primena Rusijos imperijos kareivius: mūvi pilkai melsvus švarkus, ant galvos – šalmus primenančios kepurės. Tačiau tokius juos įsivaizdavo kūrę meistrai, nes Lietuva neseniai buvo išsivadavusi iš Rusijos imperijos jungo“, – kalbėjo paveldosaugininkas, palygindamas, kad Renesanso epochos meistrai į savo kūrinius taip pat perkeldavo būdingiausius laikmečio bruožus – kareivius vaizduodavo kaip šarvuotus riterius.

Būgnai – iš karo lauko

Salantų bažnyčia buvo turtinga ne tik žalnierių, bet ir senovinių masyvių oda aptrauktų būgnų, kuriais buvo mušama šventoriuje Velykų naktį ar Prisikėlimo rytą, einant procesijai aplink bažnyčią. Deja, kaip teigė A. Pocius, senieji būgnai iš Salantų bažnyčios dingę gerokai prieš dešimtmetį.

Tačiau panašūs būgnai išvien su žalnieriais pernai buvo aptikti Laukžemės bažnyčioje. Kaip mano L. Kavaliauskas, tie būgnai galgi net mena Jono Karolio Chodkevičiaus mūšius.

„Būgnai taip pat, kaip ir žalnieriai, būdavo gaminami poromis. Muzikologai juos, tarnavusius mūšiams, kildina iš XVII–XVIII amžiaus. Salaspilio mūšį vaizduojančiame paveiksle matyti, kaip Jonas Karolis Chodkevičius vedė karius, o juos lydėjo būgnininkai, permetę būgnus per abu žirgo šonus. Žinoma, kad po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės išformavimo tų būgnų likę nemažai ir jie buvo išdalinti bažnyčioms. Kas žino, gal, kaip ir kitą vertingą paveldą, juos ir išsaugojo senųjų kaimo bažnytėlių palėpės“, – pasvarstė pašnekovas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas