|
|
|
Kunigas, pabėgęs iš Kretingos NKVD būstinės
Sovietinės okupacijos metais šimtams Lietuvos katalikų kunigų teko patirti valdžios persekiojimus ir represijas. Jie buvo žudomi, įkalinami konclageriuose, tremiami ir kitaip persekiojami visą okupacijos laikotarpį. Vienas jų buvo ilgametis Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčios klebonas Juozas Olšauskas (1910–1988). Jis gimė 1910 m. Mažeikių apskrities Židikų miestelyje, valstiečių šeimoje. Tėvai Marcelė ir Juozas valdė 22 ha žemės, šeimoje augo 5 vaikai. 1921–1924 m. jis lankė vietos pradžios mokyklą, vėliau įstojo į Mažeikių gimnaziją, kurią baigė 1932 m. Tais pačiais metais priimtas į Telšių dvasinę seminariją, kurią baigęs 1937 m. buvo įšventintas kunigu. Paskirtas vikaru į Plungę, čia išbuvo iki 1942 m., iš kur buvo perkeltas į Mosėdį. 1943 m. birželį jaunas ir energingas kunigas paskiriamas Pakutuvėnų bažnyčios klebonu, čia rūpinasi Plungės bažnyčios klebono Povilo Pukio (1882–1964) pastangomis ir lėšomis baigiama statyti Pakutuvėnų mūrine bažnyčia. Kaip rašo Pakutuvėnų kaimo istorijos tyrinėtoja Jolanta Klietkutė, naujasis klebonas mokėjo bendrauti ne tik su vaikais ir jaunimu, bet ir vyresnio amžiaus žmonėmis. Buvo geras psichologas, greitai susipažino su vietos bendruomene, ją įtraukė į baigiamos statyti bažnyčios užbaigimo ir vidaus įrengimo darbus. Mokėjo juos įtikinti paaukoti ąžuolines lentas bažnyčios suolams pagaminti ar kitaip prisidėti prie bažnyčios užbaigimo. Vasarą statyboje dirbusiam jaunimui iš Plungės klebonas negailėjo knygų iš savo gausios bibliotekos, visada būdavo geros nuotaikos, kuria užkrėsdavo ir aplinkinius. Be savo tiesioginių kunigo pareigų, jis dėstė tikybą kaimyninio Aleksandravo kaimo pradžios mokykloje. Atvykdavęs į ją kartu su bažnyčios vargonininku, vaikus mokė giedoti kalėdines ir velykines religines giesmes. Naujai pastatyta Pakutuvėnų bažnyčia tapo apylinkės dvasiniu ir kultūriniu židiniu. Deja, tai tęsėsi neilgai.
1944 m. spalio mėn. sugrįžus sovietinei armijai ir prasidėjus pasipriešinimui okupacijai, J. Olšauskas neliko nuošalyje. Jis platino pogrindinės organizacijos Lietuvos Laisvės Armijos leidžiamus antisovietinius atsišaukimus ir literatūrą, jo namuose slapstėsi pasipriešinimo dalyviai. Tokia jo veikla neliko be sovietinio saugumo dėmesio, nes apie tai prasitarė tardomi suimtieji. 1945 m. rugpjūčio mėn. paskirtas Klaipėdos bažnyčios klebonu, netrukus spalio 20 d. sovietinio saugumo buvo suimtas ir įkalintas Kretingos apskrities NKVD būstinėje, įsikūrusioje Kęstučio gatvėje, nacionalizuotame daktaro Felikso Janušio (1867–1920) mūriniame raudonų plytų name. Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje kunigo J. Olšausko KGB byloje yra 1945 m. spalio 22 d. sudarytas ir 3-jų Kretingos NKVD darbuotojų pasirašytas aktas apie kunigo pabėgimo iš suėmimo aplinkybes. Tai įvyko tos dienos vakarą po 18 val., pertraukos tarp tardymų metu, pastato pietrytiniame kabinete, kai kunigas, pasinaudojęs jį saugojusio eilinio milicininko Petravičiaus neatidumu, staiga atidarė langą ir iššokęs per jį, nekreipdamas į sargybinio šūkius „stok“, dingo vakaro prieblandoje. Apie tolesnį kunigo gyvenimą pogrindyje pasakoja 1948 m. kovo 3 d. tardymo protokolas, surašytas Vilniaus MGB rūmuose. Kovo 2 d. sovietinio saugumo pareigūnų areštuotas kaip Jonas Gustaitis, gimęs 1906 m. Šakių rajone, J. Olšauskas nei žmonių, pas kuriuos gyveno slapstydamasis, nei jam parūpinusiųjų fiktyvius dokumentus, neišdavė. J. Klietkutės duomenimis, jis slapstėsi Pakutuvėnų apylinkėse pas jį priglaudusią Anicetą Grigalauskaitę, kurios sodyba buvo nuošalioje vietoje prie miško.
1947 m. vasarą kunigui, padedant Kaune gyvenusiam jo broliui Benediktui, pavyko gauti fiktyvų pasą svetima pavarde bei pažymą, kad jis atleistas nuo karinės tarnybos, kas jam atvėrė kelią tolesnei kunigo tarnystei. Pokario metais nuo sovietinės valdžios represijų besislapstantys kunigai, puoselėję viltį, kad dėl politinių permainų jų persekiojimas anksčiau ar vėliau liausis, turėjo kelias išeitis: išvykus į kitą vyskupiją, prisidengus fiktyviais dokumentais, – toliau eiti savo pareigas arba visai „išnykti“, atsisakius dvasinės tarnystės ir radus prieglobstį pas patikimus žmones. Dvasinė valdžia – vyskupijų valdytojai – tokiems kunigų „mainams“ savo vyskupijų ribose ir už jų ribų neprieštaravo. Jie išrašydavo paskyrimus į pareigas net ir fiktyviomis pavardėmis. Taip 1947 m. rugsėjo 11 d. Kauno arkivyskupijos valdytojo kanauninko Juozo Stankevičiaus (1903–1974) potvarkiu kunigas Jonas Gustaitis (J. Olšauskas) buvo paskirtas Vilkijos apskrities Paštuvos bažnyčios administratoriumi, kuriuo išbuvo iki pat arešto 1948 m. kovo 2 dieną. Išaiškinus jo tapatybę, J. Olšauskas, kaip pavojingas nusikaltėlis, jau kartą pasprukęs iš NKVD nagų, buvo atvežtas į stropiai saugomą Vilniaus Lukiškių kalėjimą, kur netoli esančiuose MGB rūmuose vyko jo tardymas. 1948 m. birželio 26 d. jis MGB Ypatingojo pasitarimo buvo nuteistas pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso tris straipsnius 10-čiai metų priverčiamųjų darbų ir kaip valstybei pavojingas nusikaltėlis išvežtas į ypatingąjį lagerį Nr. 2 Gorlagą Norilsko apylinkėse.
Už poliarinio rato įkurtuose konclageriuose įkalinti „liaudies priešai“ menkai apsirengę, prastai maitinami, spaudžiant neretai daugiau nei 40 laipsnių šalčiui, turėjo dirbti statybose ir anglies bei vario-nikelio kasyklose vietovėje, kur žiema trunka 9 mėnesius per metus, taip pat kęsti nuolatines lagerių administracijos patyčias, lauke vėjyje ir poliariniame šaltyje rengiant ilgai trunkančius patikrinimus. Nenuostabu, kad dalis jų po kurio laiko nuo nepakeliamo darbo ir išsekimo tapdavo invalidais ar mirdavo. Po sovietinio diktatoriaus Josifo Stalino mirties 1953 m. kovo 5 d. Gorlago kaliniai, nesulaukę nežmoniškų kalinimo ir darbo sąlygų palengvinimo, gegužės 27 d. sukilo ir tarp jų buvo nemažai čia kalėjusių lietuvių, tarp jų – ir J. Olšauskas. Rugpjūčio 4 d. ginklu numalšinus sukilimą, kurio metu buvo nukauta per 100 ir sužeista per 200 kalinių, rugsėjo 27 d. apie 1 tūkst. aktyvių sukilimo dalyvių buvo išvežti ir paskirstyti po kitus lagerius. Taip J. Olšauskas atsidūrė Pietryčių Sibire, Irkutsko srityje, buvusiame Irkutsko-Taišeto konclageryje, kur gyvenimo ir darbo sąlygos buvo geresnės negu šiaurėje. Dirbęs prie miško medžiagos ruošos darbų, 1955 m. jis buvo iš šio lagerio paleistas kaip invalidas ir iki 1956 m. vasaros išbuvo tremtyje Abano mieste Abansko rajone prie Krasnojarsko. 1956 m. gegužės 15 d. paleistas iš tremties jis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Telšiuose. Jam kiek pailsėjus 1956 m. liepos 27 d. jis buvo paskirtas Mosėdžio bažnyčios vikaru. Bet ir čia dėl „pavojingo nusikaltėlio“ dėmės ir sovietinio saugumo siekio atskirti jį nuo žmonių ir aktyvios veiklos, bažnytinės valdžia buvo priversta nuo 1957 m. gruodžio 30 d. jį iškelti į kuklią Kalnalio kaimo prie Salantų parapiją, kur jis išbuvo klebonu iki pat 1976 m. pavasario. Klebonas mylėjo savo parapijiečius, kaip ir jie mylėjo savo darbštų, paprastą ir nuoširdų kleboną. Sovietiniais metais ateistinės propagandos ir vietinės partinės nomenklatūros įbauginta inteligentija – mokytojai, gydytojai, sovietinių valdžios įstaigų, kūrybinių profesijų darbuotojai – vengė atvirai bendrauti su kunigais ir tik dalis jų , vengdami viešumo, atlikdavo religines apeigas kitų parapijų bažnyčiose. Apie vieną susitikimų su kunigu J. Olšausku Klaipėdoje gyvenęs žinomas žurnalistas, fotografas ir kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius (1930–2020) 2009 m. rašė: „Kartą rudenį į Klaipėdą atvykęs Lietuvos kino studijos operatorius Zacharijus Putilovas (1932–2017) sako: „Bernardai, tu gerai pažįsti šį kraštą, todėl padėk man surasti gražią vietą, kur galėčiau nufilmuoti rūką.“ „Gerai, važiuokime į Kalnalį, ir ten, ko reikia, surasime.“ Iš Klaipėdos išvažiavus auštant, Kalnalį pasiekėme dar saulei nepatekėjus. Salanto upelio slėnis skendėjo „piene“... Saulei tekant pradėjome darbą. Sukilo ir kalnališkiai... Kai baigėme darbą, prisistatė ir Kalnalio parapijos klebonas. Susipažinome: „Olšauskas, – ištiesdamas ranką tarė klebonas... Tai gal užeisite. Kartu papusryčiautume.“ Buvo tamsi stagnacijos naktis, todėl pusryčiauti pas kleboną atsisakėme ir į Klaipėdą grįžome alkani.“
Kaip prisiminė ilgametė Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčios siela Dalicija Preibytė, kunigas J. Olšauskas Kalnalyje gyveno kartu su jam šeimininkauti padėjusia seserimi Pulcherija Olšauskaite (1905–1972). Jie gyveno gana ūkiškai, augino vištas, kurių kiaušinių pirkti savo šeimoms slapčia vakarais greitomis užbėgdavo ir Kalnalio mokykloje dirbusios mokytojos. Sesuo rūpinosi savo broliu, siuntė maisto produktus į sovietinius lagerius, dėl ko jam ten ir pavyko išgyventi. P. Olšauskaitė mirė 1972 m., Kalnalio kapinėse ji ir palaidota.
Nuošali medinė 1883 m. pastatyta Kalnalio Šv. Lauryno bažnytėlė buvo patogi bažnytinių santuokų ir vaikų krikštynų vieta iš kitų miestų atvykusiems žmonėms, kurie to savo parapijų bažnyčiose dėl įvairių priežasčių negalėjo atlikti. Dėl to naktimis paslaptinga žvakių šviesa šioje bažnyčioje buvo neretas reiškinys. Klebonas Juozas nuoširdžiai vykdė savo pašaukimą tarnauti žmonėms, lankydamas parapijiečius, tarp jų sunkius ligonius, pas juos praleisdavo visą pusdienį, o nuvykti pas toliau gyvenančius buvo įsigijęs ir motociklą „Jawa“. Jis mokėjo dirbti įvairius ūkio darbus, buvo geras elektrikas, mėgo meistrauti – iš medžio gamino įvairius gaminius, turėjo medžio apdirbimo stakles. Turėdamas laisvo laiko savo iniciatyva padėdavo parapijiečiams lauko darbuose, nors tie ir jausdavosi šiek tiek nepatogiai. 1967 m. klebono iniciatyva buvo išdažytos medinės bažnyčios grindys, nors tuo nepatenkinti liko paminklosaugininkai. 1976 m. balandžio mėn. Telšių vyskupijos vikaro-valdytojo Antano Vaičiaus (1926–2008) pastangomis, J. Olšauskas paskirtas garsios Lietuvoje Kražių bažnyčios Kelmės rajone, turinčios didžiausius Žemaitijoje vargonus, administratoriumi, nes savo uolia tarnyste žmonėms tą seniai buvo užsitarnavęs. Skaudančia širdimi palikęs Kalnalį ir savo parapijiečius, kur jis praleido beveik 20 metų, J. Olšauskas toliau tarnavo Kražiuose, kur taip pat buvo žmonių mylimas ir gerbiamas. O netrukus po jo atvykimo į Kražius, Kelmės rajono KGB viršininkas iš Vilniaus KGB archyvo birželio 7 d. gavo jo bylą, kurios po Lietuvą „keliaudavo“ kartu su sovietinės valdžios nuteistais kunigais. Kražiuose jis sulaukė ir garbingo 50 metų kunigystės jubiliejaus. Amžinybėn jis iškeliavo šalies atgimimo aušroje 1988 rugpjūčio 11 d. Jo laidotuvėse dalyvaujant vyskupui A. Vaičiui, gausiam būriui kunigų ir tikinčiųjų, šis daug savo gyvenime iškentėjęs ir uoliai tikintiesiems tarnavęs kunigas buvo palaidotas Kražių bažnyčios rūsio kriptoje, kurią pats savo rankomis ir buvo išsimūrijęs. Tai tik viena sovietines represijas patyrusio uoliai savo tikintiesiems tarnavusio katalikų bažnyčios kunigo trumpa gyvenimo istorija, o juk tokių ir panašių istorijų buvo šimtai. Romualdas BENIUŠIS
|
|
