|
Būdviečiai. Medkirčių ir angliadegių įkurtas kaimas.
Tarp Raguviškių ir Jokūbavo, miškų apsuptyje abipus Babrūnės (Pababrūnės) upelio, plyti Būdviečių kaimas. Šiandien jį mena ištuštėję laukai ir jų pakraštyje prie Kūlupio miško rymančios visų pamirštos kapinės, kuriose ilsisi kadaise kaimą kūrę ir puoselėję jo gyventojai. Pavadinimas – pagal verslus Būdviečiais (Būdviečiu, Būdvietėmis) vadinamų vietovių Lietuvoje yra daugiau kaip penkiolika, o didžioji dauguma jų telkiasi vakarinėje ir pietvakarinėje šalies dalyje. Šias vietoves dažniausiai supa miškai ar miškinga žemė, todėl manoma, kad joms vardą galėjo duoti su mišku susijęs pirmųjų gyventojų verslas. Senovės Lietuvoje „būdomis“ buvo vadinamos medienos apdirbimo įmonės bei šalia jų įsikūrusios darbininkų (medkirčių, angliadegių ir pan.) gyvenvietės. Kretingos ir Kartenos dvarų valdų paribyje nuo seno plytėjo miškų masyvas, XVII a. dokumentuose vadintas Degimų, XVIII a. – Kumpiškių, o šiandien – Žalgirio mišku. Šiame miškų masyve nuo XV–XVI a. buvo plėtojamas medienos apdirbimo verslas: pirklių samdyti medkirčiai jame ruošė medieną eksportui į Prūsiją ir kitus Vakarų Europos kraštus, o leidimus iš dvaro išsipirkę angliadegiai degė medžio anglis kurui. Iškirstoje Kartenos dvaro Mišučių palivarkui priklausančioje miško dalyje Babrūnės (Pababrūnės) dešiniajame krante buvusioje plėšininėje žemėje apie XVII a. susiformavo žemdirbių kaimas, kurio pavadinime liko užšifruota informacija apie anksčiau šioje vietoje veikusią medienos apdirbimo įmonę – būdą. Pirmosios rašytinės žinios apie šį kaimą aptinkamos 1718 m. kovo 3 d. Lietuvos valstybės ir karo veikėjo Kazimiero Jono Sapiegos Kartenos dvaro valdytojo J. Korvino-Petrovskio rašte dėl Mišučių palivarko administratoriaus T. Arbašausko valstiečiams padarytų skriaudų. 1725 m. kaimas (Budweiten) pirmąkart pažymėtas Rytų Prūsų šiaurinės dalies žemėlapyje.
Ir bažnyčia, ir kapinės, ir stebuklingas šaltinis Dvasiniu kaimiečių gyvenimu iš pradžių rūpinosi Kartenos bažnyčios kunigai. Žemaičių seniūnijos pakamariui Jokūbui Ignotui Nagurskiui Jokūbave pastačius bažnyčią, tapusią Kretingos parapinės bažnyčios filija, arčiau Jokūbavo gyvenę Būdviečių tikintieji XVIII a. pabaigoje buvo priskirti Kretingos parapijai, o buvę arčiau Raguviškių liko Kartenos parapijiečiais. Paribyje su Raguviškiais esančioje Pababrūnės vietovėje nuo seno stebuklinga gydomąja galia garsėjo vienas upelio pakrantėse buvusių šaltinių. Jo vandeniu apylinkės gyventojai plaudavo perštinčias ar užpūliavusias akis, žaizdotas kojas ir votis. Šalia šaltinio tikintieji 1761 m. pastatė koplytėlę su Švč. M. Marijos Sopulingosios skulptūra, prie kurios rinkdavosi Šv. Morkaus ir Kryžiaus dienomis, per Gegužines pamaldas, ateidavo apsižadėti ištikus ligai ar bėdai. Atsidėkodami už pagijimą ar pagalbą bėdoje, į šaltinį arba į koplytėlę pro specialiai sienoje išpjautą skylę mesdavo monetas. Per Kryžiaus dienas prie Marijos šaltinio atvykdavo kunigas laikyti šv. Mišių. Paskutinę dieną prieš Šeštines tikintieji nesiskirstydavo namo, likdavo prie koplytėlės per naktį giedoti litanijų. Būdviečiai turėjo savo kapines, veikusias kalvelėje prie Kūlupio miško. Jose iki XVIII a. pabaigos buvo laidojami kaimo gyventojai. Daugiausia žmonių čia atgulė per 1655–1656 m. ir 1710–1711 m. marus, todėl kapines imta vadinti Maro kapeliais, Markapiais. Valdžiai apie 1795 m. paliepus mirusiuosius laidoti tik parapijos kapinėse, senosiose iki XX a. 3-iojo dešimtmečio retsykiais be kunigo amžinybėn buvo išlydimi savižudžiai, nekrikštai, užkrečiamųjų ligų epidemijų metu mirę vaikai ir seneliai. Kapinės buvusios stačiakampio plano, 55 m ilgio ir 40 m pločio, apjuostos grioviu ir žemių pylimu. Mirusiesiems atminti nuo seno centre stovėjo koplytėlė ir keli kryžiai. Nuo įsikūrimo Būdviečiai buvo kupetinis kaimas, kurio sodybos buvusios išsimėčiusios be išankstinio plano, nedidelėmis grupėmis palei iš Petrikaičių Raguviškių link vedusį kelią. XIX a. 5-ojo dešimtmečio pradžioje jame stovėjo 26 sodybos: 17 priklausė Kartenos, o 9 – Kretingos parapijai.
1845 m. Kretingos parapijai priklausančioje kaimo dalyje stovėjo jau 12 katalikų sodybų, kuriose gyveno 140 asmenų: 63 vyrai ir 77 moterys. Iš jų 66 asmenys buvo šeimų nariai, o 74 – įnamiai (samdiniai, kampininkai, trobelninkai). Iš visų gyventojų 68 asmenys buvo suaugę, o 72 – vaikai. Gausiausia buvusi Dominyko ir Magdalenos Milių šeimyna, kurią sudarė 22 žmonės: abu šeimininkai su 3 dukromis, 3 samdiniai ir 4 kampininkai su 10 vaikų. Petro ir Barboros Vaidų, Ignoto ir Onos Birkšų, našlės Barboros Beniušienės, Jurgio ir Marijonos Ansunų, Jono ir Antaninos Vilimavičių šeimynose buvo nuo 12 iki 16, o Juozapo ir Veronikos Ansunų, Aleksandro ir Marijonos Petrauskų, našlės Onos Šarkienės, Jono ir Marijonos Gontų, Kajetono ir Marijonos Armalių bei Antano ir Petronėlės Buivydų šeimynose – nuo 7 iki 10 asmenų. Per kitus 12 metų šioje kaimo dalyje atsirado viena nauja sodyba, o 1857 m. gyveno 151 katalikas: 67 vyrai ir 84 moterys. Panaikinus baudžiavą, didesnė dirbamos kaimo žemės dalis buvo atiduota išsipirkti iki tol ją dirbusiems iš baudžiavos paleistiems valstiečiams. Kita dalis liko Mišučių dvarininkui Jonui Viktorui Benediktui Mongirdui, kuris jai administruoti įsteigė Būdviečių palivarką. Po pobaudžiavinės žemės reformos kiemų skaičius kaime 1872 m. išaugo iki 16-kos. Ribos keitėsi ne sykį Gyvendami netoli valstybinės Rusijos ir Vokietijos imperijų sienos, dalis kaimo gyventojų užsiėmė kontrabanda: iš Klaipėdos krašto nelegaliai gabeno spiritą ir įvairias prekes, tarp jų ir draudžiamą lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Rusų policininkai su žandarais 1889 m. spalio 20 d. kratė Antano Armalio sodybą ir kluone rado 334 lietuviškus kalendorius, 14 maldaknygių, religinių paveikslėlių. Jų laikymu ir platinimu apkaltinti sodybos šeimininkas, bernas Pranas Jašinskas ir piemuo Antanas Rudis buvo perduoti Kauno apygardos teismui. 1903 m. duomenimis, Būdviečius sudarė 3 teritoriniai vienetai: kaimas su 131 gyventoju, palivarkas su 9 gyventojais ir viensėdis su 8 gyventojais. 1913 m. ir 1915 m. Būdviečiuose stovėjo 16 sodybų, išsibarsčiusių keturiomis grupėmis centrinėje žemių dalyje, abipus dviejų besijungiančių gatvių. Į pietus, vakarus ir pietryčius nuo gyvenvietės driekėsi ariami laukai, o į šiaurės vakarus – bendrosios ganyklos, už kurių prasidėjo Žalgirio miškas. Laukais nutiesti keliukai jungė kaimą su Petreikiais, Petrikaičiais, Jokūbavu, Šašaičiais, Kumponais bei keliu Kretinga–Raguviškiai–Budriai. Apie 1915–1919 m. Būdviečiai buvo prijungti prie Kretingos valsčiaus. Per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą 1923 m. kaime buvo registruota 19 ūkių ir 150 gyventojų. Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, palivarką iš bajorų Mongirdų valstybė nusavino ir išparceliavo, o žemę priskyrė kaimui. Žemės reformos valdybos atsiųstas matininkas 1927 m. ir 1929 m. visas Būdviečių žemes išskaidė į vienkieminius ūkius, kurie išsibarstė po visą kaimą. 1936 m. kaimiečiai sutvarkė apleistas senąsias kapines: aptvėrė jas statinių tvora, atnaujino senąjį kryžių ir koplytėlę su Švč. Mergelės Marijos Maloningosios ir 2 klūpančių angelų skulptūromis, pastatė naują monumentalų kryžių. Per Gegužines pamaldas tikintieji rinkdavosi kapinėse prie koplytėlės, pagerbdami mirusiuosius giedojo Visų šventųjų litaniją.
Smulkiosios architektūros statinių būta ir prie gyventojų sodybų. Daugiausia tai buvo kieme stūksantys aukšti monumentalūs kryžiai, greta kurių pasitaikė koplytėlių ir koplytstulpių. Vienas koplytstulpis ilgesnį laiką išliko prie Armalių sodybos. Jį 1865 m. pasistatė sodybos savininkas Antanas Armalis, o 1944 m. atnaujino sūnus Juozas Armalis. Vienas stambiausių kaimo ūkininkų buvo Antanas Riauka (1852–1914), valdęs 46 ha žemės. Jo sodyba stovėjo paribyje su Raguviškiais, todėl, vykstant žemės ir administracijos reformoms, jos priklausymas vienam ar kitam kaimui ne sykį keitėsi. Pavyzdžiui, vieni Riaukų vaikai buvo registruoti gimę Būdviečiuose, o kiti – Raguviškiuose. A. Riauka buvo išsilavinęs, pažangus ir geras ūkininkas. Jis 1910 m. aktyviai dalyvavo steigiant Kretingos vartotojų bendrovę, buvo renkamas jos revizijos komisijos nariu. Deja, pasak amžininkų, dėl pomėgio išgerti, laikui bėgant, įklimpo į skolas. Praskolintą ūkį buvo ruošiamasi parduoti iš varžytinių, bet žmona Barbora Zabitytė-Riaukienė (1858–1936) pasiskolino pinigų ir išmokėjo visas skolas, išsaugodama ūkį šeimai. 50 vietinių – į Sibirą Antanas ir Barbora Riaukos susilaukė sūnų Domininko, Siksto, Konstantino, Felikso, Alfonso, dukterų Teresės, Bronislavos, Salomėjos, Petronėlės ir Jadvygos. Tėvų ūkį paveldėjo sūnus Konstantinas (1892–?). Jis 1924 m. pasistatė erdvius namus, kuriuose didžiausią kambarį užleido Raguviškių pradžios mokyklai. Tokiu būdu Riaukų sodyba tapo apylinkės švietimo ir kultūros centru: čia vyko vaidinimai, vakaronės, buvo organizuojami namų šeimininkių kursai. Be trobos, sodyboje stovėjo klėtis, kūtės (tvartai), jauja (kluonas) ir kiti ūkiui reikalingi pastatai. 1929 m. žiemą, užsidegus jaujai, kilęs gaisras grasino sunaikinti visą sodybą. Apie tai „Šv. Pranciškaus varpelis“ rašė: „Nebuvo vilties apsaugoti kitus namus nuo ugnies: visi namiškiai susiklaupė ant sniego, rankas ištiesė į dangų, balsu šaukėsi šv. Antaną į pagalbą […] Stebuklingai ugnis pasisuko į kitą šalį“. Skaudus likimas K. Riaukos šeimą ištiko antrosios sovietų okupacijos metais, kai valdžia nusavino visą sodybą ir atidavė ją Raguviškių mokyklai, o šeimą ištrėmė. Iš viso 1948–1951 m. iš kaimo buvo ištremta net 50 žmonių. Kartu su Riaukomis į Sibirą per trėmimus pateko Bronislavas Buivydas, Valė Drungilienė, Stasė Kupšienė, Sofija Markaitienė, Vlado Ato, Jono Beniušio, Igno Eidėjaus, Juozo Grikšto, Juozo Jablonskio, Prano Jasinsko, Alfonso Kiškio, Antano Mažonio, Juozo Mažonio, Stepo Miliaus, Elenos Vaitkienės šeimos. Per trėmimus trečdalio gyventojų netekusiame kaime 1959 m. gyveno 113 asmenų. Įsibėgėjus melioracijai ir dirbamos žemės laukų plėtrai, prasidėjo kaimo naikinimas. Po didžiojo melioracijos vajaus 1979 m. Būdviečiuose tegyveno 21 žmogus, o 1989 m. buvo belikusi vienintelė gyventoja.
Asmenybės garbei įamžinta gatvė Atgimimo laikotarpiu su Raguviškiais besiribojančioje kaimo dalyje kūrėsi naujakuriai, todėl 2011 m. Būdviečiuose buvo registruoti 8 gyventojai. 2016 m. pakoregavus kaimų ribas ir prie Raguviškių prijungus šiaurės rytiniame kaimo pakraštyje stovinčias sodybas su Būdviečių mišku, 432,31 ha žemės turinčiuose Būdviečiuose nebeliko nė vienos sodybos. Būdviečiai garsėja žmonėmis, palikusiais ryškius pėdsakus mūsų krašto istorijoje ir kultūroje. Žymiausia asmenybė yra Sikstas Riauka (1888–1967), kurio garbei pavadinta gimtosios sodybos link vedanti dabartinio Raguviškių kaimo gatvė. Baigęs Palangos progimnaziją, jis mokėsi Kauno komercijos mokykloje, tarnavo Rusijos kariuomenėje, o nuo 1913 m. gyveno Kretingoje, kur dirbo vartotojų bendrovės parduotuvės vedėju. Jam sumaniai vadovaujant parduotuvė dirbo pelningai ir sėkmingai konkuravo su žydų prekybininkais. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje mobilizuotas į Rusijos armiją, kautynėse su vokiečiais Sikstas 1914 m. buvo sunkiai sužeistas ir po operacijos neteko dešinės rankos. Išgijęs dirbo Maskvos žydo Bogatyrio avalynės fabriko raštinėje, o po 1917 m. revoliucijos įsijungė į visuomeninį gyvenimą, padėjo organizuoti Lietuvių batalioną. 1918 m. rugsėjį grįžęs į tėviškę, dažnai lankėsi Kretingoje, dalyvavo mitinguose ragindamas valsčiuje ir apskrityje kurti Lietuvos valstybės valdžios institucijas. Už tai vokiečių pareigūnų buvo suimtas ir tardomas. 1919 m. vasarą persikėlė į Kauną, įsidarbino Saliamono tabako fabriko raštinėje. Dalyvavo Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikloje, 1920–1926 m. buvo renkamas Steigiamojo, I ir II Seimų nariu, priklausė pasauliečių pranciškonų (tretininkų) Vytauto Didžiojo bažnyčios kongregacijai. Svečiuodamasis Kretingoje, visuomenei skaitė pranešimus apie Seimo veiklą, katalikiškų visuomeninių organizacijų ir politinių partijų organizavimo problemas. Iš Būdviečių yra kilusios tautodailininkės – gintaro juvelyrė Joana Martinkienė (gim. 1927 m.), dirbusi Klaipėdos „Dailės“ kombinate, bei keramikė Virginija Andružytė-Barzdžiuvienė (gim. 1952 m.), dirbusi Plungės liaudies gaminių įmonėje „Minija“, savo keramikos dirbiniais garsinusi Raguviškius ir Kretingos rajoną.
Julius KANARSKAS
Kretingos muziejus
|