Kaip vertinat Lietuvos karinę pagalbą Ukrainai?

– Putinas neneigia, kad karine jėga ketina veržtis į Ukrainą, dešimtys tūkstančių rusų karių sutelkta prie sienos. Kaimynams turim padėti. Juk lygiai taip pat Rusijos, turinčios tikslą susigrąžinti buvusias TSRS teritorijas, agresijos galim sulaukti ir mes. Jeigu mes nepadėsim, tai ir kiti mums nepadės. Dėl tvyrančios įtampos labai neramu, visi požymiai rodo, kad karas gali kilti.

– Lietuva bei kitos draugiškos šalys karinėmis priemonėmis būtinai turi pagelbėti Ukrainai, kuriai iškilo reali grėsmė. Neturim kito pasirinkimo, nes bet kuriuo momentu patys galim atsidurti tokioje pat situacijoje – tada norėtume, kad padėtų ir mums. O su rusais nuo seno, šimtus metų, sugyventi sunku, jų valdovai sveiku protu nepasižymi. Nenorime vėl būti po jų padu.

– Pagalbą kaimyninei Ukrainai vertinu teigiamai, nors ir esam maža valstybė. Pamenu, kai 1991-aisiais Lietuva iškovojo nepriklausomybę, pirmoji iš Vakarų valstybių jos pripažinti nepabūgo taip pat mažytė Islandija, kuriai lig šiol jaučiam pagarbą. Žinoma, būtų liūdna, jeigu kiltų karas, bet aš kol kas netikiu, kad kils. Ne veltui sakoma, kad iš didelio debesies lietaus būna mažai.

– Be abejo, savo kaimynus privalom remti. Kiek žinau, Lietuva Ukrainai jau yra perdavusi šaudmenų, planavo perduoti šarvinių liemenių, termovizualinių stebėjimo įrenginių bei kitko. Kiekvieną vakarą klausausi žinių – išgyvenu, kad tik neprasidėtų pasaulinis karas. Vaikai gyvena užsienyje, todėl vis pagalvoju: o kaip būtų? Jie – ten, aš – čia. O kada besusitiktume?

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS