Pajūrio naujienos
Help
2022 Gegužė
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Apklausa

Ar, prieš laiką atstatydinus administracijos direktorių, Savivaldybėje situacija pasikeistų į gera?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Europarlamentaras Charles Goerens: „Jei daugiau šalių ir žemynų įtvirtintų, gerbtų ir kovotų už tas pačias vertybes, kaip ir mes, europiečiai, pasaulis taptų saugesnis.“

Nesibaigianti nelegalių migrantų krizė Lietuvos ir Lenkijos pasieniuose kelia daug klausimų, į kuriuos šalies, žinoma, ir mūsų rajono gyventojams, norisi išgirsti kuo aiškesnius atsakymus, galinčius išsklaidyti mūsų nerimą dėl rytojaus, paaiškinti geopolitinius procesus, turinčius tiesioginės įtakos padėčiai pasienio regione.

Tarpininkaujant ir verčiant mūsų kraštietei kretingiškei Justinai Vitkauskaitei, Europos Parlamento Trečiųjų šalių vystymo komiteto politinei patarėjai „Renew Europe“ („Atsinaujinančios Europos“) frakcijoje, „Pajūrio naujienoms“ pavyko pakalbinti Europos Parlamento, „Renew Europe“ frakcijos narį Charles GOERENS, kuris, nežiūrint to, kad situacija keičiasi kasdien, pasidalino įžvalgomis apie nelegalių migrantų krizę mūsų pasienyje ir Europos Sąjungos pastangas jai įveikti.

– Kokia buvo Jūsų pirmoji reakcija, kai sužinojote apie neramumus Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos pasienyje ir nelegalių migrantų antplūdį?

– Pirmiausia pagalvojau apie tą, kuris išdidžiai save vadina „paskutiniu Europos diktatoriumi“, ir apie Europos Sąjungos valstybę, kuri nebesilaiko pagrindinio demokratijos – teisinės valstybės – principo (turima mintyje Lenkija – J. Vitkauskaitės past.). Mūsų, dirbančių Europos Parlamente, esminis prioritetas buvo padaryti viską, kad suorganizuotume tarptautinę ir humanitarinę pagalbą žmonėms, įstrigusiems Rytų Europoje esant minusinei temperatūrai.

Antra mintis buvo, ar Europos Sąjunga netyčia pati neįstūmė savęs į tokią padėtį, kad diktatoriai, kuriems mažai rūpi žmogaus teisės, galėtų panaudoti migraciją kaip ginklą politiniam nestabilumui sukelti. Nuo 2016 m. ES vadovai ėmėsi strategijos, pagal kurią mūsų išorinių sienų valdymo užduotį perkelia kaimyninėms šalims (pvz., ES šalys susitarė įsteigti specialų ES finansinį instrumentą, per kurį Turkijai kasmet mokama už tai, kad ši savo šalies viduje sulaikytų specialiai tam įrengtose pabėgėlių stovyklose migrantus iš Sirijos, Irano, Irako ir t.t. – vertėjos past.), užuot įveikę vidinius nesutarimus ir susitarę dėl bendros ir humaniškos ES migracijos politikos.

– Aleksandro Lukašenkos puolimas apibūdinamas kaip hibridinis karas arba hibridinė agresija. Ar ES pritaria šiai sąvokai ir ar ES apskritai turi patirties, ką tai reiškia ir kaip reikėtų su tuo kovoti?

– NATO vartoja terminą „hibridinė grėsmė“, kuriuo apibūdinamas puolimas prieš nacionalinę valstybę, kai įprastinių karinių technologijų naudojimas derinamas su puolimu prieš jos politinę sistemą; pastaroji – su dezinformacija arba užsienio valstybių kišimusi į rinkimus. A. Lukašenka paprasčiausiai ciniškai pasinaudojo didžiuliais politiniais nesutarimais tarp pačių Europos Sąjungos valstybių narių dėl migracijos ir sienų valdymo politikos. Pamatėme blogiausią įmanomą ilgalaikės Europos vadovų politinės strategijos, pagal kurią Europos išorės sienų valdymas priklauso nuo kaimyninių šalių, rezultatą. Tai nebuvo hibridinio karo atvejis.

Kalbant apie tai, ar Europos Sąjunga turi patirties reaguojant į migracijos instrumentalizavimą (manipuliavimas migrantų situacija politiniams tikslams pasiekti – vertėjos past.), galiu pasakyti tik tiek, kad 2017–2019 m. ES institucijos kartu su NATO vykdė bendras pratybas, kad patikrintų atitinkamų valstybių narių pažeidžiamumą ir gebėjimą reaguoti į hibridinę agresiją. Iš mano biuro diskusijų su jose dalyvavusiais politikos specialistais galiu pasakyti, kad buvo išbandyti scenarijai, susiję su valstybės remiama masine migracija. Sunku pasakyti, kaip galėtume kovoti su hibridinėmis grėsmėmis, nes kiekviena jų yra skirtinga. Lenkijos ir Baltarusijos sienos atveju, tiesioginė krizė baigėsi, viena vertus, dėl greito ES institucijų diplomatinio darbo, kita vertus, taip pat dėl buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino pokalbių telefonu.

Norėčiau paklausti visų ES piliečių: negi jie taip stipriai nekenčia migracijos, negi jie pritaria pozicijai, kad iš migruojančių ar bėgančių žmonių būtų atimtos pagrindinės žmogaus teisės, kad savo šaliai ir Europos Sąjungai leistų atsidurti tokioje padėtyje, kai turime eiti pas Vladimirą Putiną ir prašyti, kad jis sugrąžintų savo marionetę Lukašenką į vėžes?

– Kas, Jūsų nuomone, šiandien laimi – Vakarai ar diktatoriški Rytų šalių režimai?

– Į šį klausimą nėra lengvų atsakymų. Šiandien kovą tarp demokratijos ir autokratinių tendencijų tiek Europoje, tiek visame pasaulyje vertinčiau iš esmės kaip lygią. Nors turime išlikti budrūs, esu optimistas dėl kelių priežasčių.

Gruodžio 1 d. Europos Komisija pateikė savo strategiją, kuria siekiama sudaryti sąlygas Europai ir jos valstybėms narėms investuoti visame pasaulyje, – vadinamuosius „Pasaulio vartus“. Programoje numatyti 300 mlrd. eurų yra stipri pradžia, kuri, tikiuosi, padės išlaisvinti paramą pasauliniams infrastruktūros projektams, paremti tvarų vystymąsi ir išsaugoti mūsų demokratines vertybes. Prie to pridėčiau mūsų naująją biudžeto priemonę išorės santykiams – beveik 80 mlrd. eurų vertės finansinis instrumentas, trumpiau vadinamas NDICI (angl. Neighbourhood, Development and International Cooperation Instrument), arba Globalios Europos (angl. Global Europe) fondas. Šiame fonde pagal naują finansinę struktūrą bus remiami mikroprojektai, skatinantys besivystančių šalių ekonominį savarankiškumą. Nors buvau vienas iš daugelio, kurie kritikavo nepakankamą Europos reakciją į 2013 m. pradėtą Kinijos iniciatyvą „Juosta ir Keliai“ (angl. „Belt and Roads“), džiaugiuosi, kad mūsų Sąjunga pagaliau rimtai žiūri į save kaip į geopolitinį veikėją ir skiria tam reikiamą finansinę paramą.

Antroji priežastis – teigiami pastarojo meto politiniai pokyčiai Prancūzijoje ir Vokietijoje. Prancūzijoje dešinioji ir kraštutinė dešinioji politinio spektro dalis pasidalys į tris dalis tarp ponios Pécresse, ponios Le Pen ir pono Zemmouro. Nors vis dar nėra patikimo centro kairės kandidato, prezidentas E. Macronas yra protingas centristas ir, dar svarbiau, įsitikinęs europietis. Vokietijoje naujoji pažangioji valdančioji koalicija akcentavo, kad Europoje svarbu laikytis teisinės valstybės principo. Tikiuosi, kad atgaivintas Prancūzijos ir Vokietijos variklis privers M. Morawieckį (Lenkijos premjeras) ir V. Orbaną (Vengrijos premjeras) pakeisti taktiką. Galiausiai trumpai aptarsiu mūsų veiklą Europos Parlamente. Mano kolegė, Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja, komisarė Vera Jourova neseniai pateikė keletą pasiūlymų, kuriais siekiama stiprinti Europos demokratiją. Jei šie pasiūlymai taps teisės aktais, tai privers įmones ir politinius veikėjus, siekiančius teikti finansinę paramą rinkimams, aiškiai nurodyti ir paaiškinti, iš kur gaunami pinigai. Antrasis pasiūlymas leistų europinėms politinėms partijoms remti politinius debatus Europos klausimais, įskaitant referendumus šalyse narėse, ir tai daryti operatyviai bei finansiškai. Galbūt sunku patikėti, bet teisiškai iki šiol tai vis dar neįmanoma.

– Kaip būtų galima užkirsti kelią tokiems išpuoliams ateityje?

– Kaip minėjau, mano nuomone, Europos Sąjunga nebuvo hibridinės agresijos auka. Negailestingas diktatorius tiesiog pasinaudojo mūsų politiniais nesutarimais dėl migracijos politikos.

Jei kada nors susidurtume su tikra hibridine grėsme, pirmoji užduotis – suprasti, kad tai vyksta, ir priskirti atsakomybę valstybei ar nevalstybiniam veikėjui. Tam reikia, kad mūsų Sąjunga turėtų institucinių gebėjimų greitai priimti diplomatinius ir karinius sprendimus. Tačiau, kaip pastaruoju metu pernelyg dažnai matėme, vienbalsiškumo reikalavimas Europos Vadovų Taryboje užkerta kelią mūsų gebėjimui veikti ES lygiu greitai ir efektyviai.

Reikia skubiai šį vienbalsiškumo principą reformuoti, kad nė viena valstybė narė, kurios vyriausybė gali veikti nesąžiningai, negalėtų blokuoti likusių 26 valstybių narių veiksmų. Iš tiesų, kol ES vadovai nesupras, kad reikia iš esmės bendrai vertinti geopolitinę įtampą mūsų kaimynystėje ir už jos ribų, taip pat kurti tikrą politinę Sąjungą, sunku pasakyti, ar Europa sugebės ateityje užkirsti kelią tokiems išpuoliams.

– Kaip dabartinės krizės kontekste vertinate ES Rytų šalių, kurios priklausė sovietiniam blokui, ir ES Vakarų šalių reakciją?

– Klausimas užduotas skirtingų vertinimo lygių rėmuose, nes reakcijos yra skirtingos, ir tai suprantama. Tačiau yra skirtinga istorinė patirtis, kuri kai kurioms šalims vis dar yra labai jautri tema. Taip pat turime akcentuoti, kad vis dar yra kelios kartos, kurios tos patirties nepamiršo.

Į šį klausimą nėra lengvų atsakymų. Po to, kai 1944 m.

NATO sąjungininkų pajėgos išlaisvino Liuksemburgą iš Vokietijos vermachto, mano šalis išmoko tam tikras pamokas, nes mūsų nacionalinis saugumas ir ekonominė gerovė priklausė nuo gerų kaimyninių santykių su Europos partneriais. Mano šalis tapo stipresnė, nes dalyvauja Europos projekte.

Nenorėčiau nurodinėti, kaip kiekviena valstybė narė, nuo Rytų iki Vakarų, turėtų reaguoti į padėtį tarp Baltarusijos ir Lenkijos, Lietuvos bei Latvijos. Europos Sąjunga iš tiesų yra stipresnė dėl patirties įvairovės, kurią į projektą įneša jos piliečiai. Iš tiesų trijų pasienio šalių ES piliečiai tvirtai jaučia Europos ir savo tolesnės narystės ES svarbą.

Norėčiau sau leisti kritikuoti kai kurių buvusios Sovietų Sąjungos satelitinių valstybių, ypač Vengrijos ir Lenkijos, vyriausybes. Jos turi istorinės patirties, susijusios su Rusijos įtakos sfera. Iš tiesų jų dalyvavimas Europos projekte buvo ekonominis argumentas, padedantis jos išvengti. Tačiau jos neišmoko pamokų, kurias mano šaliai reikėjo išmokti 1944 m.

Jei žengtume žingsnį atgal, politinė krizė, kurią sukėlė Lukašenkos režimo vykdomas migrantų instrumentalizavimas, baigėsi, nes buvusi Vokietijos kanclerė paskambino Rusijos prezidentui ir liepė jam paraginti Lukašenką laikytis tvarkos. Paskata tai padaryti buvo A. Lukašenkos pasiūlymas užkirsti kelią gamtinių dujų tranzitui iš Rusijos į Vokietiją, kuris kėlė rimtą ekonominę grėsmę abiem šalims. Taigi užduodu klausimą buvusios Sovietų Sąjungos šalių, taip pat buvusių jos satelitinių valstybių vadovams: kokias pamokas reikia išmokti, jei Europos vadovui reikia vykti pas Rusijos prezidentą, kad sustabdytų sufabrikuotą geopolitinę krizę? Raginčiau juos, kaip kadaise Liuksemburgas, susimąstyti apie savo vaidmenį Europos Sąjungoje.

Mes nesutarsime dėl daugybės socialinių klausimų, pavyzdžiui, migracijos ar abortų. Tačiau turime sėsti prie derybų stalo Briuselyje ir sąžiningai derėtis. Didelis Lietuvos ir Latvijos vyriausybių nuopelnas yra tas, kad jos būtent taip ir pasielgė dėl siūlomų bendros Europos prieglobsčio sistemos reformų. Vengrija ir Lenkija to nepadarė.

– Baltijos šalys ir Lenkija laukia aiškios ES, NATO pozicijos šiuo klausimu. Kokios yra šio delsimo priežastys ir, Jūsų nuomone, ar yra delsiama?

– NATO neseniai dar kartą patvirtino savo solidarumą su Baltijos šalimis, kai generalinis sekretorius J. Stoltenbergas kartu su Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen lankėsi Vilniuje. Tačiau tai įvyko gana vėlai, palyginti su krizės laiku. Mano nuomone, vėlavimo priežastys yra trys: institucinės, operatyvinės ir politinės.

ES ir NATO didžiąja dalimi sudaro skirtingos valstybės narės, misijos ir sprendimų priėmimo procedūros. Kai tapo aišku, kad Lukašenkos veiksmai buvo ne hibridinis išpuolis, nes trūko karinio komponento, o politinis išpuolis prieš ES, panaudojant žmones, NATO nebuvo ta tarptautinė organizacija, kuriai buvo pavesta reaguoti. Tiesą sakant, J. Stoltenbergas konkrečiai įvardijo didėjančią įtampą tarp Rusijos ir Ukrainos kaip savo veiklos prioritetą.

Šiomis aplinkybėmis ir kalbant apie politinį vėlavimo aspektą, tiek ES, tiek NATO sprendimų priėmimo procesai priklauso nuo narių sutarimo ir vienbalsiškumo. Kalbant apie ES valstybes nares, problema yra ta, kad mūsų valstybės narės neturi bendro supratimo, kai kalbama apie užsienio politiką Europoje.

Esama įvairių idėjų, kaip glaudžiai ES valstybės narės turėtų bendradarbiauti gynybos srityje. NATO misijos Afganistane žlugimas ir JAV administracijos parodytas jos, kaip sąjungininkės, nepatikimumas privertė mus iš naujo išnagrinėti šį klausimą.

Palaikau idėją, kad NATO turėtų stiprų Europos ramstį, kuris galėtų greitai pasiekti bendrą poziciją ir daryti įtaką sąjungininkų pajėgų operacijoms. Tai padėtų mums organizuoti ir užtikrinti bendrą Europos gynybą ir geriau apsaugoti mus nuo hibridinių grėsmių, kai jos kyla.

– Nuo 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų tebesitęsiantis liberalių normų ir vertybių, kaip žmogaus teisių, naikinimas, kurį prezidentas A. Lukašenka vykdo prieš Baltarusijos žmones, išprovokavo platų ES sankcijų rinkinį ir tarptautinį pasmerkimą. Kokia Jūsų nuomonė dėl netrukus vyksiančių ES ir Lukašenkos autoritarinio režimo derybų? Ar nesibaiminate, kad šios derybos dar kartą parodys ES užsienio politikos nesugebėjimą laikytis bendros ir ryžtingos linijos prieš autoritarinius režimus? Be to, ši nuolatinė krizė vyksta prie pat ES sienų.

– Visada nerimauju matydamas, kai bet kur pasaulyje naikinamos liberalizmo normos ir vertybės, pavyzdžiui, pagarba žmogaus teisėms. Europos Parlamentas ne kartą išreiškė paramą Lukašenkos režimui taikomoms sankcijoms. Tačiau galiausiai sankcijos yra diplomatinė priemonė, kuria siekiama priversti kitą šalį sėsti prie derybų stalo.

Svarbiausias šių derybų prioritetas – leisti humanitariniams darbuotojams toliau dirbti ir teikti pagalbą Baltarusijoje įstrigusiems žmonėms arba tiems, kurie laukia sprendimų Lietuvoje, Latvijoje ir, tikiuosi, vieną dieną, netrukus, – ir Lenkijoje. Kai tai padarysime, tuomet iš tiesų turės įvykti geopolitinės derybos. Europos Sąjunga turėtų pasisakyti už tai, kad Baltarusijoje būtų gerbiamos žmogaus teisės ir valdžia iš Lukašenkos režimo tvarkingai pereitų poniai Cichanouskajai, kuri, tarptautinių rinkimų stebėsenos institucijų duomenimis, buvo teisėtai išrinkta praėjusių metų rugpjūtį.

Jūsų mintis apie Europos Sąjungos užsienio politikos sprendimų priėmimo proceso veiksmingumą reiškia, kad gana paprasti tikslai, kuriuos aš iškėliau mūsų deryboms su Lukašenkos režimu, įskaitant pagarbą žmogaus teisėms ir tvarkingą valdžios perdavimą Baltarusijoje, nesulauks vieningos Europos Vadovų Tarybos paramos. Tai jau pats savaime yra faktas.

Vietoj to svarbiausi bus EP narių nacionaliniai prioritetai. Mums skubiai reikia reformuoti šį sprendimų priėmimo procesą, kad, kai kalbama apie Sąjungos užsienio politiką, nė viena valstybė narė – nesvarbu, didelė ar maža – negalėtų sustabdyti kitų 26 valstybių narių judėjimo į priekį.

– Ar dėl įvykių prie rytinių ES sienų keisis ES sienų apsaugos ir nelegalių migrantų priėmimo politika?

– Esu tvirtai įsitikinęs, kad Europos Sąjungos sienų valdymo ir neteisėtų migrantų priėmimo politika neturi keistis, išskyrus tai, kas siūloma Migracijos ir prieglobsčio pakte ir reaguojant į šį incidentą.

Tiesą sakant, labai nerimauju dėl Briuselio politikų, įskaitant mano kolegą Manfredą Webberį, Europos liaudies partijos vadovą, kuris dar visai neseniai teigė, kad iš Europos Sąjungos biudžeto neturėtų būti finansuojamos sienos pasienyje, nes tai prieštarauja mūsų europinėms vertybėms. Susidūręs su sienų valdymo krize, kurią suorganizavo užsienio galia, jis pakeitė poziciją, kurios laikėsi beveik septynerius metus. Be to, mano kolega Charles'is Michelis, kuris pirmininkauja Europos Vadovų Tarybai ir kuris, kaip ir aš, nominaliai yra liberalas, atsisako atsakyti į klausimą, ar iš ES biudžeto turėtų būti finansuojama sienų statyba.

Tokie pozicijų pakeitimai siunčia aiškią žinią: Europa, kuri tampa vis svarbesne geopolitine galia, yra pasirengusi atsisakyti savo pamatinių vertybių ir pagarbos žmogaus teisėms, sulaukusi menkiausios provokacijos.

– Kodėl vyrauja nuomonė, kad į Europos Sąjungą patekti lengva? Ką ES galėtų padaryti, kad šie žmonės nepaliktų savo namų?

– Jūsų minimas suvokimas, kuris sudaro esminį kontrabandininkų rinkodaros kampanijų aspektą, susiformavo todėl, kad Europos Sąjungai nelabai gerai sekasi grąžinti žmones, kurie nebeturi teisės pasilikti Europoje.

Gerai žinoma, kad Afrika yra mūsų planetos gyvybės lopšys, ir norėčiau akcentuoti, kad dauguma europiečių kažkada buvo migrantai arba yra migrantų palikuonys. Mano nuomone, galimybė migruoti yra pagrindinė žmogaus teisė. Tačiau taip, turime padėti žmonėms ten, kur jie yra, kad būtų mažiau priežasčių beviltiškiems žmonėms patekti į migrantų kontrabandininkų ir prekeivių žmonėmis rankas.

Naujasis NDICI – „Globalios Europos“ fondas leis ES remti mikroprojektus Afrikos subkontinente, kad ten gyvenantys žmonės galėtų pradėti kurti gyvenimą ir siekti ekonominės nepriklausomybės. Be to, neseniai pristatyta „Pasaulio vartų“ strategija, pagal kurią pasaulio infrastruktūros poreikiams tenkinti skiriama daugiau kaip 300 mlrd. eurų – ji taip pat padės pagerinti žmonių gyvenimą ten, kur jie dabar yra.

– Ar galima palyginti dabartinę migrantų krizę su ta, kuri Vakarų šalis ištiko prieš kelerius metus, 2015 m., kai migrantai plūdo į Vakarus jūrų keliais ir šturmavo pietinių šalių sienas? Ar galima sakyti, kad tą krizę pavyko suvaldyti? Jei taip, kokia patirtis gali būti naudinga valdant dabartinę situaciją?

– Manau, kad tiesioginė krizė praėjo, tačiau šios krizės negalima lyginti su 2015 m. Viduržemio jūros krize. Kalbant tik apie skaičius, pranešimai rodo, kad Latvija, Lietuva ir Lenkija kartu gavo apie 7,5 tūkst. tarptautinės apsaugos prašymų. Graikija, Italija ir Ispanija gavo beveik 200 kartų daugiau, o drakoniškos priemonės, apie kurias kalbame šiandien, tada net nebuvo svarstomos. Tiesą sakant, baiminuosi, kad Europos vadovai iš krizės Viduržemio jūros regione pasidarė klaidingas išvadas.

Išskiriami du akivaizdūs pavyzdžiai.

Pirmasis – tai neseniai Europos Komisijos pateiktas pasiūlymas leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ekonominių operacijų vykdytojus, gabenančius neteisėtus migrantus, net jei jie tai daro nesąmoningai. Komisija teigia, kad šis pasiūlymas yra svarbi saugumo priemonė. Nors turime nutraukti negailestingą migrantų gabenimo verslo modelį, pernelyg platūs teisėkūros pasiūlymai nėra išeitis. Tiesą sakant, man kelia nerimą galimybė, kad į tinklą gali pakliūti humanitarinės pagalbos darbuotojai, dirbantys Viduržemio jūroje privačiais laivais. Jei, kaip Europos Sąjunga, imsimės veiksmų, kurie kriminalizuoja neteisėtą tikro pabėgėlio atvykimą į šalį, žlugsime vykdydami humanitarinę misiją, kuri dešimtmečius buvo mūsų „raison d'?tre“ (pranc. – buvimo priežastis).

Antrasis pavyzdys – tai, kad Komisija neseniai paskelbė, jog Latvija, Lietuva ir Lenkija gali, nors ir laikinai, nukrypti nuo bendrų ES prieglobsčio ir sienų valdymo taisyklių. Norėčiau priminti, kad net per patį 2015 m. migracijos krizės įkarštį, kai atvykstančiųjų skaičius buvo beveik 200 kartų didesnis, tokio žingsnio niekada nesiėmėme.

Esu įsitikinęs, kad Lietuvos valdžios institucijos, remiamos Europos Sąjungos biudžeto, gerai elgsis su atvykusiais asmenimis, kol bus nagrinėjami jų prašymai. Tačiau Lenkijos atveju šios šalies valdžios institucijos ir toliau blokuoja prieigą prie žiniasklaidos ir neprašo Europos pagalbos. Nėra galimybės sužinoti, kas vyksta, ypač užtikrinant pagarbą pagrindinėms migrantų žmogaus teisėms.

– Kokių pasekmių ES saugumui gali turėti nuolatinė politinė ir migrantų krizė su Baltarusija?

– Svarbiausias prioritetas – reaguoti į humanitarinius A. Lukašenkos veiksmų padarinius. Lapkričio pabaigoje Lietuvoje buvo įstrigę 4 tūkst. 200 žmonių, Lenkijoje – 3 tūkst., Latvijoje – 400.

Noriu pagirti Lietuvos Vyriausybę už tai, kad ji ėmėsi atsakingų veiksmų – skubiai paprašė Europos Sąjungos pagalbos. Dėl to Europos Sąjunga galėjo leisti skirti 36 mln. eurų neatidėliotinos pagalbos Valstybės sienos apsaugos tarnybai ir dislokuoti FRONTEX darbuotojus. Kartu su Europos prieglobsčio paramos biuro (EASO) dalyvavimu tai padės užtikrinti, kad asmenys, kuriems teisėtai reikia tarptautinės apsaugos, ją gautų. Taip pat bus užtikrinta, kad nebūtų pažeidžiamos žmogaus teisės.

Ilgalaikės šio incidento pasekmės Sąjungos politikai yra dvejopos: yra tokių, kurie, įskaitant ministrę Agnę Bilotaitę, dar kartą iškėlė klausimą dėl ES biudžeto, iš kurio mokama už sienų statybą. Su tuo griežtai nesutinku. Nėra pakankamai aukštos sienos, kuri galėtų sustabdyti vilties netekusius žmones. Ji tik kelia jiems dar didesnį pavojų, nes kontrabandininkai vėliau jais „pasirūpina“. Užuot gaišę laiką sienoms, turėtume stengtis rasti bendrą sutarimą dėl humaniškos migracijos politikos, kurioje būtų numatytos tokios pačios procedūrinės ir pragyvenimo garantijos, kad ir kur Europos Sąjungoje jos būtų taikomos. Ji turi apimti atsakomybės pasidalijimą, taip pat patikimą ir veiksmingą asmenų, neturinčių teisėto reikalavimo gauti tarptautinę apsaugą, grąžinimo komponentą.

Tikiuosi, kad antrasis incidento padarinys bus teigiamas. A. Lukašenkos režimo sąmoningas žmonių gyvybių panaudojimas, siekiant sukelti politinę krizę, turėtų būti įspėjamasis signalas Europos vadovams.

Skubiai reikia, kad mūsų užsienio politikos institucijos, besiremdamos bendra žvalgybine informacija, išvystytų bendrą supratimą apie tai, kas vyksta mūsų kaimynystėje, nesvarbu, ar tai būtų susiję su Baltarusija, ar su galima Rusijos pajėgų invazija į Ukrainą kitais metais, ir kad jos imtųsi atitinkamų veiksmų – pagal pagreitintus sprendimų priėmimo procesus tiek NATO viduje, tiek už jos ribų. Norėčiau, kad, remiantis mūsų vertybėmis, būtų sukurta tikra Europos politinė sąjunga, galinti įsitvirtinti visame pasaulyje.

– Kaip ES gali pasiekti pusiausvyrą tarp savo saugumo ir pagrindinių vertybių, tokių, kaip humanizmas ir solidarumas?

– Visada maniau, kad ši prielaida yra klaidinga dichotomija. Kaip kadaise sakė Paul-Henri Spaakas: „Europoje yra tik dviejų tipų šalys: mažos šalys... ir šalys, kurios yra mažos, bet dar nežino, kad tokios yra.“ Iš tiesų Europa yra stipresnė ir saugesnė, nes jos valstybės narės yra solidarios viena su kita. Nors tai dažnai užtrunka ir sukelia daug nusivylimo, krizės įkarštyje Europa ir jos valstybės narės laikosi išvien.

Mūsų humanizmas yra vienas didžiausių pranašumų. Būtent todėl, kad pagrindinės žmogaus teisės yra pagrindiniai visų Europos teisės aktų ramsčiai, mes skatiname vidaus pokyčių užsienyje troškimą. Faktas paprastas: jei daugiau šalių ir žemynų įtvirtintų, gerbtų ir kovotų už tas pačias vertybes, kaip ir mes, europiečiai, pasaulis taptų saugesnis.

– Šiuo metu žurnalistai beveik neįleidžiami į pasienio zoną neva dėl jų pačių saugumo. Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų rinkti, tikrinti ir skelbti objektyvią informaciją apie tai, kas vyksta Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, tinkamai informuoti visuomenę ir kartu pasipriešinti Lukašenkos autoritarinio režimo propagandai?

– Pirmiausia džiaugiuosi, kad Lietuvos valdžios institucijos taip greitai paprašė operatyvinės paramos iš Europos. Tai leido Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūrai, Europos prieglobsčio paramos biurui ir Europolui nusiųsti darbuotojus į tą sienos su Baltarusija ruožą ir suteikti jiems pagalbą. Dar svarbiau tai, kad visos trys ES agentūros turi griežtų įsipareigojimų gerbti ten įstrigusių žmonių pagrindines teises.

Tačiau Lenkijos atveju mes, Europos Parlamento nariai, esame labai susirūpinę dėl tebesitęsiančio žiniasklaidos draudimo ten vykdyti operacijas ir kuo griežčiau raginame Lenkijos valdžios institucijas prašyti Europos paramos, kad galėtume užtikrinti pagarbą pagrindinėms teisėms ir tai, kad nebūtų jokių stumdymų.

Siekdama kovoti su Lukašenkos režimo dezinformacijos kampanijomis, Europos išorės veiksmų tarnyba aktyviai teikia informaciją atitinkamose migrantų kilmės šalių žiniasklaidos priemonėse, o pagal specialų Europos projektą „InfoMigrants“ į Europą ketinantiems migruoti žmonėms teikiama naujausia ir teisinga informacija apie padėtį. Jame taip pat pateikiama informacija apie galimus pavojus, kylančius dėl nelegalios migracijos.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas