Karpiniais atskleis Kretingos dvaro istoriją

Nijolė Kalvienė šalia savo karpytų herojų, kurie paruošti iškeliauti į dvaro rūmų verandoje įkurtą baltą Kretingos senamiestį.

Jau šį savaitgalį Kretingos muziejaus veranda pasipuoš baltais karpiniais: muziejaus etnografė karpinių meistrė 55-erių Nijolė Kalvienė šioms Kalėdoms, kaip ir pernai, iš popieriaus sukūrė kompoziciją, – šįkart ji pasakos Kretingos dvaro istoriją. Erdvinės dvaro šeimininkų figūros tarsi kvies pasivaikščioti po šerkšnu padengtą senąją Kretingą su puošniais statiniais, eglėmis ir šių metų Kretingos kalėdiniu simboliu – nykštukais.

Sudėtingiausia – suformuoti veidus

„Kai pernai pirmąkart įstiklintoje ir apšviestoje dvaro verandoje iš karpinių sukūrėme ir įgarsinome kalėdinę pasaką pagal Salomėjos Nėries „Senelės pasaką“, žmonėms tai labai patiko. Todėl ir šiemet norėjosi tęsti sumanytą idėją – sukurti karpinių kitokia tema. Muziejaus direktorė Vida Kanapkienė pasiūlė sukurti ponus, ji neįvardijo, kad tai turėtų būti grafai. Tad pirmiausia jų ir ėmiausi“, – N. Kalvienė pasakojo, kaip dar vasarą pradėjo realizuoti karpytą Kretingos istorijos idėją.

Žmogaus ūgio figūros sukurtos vien iš popieriaus, nenaudojant vielos karkaso: karkasą meistrė išsilanksto iš storesnio popieriaus ir ant jo formuoja kūnus, veidus, plaukus, drabužius, apavą, kitas detales. Ponios drabužiai sukurti taip plastiškai, kad krinta tarsi ažūrinis audeklas.

„Sudėtingiausia buvo išgauti veido bruožus – teko išsikarpyti ir priklijuoti blakstienas, išgaubti lūpas, kad atrodytų tikroviškiau, fenu suraityti ponios plaukus“, – meistriškumo pamoką dėstė N. Kalvienė.

Nameliams – braižybos tikslumo

Kūrėja tikino dirbanti be išankstinių brėžinių – vien pagal savo matymą. „Netgi karpinių ažūrui turiu savo viziją, šiek tiek užmetu popieriuje kontūrą, o paskui karpymo eigoje matau, ko reikia: kur iškarpyti gėlytes, kur patupdyti paukščiuką ar sukurti kitokią detalę. Viskas – iš galvos, na, nebent smulkmenoms idėjų pasigaudau, vartydama pasakų knygas“, – kalbėjo karpinių meistrė, patikindama, kad antros tokios pat figūros ji nebesukurtų.

Ji sakė iš pradžių sugalvojusi kurti ponų šeimą – dar norėjosi ir mažos mergaitės, tačiau kūrybos proceso eigoje suprato, kad užteks ir dviejų – pono ir ponios – figūrų. Beje, poną teko kurti iš antro karto, nes pirmas variantas jai pačiai nepatikęs. Aristokratai įkurdinti Kretingos dvaro alėjoje, vedančioje į senąją Kretingą, su daugybe karpytų namelių.

„Namelius iškarpyti ir suklijuoti yra paprasčiau, negu sukurti žmonių figūras, tačiau ir čia reikia braižybos tikslumo – nukrypai nuo linijos, ir namelis išeis sukrypęs“, – kalbėjo meistrė, patikindama, kad, kuriant karpinius, reikia ne vien išmonės ir fantazijos, bet ir daug atidumo, kruopštumo, taip pat – kantrybės.

Muziejininkės N. Kalvienės sukurtoji baltoji Kretingos dvarvietė.

Dirbtuvės – namuose

Pagrindiniai kūrėjos įrankiai ir priemonės – popierius, žirklės ir klijai, kartais dar panaudoja pjaustymo peiliuką. „Man nuo seno imponavo popierius: vos įeinu į parduotuvę, skirtingos faktūros baltas popierius traukia akį, kaip kitus – dažai ar siūlai“, – atviravo meistrė.

Vydmantuose gyvenanti muziejininkė atviravo, kad ir jos „meistarnė“ esanti jos namuose. Turi specialią patalpą, kur jaučiasi patogiai: „Galiu apsiskleisti popieriais, apsišnerkšti, – juokėsi. – Darbe, muziejaus Amatų centre, nėra sąlygų: mano kabinetas nėra didelis, tad visas kūrybos procesas vyksta namo namuose.“

Karpiniai, sakė N. Kalvienė, yra jos didysis pomėgis. Jais išpuoštos ir Amatų centro patalpos, langai. Šį savaitgalį rengiamai amatininkų mugei „Metturgis“ ji dar ketina karpiniais papuošti muziejaus kalėdinio miestelio namelius.

N. Kalvienės sukurti karpiniai taip pat puošia ir Amatų centro langus.

Karpytų figūrų pradininkė

N. Kalvienės karpinių parodos 1990–1992 m. buvo surengtos Palangos parodų rūmuose, Palangos knygyne, jais buvo išpuošti Palangos gintaro gildijos namai.

„Nenoriu girtis, bet manau, kad esu karpytų figūrų pradininkė pajūryje, o gal ir Lietuvoje – nesu kitur jų mačiusi ar girdėjusi, kad kas daro. Dar prieš 30 metų, dirbdama Palangos vaikų darželiuose „Ąžuoliukas“ ir „Žilvinas“, iš karpinių kūriau sceninius drabužius renginiams, ypač – naujametinei pasakai „Sniego karalienė“. Karpiniais taip pat pradėjau puošti įstaigų langus. Po to ši mada pasklido po kaimyninius rajonus – Kretingą, Klaipėdą, o vėliau – ir dar toliau“, – prisiminė kūrėja.

Karpinių meno, tikino meistrė, niekur nesimokiusi. Polinkis kūrybai, pasvarstė ji, galbūt atkeliavęs iš meniškų polinkių turėjusio šviesaus atminimo jos tėvo Antano Vasiliausko iš Budrių kaimo Kretingos rajone. „Tėvukas labai gražiai piešė, o aš prikritusi žiūrėdavau į jo piešinius. Augome gausioje šeimoje – buvome 8 vaikai, ir visi turime įgimtą kūrybinę gyslelę. Mano kūrybiškumą skatino ir darbas vaikų darželiuose, nuolat reikėjo idėjų, kurias man pačiai patiko realizuoti“, – atviravo pašnekovė.

• Rašyti komentarą (4)