Upės ir upių potvyniai

Salantų regioninio parko informacija

Upės ir krituliai

Upių nuotėkio savybes lemia upės baseino geologinės, klimatinės ypatybės ir antropogeninė veikla. Upėse, kurių sistemose dominuoja lengvi smėlio gruntai, didžiąją nuotėkio dalį sudaro gruntinis vanduo, o ten, kur dominuoja nelaidus, sunkus gruntas, upėms būdinga, kad didžiąją nuotėkio dalį sudaro kritulių ir sniego tirpsmo vanduo. Miškinguose ir pelkėtuose upių baseinuose didesnė dalis vandens yra sulaikoma miško paklotės, kuri tarsi kempinė sugeria ir lėtai atiduoda perteklinę drėgmę – priešingai negu intensyviai žemės ūkyje naudojamos teritorijos, kai dėl atviro dirvos paviršiaus ir įrengtų melioracijos sistemų vanduo nuteka daug greičiau.

Minijos upės baseinas didžiąja dalimi priskiriamas Žemaičių aukštumos hidrologinei sričiai. Čia per metus iškrinta daugiausia kritulių Lietuvos teritorijoje, o garavimas gana silpnas, todėl dėl vyraujančių sunkių molio ir priemolio dirvožemių didžioji jų dalis nuteka paviršiniu nuotėkiu. Nors didžioji dalis vandens upėmis nuteka pavasarį, bet būdingi dažnai pasikartojantys stiprių liūčių sukelti poplūdžiai. Šios hidrologinės srities upių absoliutus vandeningumas yra didžiausias visoje Lietuvoje (iš vieno ha per metus nuteka iki 4 tūkst. 400 kub. m andens). Minijoje ties Kartena nuo 1924 m. veikia hidrologinė stotis, kurios duomenis galima peržiūrėti Lietuvos hidrometrologijos tarnybos puslapyje http://www.meteo.lt/lt/hidroinformacija. Pagal šioje stotyje atliktus ilgalaikius matavimus nustatyta, kad maksimalus Minijos vandens lygis ties Kartena siekia net 5,86 m, minimalus – 0,74 m, o stichiniu yra laikomas, kai pasiekia 5,20 m lygį. Vidutinis Minijos vandens debitas (vandens tūris, nutekantis per laiko vienetą) ties Kartena – 15,1 kub. m/s, o maksimalus – net 265 kub. m/s, kuris buvo užfiksuotas 1926 m. Šių metų lapkričio pirmą dešimtadienį įvykęs potvynis nesiekė stichinės ribos, tačiau vandens lygis buvo artimas maksimaliam vandens lygiui ir siekė 4,95 m (lapkričio 8 d. 19.30 val. duomenimis). Panašus lygio potvynis buvo kilęs 2010 m. kovo mėnesį.

Kartenos piliakalnio fotofiksacija

Siekiant sumažinti neigiamas potvynių pasekmes žmonių sveikatai, aplinkai, kultūros paveldui ir ekonominei veiklai, Europos Sąjungoje 2007 m. priimta Potvynių direktyva, kurios tikslas yra sukurti potvynių rizikos įvertinimo ir valdymo sistemą. Pagal ją potvyniai skirstomi į mažos tikimybės (0,1 proc.), vidutinės (1 proc.) ir didelės (10 proc.). Šių tikimybių potvynių užliejamas teritorijas galima peržiūrėti tiesiogiai https://potvyniai.aplinka.lt/map.

Vertinant paskutinio potvynio paveiktas teritorijas Minijos ir Salanto upėse galima daryti prielaidą, kad lapkričio 7–9 dienų potvynis pagal savo intensyvumą buvo didesnis nei 10 proc. tikimybės.

Klimato kaita ir potvyniai

Bendru Klimato kaitos scenarijumi prognozuojama, kad Lietuvos teritorijoje išaugs bendras kritulių kiekis, kurio didesnioji dalis iškris rudens–žiemos sezoną, padidės liūčių dažnumas ir intensyvumas, taip pat numatomas žymus sniego dangos „mažėjimas“. Pagal šias prognozes numatoma, kad Minijos upės baseino nuotėkio didžiausi nuokrypiai ir vyks būtent rudens–žiemos sezonu, dėl šiuo laikotarpiu reikšmingai padidėsiančio kritulių kiekio (šaltinis – https://iwaponline.com/hr/article/51/2/257/70199/Uncertainty-of-annual-runoff-projections-in).

Vertinat Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos skelbiamus apibendrintus rugpjūčio–lapkričio mėnesių kritulių kiekio pasiskirstymo duomenis, matoma, kad jie dažnai viršydavo standartinę klimato normą ar buvo jai artimi, gana dažni buvo ir stipraus bei pavojingo lietaus reiškiniai. Šių metų lietingas ruduo darė įtaką tam, jog gruntinio vandens lygis yra gana aukštas, o dirvožemis yra prisisotinęs drėgmės, todėl pasikartojančios liūtys lėmė, kad Žemaitijos upės ypač smarkiai ištvino. Vertinat tai klimato kaitos kontekste, panašaus stiprumo potvynių galime tikėtis ir dažniau, o ypač vėlyvo rudens–žiemos sezoną. Dideli rudens ir žiemos sezonų potvyniai, panašu, tampa nuolatiniu reiškiniu.

Fotofiksacija ties Alanto santaka

Potvynių nauda ir žala

Potvyniai yra neatsiejama sveikos upės ekosistemos dalis. Per potvynius vyksta didžiausi vandens sukelti eroziniai procesai, todėl upės natūraliai keičia ir atnaujina vagas, apsivalo nuo natūralių patvankų, pvz., bebrų užtvankų, medžių užtvarų. Upių slėniuose esančios šlapynės prisipildo vandens, sukurdamos palankias sąlygas biologinei įvairovei klestėti. Šios slėnių užlietos teritorijos yra labai svarbios nuo šlapynių priklausomiems gyvūnams ir augalams, įskaitant ir ten besišveičiančias žuvis. Nuo upių potvynių tiesiogiai priklauso keletas EB svarbos natūralių buveinių tipų (6450 Aliuvinės pievos, 6430 Eutrofiniai aukštieji žolynai bei 91EO * Aliuviniai miškai), kurios yra saugomos pagal EB Buveinių direktyvą.

Tačiau nuo seno šalia upių ir kartu potvynių poveikio zonose kūrėsi žmonės, įrengdami įvairią infrastruktūrą, kuri potvynio metu gali būti ne tik pažeista, bet ir sunaikinta. Pagrindinė priemonė, siekiant sumažinti potvynių keliamas grėsmes, yra teritorijų planavimas, kurio metu potvynio poveikio zonose nustatomos zonos, kur draudžiama arba ribojama vystyti įvairaus pobūdžio veiklas. Esamai infrastruktūrai apsaugoti numatomos įvairios inžinierinės priemonės, padedančios sumažinti potvynių keliamą grėsmę.

Salanto upės krantai

Upių vagų kaita

Upių vagų kaita intensyviausiai vyksta potvynių ir poplūdžių metu, o ypač vykstant ledonešiui. Gausių vandens srautų sukelti eroziniai procesai perneša didelius grunto (aliuvio) kiekius. Kuo didesni pernešami nuosėdų srautai, tuo upės vagos profilis įvairesnis. Upės biologinė įvairovė priklauso nuo jos vagos natūralių struktūrų, todėl upėse, kuriose vyksta natūralūs krantų kaitos procesai, biologinė įvairovė yra didžiausia, nes upėje gali gyventi skirtingas ekologines sąlygas toleruojantys organizmai.

Upėje įrengus užtvankas, jų tvenkiniuose susikaupia upės nešamos nuosėdos, dėl to ne tik sparčiai uždumblėja ir pasensta tvenkiniai, bet žemiau užtvankų esantys upių ruožai patiria upės nešmenų badą, kurio geriausiai matomas požymis yra susilpnėjusi upės vagos kaita. Tai akivaizdžiai matoma upėse, kurios dėl savo gamtinių ypatybių (reljefo, didelio nuolydžio) natūraliai pasižymi stipriais eroziniais procesais, o nutrūkęs nešmenų srautas pakeičia visą upės ekosistemą.

Salanto upės užtvankos ties Salantų miestu rekonstrukcija yra puikus pavyzdys, kuris iliustruoja, kaip sparčiai upė atsigauna atvėrus laisvą tėkmę. Salantų tvenkinyje daugiau nei tris dešimtmečius susikaupusios iš aukštupio perneštos nuosėdos dėl užtvankos negalėdavo patekti į Salanto žemupį, todėl Salanto vaga neatsinaujindavo, sparčiai apaugdavo krūmais, tvenkinys seno. Dabar upės tėkmei tapus gyvesnei, Salanto upės nešamos nuosėdos sparčiai atnaujina upės kratus. Jau dabar matoma, kad Salanto upės krantai žemiau užtvankos gausiai maitinami smėlio nešmenimis, todėl galima pasidžiaugti, jog visuomenė netrukus galės iš naujo pažinti Salanto upę, o natūralūs smėlio užklotai neabejotinai taps naujomis galimomis maudynių vietomis šiltuoju metų laiku.

• Rašyti komentarą (1)