Pajūrio naujienos
Help
2022 Sausis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną-1°C debesuotumas 100 %
Naktį1°C debesuotumas 92 %
Apklausa

Ar visuomeniniai rinkimų komitetai turėtų būti prilyginami politinėms partijoms?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Kretingos parapijos klebonas ir bernardinų vienuolyno gvardijonas tėvas Jeronimas (Juozapas) Beržanskis. Paulinos Mongirdaitės nuotr., 1904 m. Kretingos muziejus

Netoli Kretingos, tarp Salantų ir Šiaulių plentų, plyti Daktarų kaimo žemės, besiribojančios su Grykšiais, Klibiais ir Rubulių miškų masyvu. Sykį šis kaimas buvo sudegintas, bet prieš šimtą metų atgimė naujam gyvenimui. Kodėl jį vadina Daktarais – niekas nežino. Tačiau gydytojo amatą menančiu vardu gyventojai visada didžiavosi ir mėgo pasišaipyti iš kaimynų sakydami: „Jei Traidžiai suviduriuos, o Klibiai sušlubuos, tai Daktarai visada juos pagydys.“

Manoma, kad pirmieji naujakuriai čia pasirodė XV a., kai Vokiečių ordinas perdavė Lietuvai iki tol valdytas pajūrio žemes. Pirmųjų žemdirbių pastangas įdirbti akmeningą žemę ilgą laiką priminė ganyklose netoli Salantų plento išsibarsčiusios akmenų krūsnys, žymėjusios seniausius žemdirbystės laukus. Įkūrus Kretingos dvarą ir jo valdose 1566 m. pravedus Valakų reformą, visa žemė tarp dvaro sodybos ir Rubulių miškų masyvo buvo paversta bendrosiomis dvaro ganyklomis, kuriomis galėjo naudotis ir aplinkiniai Dopšaičių, Klibių bei Kurmaičių kaimai.

Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir daugėjant žemdirbyste besiverčiančių gyventojų, dvaro savininkai leido žemdirbiams kurtis plėšininėje ganyklų žemėje, kur naujakuriai steigė vienkiemines nausėdijas, vadintas užusieniais. Taip atsirado Daktarų užusienis, pirmąkart paminėtas 1611 m. Kretingos valsčiaus inventoriuje. Spėjama, kad pirmaisiais jo naujakuriais galėjo būti dvaro tarnautojai, gavę žemės laikinam naudojimui kaip atlygį už tarnybą. Kiek vėliau kaimynystėje atsirado Grykšių užusienis. Abiejų šių užusienių žemdirbiai 1771 m. iš dvaro nuomojosi 12¾ valako (apie 264 ha) žemės ir priklausė Kretingos grafystės Kurmaičių vaitijos Bliūdsukių laukininkijai.

Daktarų, Grykšių, Slučkų ir Klibių kaimų žemės ribų XVIII a. planas. Ištrauka iš Kretingos grafystės žemėlapio. Parengė Pranciškus Jodka, 1771 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1771 m. Daktaruose žemę nuomojosi 12 žemdirbių. Tai buvo Mykolas Urbonavičius, Melchioras Narbutas, Tomas Miežetis, Antanas Milašius, Jonas Albrechtas, Kasparas Mikaločius, Juozapas Gedvila, Jonas Tiškus, Petras Tiškus, Motiejus Petrauskas, Juozapas Užulas ir Stanislovas Vencius su šeimomis. Jie mokėjo dvarui činšą už žemę, taip pat mokesčius už trobesius, bendro naudojimo ganyklas ir šienaujamas pievas.

Nuo nausėdijos atsiradimo jos gyventojai priklausė Kretingos katalikų bažnyčios parapijai, kurios tikinčiųjų dvasiniu gyvenimu rūpinosi broliai bernardinai. Mirusius artimuosius dažniausiai laidojo kaimo pietrytinėje dalyje įkurtose kapinėse, o bernardinų geradarius ir rėmėjus lydėdavo į bažnyčios šventoriuje veikusias kapines. Nemažai žemdirbių gyvybių nusinešė 1655–1656 m. ir 1710–1711 m. maro epidemijos, po kurių kapinės buvo apjuostos akmenų pylimu ir pradėtos vadinti Maro kapeliais. Valdžiai XVIII a. pabaigoje uždraudus laidoti kaimų kapinėse, mirusius nuo 1796 m. imta vežti į Kretingoje atidarytas parapijos kapines. O kaimo kapinėse iki pat XX a. pr. retsykiais be kunigo amžinybėn buvo išlydimi prieš save ranką pakėlę savižudžiai, nekrikštyti mirę kūdikiai, taip pat šiltinės, dizenterijos ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos, dažniausiai – vaikai ir seneliai. Mirusiųjų ramybei saugoti buvo pastatyta trejetas monumentalių kryžių, o priešais juos – koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Prie koplytėlės kaimiečiai per Gegužines pamaldas rinkdavosi pasimelsti už mirusiuosius, giedodavo Visų šventųjų litaniją. Skulptūrai žmonės teikė stebuklingą galią, todėl ateidavo prašyti Marijos užtarimo ištikus ligai, susirgus artimiesiems ar sunegalavus gyvuliui.

XIX a. Daktarai tapo savarankišku kaimu. Jame 1827–1857 m. stovėjo 11–12 katalikų sodybų, kuriose gyveno apie 100 gyventojų. Iš jų 1845 m. minimos Klemenso Urbašiaus, Antano Balsevičiaus, Juozo Gineikio, Antano Godliauskio, Antano Markaus, Jono Aleksandravičiaus, našlio Vincento Grabio, Ignoto Beržanskio, Jono Mažeikos, Antano Zapalio, senbernio Aloyzo Paulausko ir Juozapo Vilimavičiaus šeimynos, kurias sudarė 101 asmuo: 47 vyrai ir 54 moterys. Daugiau kaip pusę gyventojų – 57 asmenys, buvo nuolat čia gyvenusių žemdirbių šeimų nariai. Kartu su jais gyveno 29 samdiniai, 14 kampininkų ir vienintelis ubagas Antanas Petreikis. Gausiausia buvusi Jono ir Onos Aleksandravičių šeimyna, kurioje gyveno 6 šeimos nariai, samdinė ir net 4 įnamės su dviem vaikais. Jono ir Kotrynos Mažeikų šeimoje gyveno tik 5 asmenys: abu tėvai su trimis dukromis.

Daktarų (Doktory) kaimas XX a. pradžioje. Ištrauka iš Rusijos imperijos Kauno gubernijos Telšių apskrities Kretingos ir Kartenos apylinkių topografinių žemėlapių. Vokietija, 1915–1918 m.

Prie gausesnių šeimynų priklausė Ignoto ir Barboros Tiškutės Beržanskių šeima. Joje augo pirmagimė duktė Emerencijona bei sūnūs Juozapas, Aleksandras, Vincentas ir Kazimieras. Šeimininkams ūkyje darbuotis padėdavo bernas Petras Lukas ir merga Pranciška Pentauskė.

Vyriausias Beržanskių sūnus Juozapas gimė 1831 m. balandžio 5 d. Pajutęs dvasininko pašaukimą, jaunuolis baigė Varnių dvasinę seminariją, 1863 m. buvo įšventintas kunigu ir įstojo į bernardinų vienuolyną, pasirinkdamas vienuolinį tėvo Jeronimo vardą. Tačiau rusų valdžiai 1864 m. uždarius bernardinų vienuolynus, jaunam kunigui teko tarnauti Kurtuvėnų, Rėkyvos, Sartininkų ir Stačiūnų filijalistu, 1884 m. – Kražių benediktinių vienuolyno kapelionu, o nuo 1886 m. – Žvingių parapijos Pajūrio filijalistu. Tik sulaukęs garbingo amžiaus, iš Pajūrio 1896 m. jis buvo perkeltas į Kretingos bernardinų vienuolyną, rusų valdžios paverstą dėl ligos, invalidumo ar senyvo amžiaus pastoraciniam darbui parapijoje netinkančių vienuolių prieglauda, o 1898 m. paskirtas parapijos klebonu ir vienuolyno gvardijonu. Pablogėjus sveikatai, 1904 m. pradžioje jis atsisakė visų pareigų, o 1905 m. liepos 22 d. vienuolyne mirė. Palaidotas Kretingos senosiose parapijos kapinėse šalia Šv. Jurgio koplyčios.

Iki XIX a. vidurio Daktarų ribos prasiplėtė. Prie jų buvo priskirtos tarp Salantų plento ir Burkštino upelio plytėjusios bendrosios ganyklos. Šios ribos galutinai patvirtintos vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, per kurią ariama žemė buvo išskirstyta į 245 rėžius, skirtus ją iki tol nuomojusiems valstiečiams išsipirkti. Tik ganyklos, pievos ir miškas liko bendram naudojimui. Po reformos kaime tebebuvo 12 sodybų, o 1870 m. išperkamuosius žemės mokesčius grafui Nikolajui Zubovui mokėjo 78 valstiečiai.

Naujametinės eglutės šventė Kretingos tarybinio ūkio Daktarų skyriuje. Seneliu Šalčiu apsirengusi pensininkė Butkienė. 1961 m. sausio 9 d. Kretingos muziejus

Nuo seno kaimo kryžkelėje stovėjo ąžuolinis kryžius, priešais kurį XIX a. antroje pusėje valstiečiai pasistatė koplytėlę su Švč. Mergelės Marijos skulptūra, prie kurios ėmė rinktis per Gegužines pamaldas, ateidavo pasimelsti bėdai ištikus.

Po baudžiavos panaikinimo, 1861 m. įkūrus valstiečių luominę savivaldą, kaimas tapo Kauno gubernijos Telšių apskrities Kretingos valsčiaus Daktarų seniūnijos centru. Šiai seniūnijai 1870 m. priklausė Aukštkalvių, Girininkų, Asteikių, Pipirų, Darataičių, Daktarų, Šašaičių, Bliūdsukių, Dupulčių, Slučkų, Miežečių, Petreikių, Kukoriškių, Grykšių ir Žygų kaimai. Nuo 1872 m. kaimas ėmė augti. 1903 m. jame gyveno 153 valstiečiai, o 1913 m. stovėjo jau 17 sodybų, liudijančių, kad per tą laikotarpį trobesius jame pasistatė 5 naujakurių šeimos.

Nuo seno kaimą puslankiu supančią dvaro girią gyventojai vadino Dvarinėmis. Netoli miško plytėjo Velėnija vadinamas senas durpynas, iš kurio valstiečiai iki XX a. pr. kasė durpes (žem. velėnas). Durpes iškasus jis buvo apleistas, todėl vėliau į Velėniją suaugusieji ir vaikai užklysdavo tik vasarą rinkti vaivorų, o rudenį – spanguoliauti. Be to, ūkininkai iš durpduobių vasarą kabliais traukdavo kiminais vadinamas samanas, čia pat išdžiovindavo, o parsivežę naudojo trobesių statybai, dėdami jas tarp sienojų.

Pietinėje žemių dalyje, paribyje su Grykšiais, nuo seno telkšojo neperbrendama Grikšlankės pelkė, kurioje karaliavo vandens paukščiai. 1878–1880 m. grafui Juozapui Tiškevičiui rekonstruojant Kretingos dvaro parką, inžinieriaus Jono Šostako sumanymu nuo Grikšlankės dvaro link buvo iškastas kanalas, kuriuo į parko tvenkinius nuolat, net sausringą vasarą, tekėjo vanduo.

Burkštino link vinguriavo Raudonupis, abipus kurio stovėjo valstiečių sodybos. Tokį vardą jis gavo todėl, kad iš pelkių tekantis vanduo dažnai būdavo rūdžių spalvos. Kaime per upelį buvęs nutiestas apvalių grįstų tiltas, laikomas ąžuolinių skersinių. Iš rąstgalių padaryti grįstai, neatlaikydami arklio ar vežimo svorio, kartais įlūždavo, todėl prieš važiuodami tiltu keliauninkai išlipdavo tikrindami grįstus, o radę skylę, ją užtaisydavo, kad arklys kojos nenusilaužtų.

Švč. Jėzaus Širdies, Švč. Lurdo Marijos ir šv. Juozapo skulptūrinė grupė iš kaimo senosios kryžkelės koplytėlės. Autorius – meistras Anicetas Puškorius. Apie 1933 m. Adolfinos Petrauskienės nuotr., 1965 m. Kretingos muziejus

Šiaurės vakarine kaimo dalimi per bendrąsias ganyklas tekėjo Burkštino upelis. Jo vanduo buvo skaidrus, o dugnas nuo suvytusios žolės liekanų turėjo gelsvą, gintarinį atspalvį. Esą, seniau gintarą vietiniai vadino burkštinu (lenk. bursztyn – liet. gintaras), todėl tuo vardu praminė ir upelį.

Stipriai kaimas nukentėjo 1915 m. Kraštą užėmus kaizerinės Vokietijos kariuomenei, Klibiuose įsikūrė vokiečių kariai, patruliavę apylinkėse. Sykį du raitus patrulius Daktaruose užpuolė iš miško netikėtai išjojęs kazokas, kuris vieną vokietį nukovė, o kitą sužeidė. Nusprendę, kad kaimiečiai globoja užsilikusius kazokus, vokiečiai nutarė juos nubausti. Kitą rytą atjojęs kareivių būrys išvarė gyventojus iš namų, o trobesius padegė. Taip supleškėjo visas kaimas, o jo gyventojai gavo ieškotis prieglobsčio pas gimines ir artimuosius. Nesudegintą vokiečiai paliko tik kaimo gale stovėjusią lūšnelę, kurios savininkas Budrius buvo paralyžiuotas ir nepajėgė išlipti iš lovos.

Kaimo atstatymo darbai prasidėjo tik po metų. Naujoms statyboms medieną valstiečiai pirko iš šalia stūksančios dvaro girios, o pamatams akmenis lupo iš bendrosiose ganyklose buvusių krūsnių bei kaimo kapinių pylimo. Nuo karo negandų atsigaunančiame kaime 1920 m. gyveno 13 šeimų, o daugėjant žemdirbių ir smulkėjant ūkiams 1923 m. buvo jau 20 ūkių su 100 gyventojų. Tarpukariu kaimas priklausė Klibių seniūnijai, o žemdirbių vaikai mokėsi Klibių pradžios mokykloje. Tarpukariu įvykdžius žemės reformą, visa žemė buvo išskirstyta į vienkieminius ūkius, išsibarsčiusius po visą kaimą. 1931–1932 m. tiesiant per Klibius geležinkelio Kretinga–Telšiai ruožą, dalis Dakatarų gyventojų dirbo padieniais samdomais darbininkais, vežė statybai iš savo laukų akmenis. Tam jie baigė ardyti nebeveikiančių kapinių tvorą ir ganyklose buvusias krūsnis.

Po karo negandų atsigavę ir ekonomiškai sustiprėję ūkininkai senosiose kapinėse vietoje sunykusių smulkiosios architektūros statinių 1933 m. pastatė naują kryžių ir koplytėlę. Tuo pačiu buvo atnaujinti senosios kryžkelės kryžius ir koplytėlė, į kurią 1941 m. įdėtos liaudies meistro Aniceto Puškoriaus iš Skaudalių kaimo (Salantų vls.) išdrožtos Švč. Lurdo Marijos, Švč. Jėzaus Širdies ir šv. Juozapo skulptūros. Kartu su kitais parapijiečiais, kaimo tikintieji aukojo lėšas Kretingos pranciškonų bažnyčios Šv. Antano varpui.

Pokariu Daktarų laukė panašus likimas, kaip ir daugelio Lietuvos kaimų. Prasidėjus sovietų represijoms, 1948–1951 m. į Rusijos gilumą buvo ištremtos 5 šeimos, kurias sudarė 17-ka žmonių. Pirmieji 1948 m. į Irkutsko sritį išvežti Steponas ir Placida Ilakiai, amžiams atgulę Sibiro žemėje.

Siekdami apsisaugoti nuo bręstančių nelaimių, gyventojai nutarė atnaujinti senojoje kryžkelėje stovinčią koplytėlę. Ją 1948 m. liepos 8 d. pastatė netoli gyvenęs šaltkalvis Kazimieras Benius. Deja, netrukus meistras tapo pokario ginkluotos kovos auka: 1948 m. spalio 30 d., Vėlinių išvakarėse, savo namuose buvo nužudytas kartu su žmona Magde ir žmonos tėvu Kostu Martišausku.

Marijos Sopulingosios, 2 angeliukų ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo skulptūrinė grupė iš kaimo kapinių koplytėlės. Nežinomas meistras, XX a. pr. Stepono Kaštauno nuotr., 1966 m. Kretingos muziejus

Trėmimus atnaujinus, 1949 m. į Krasnojarsko kraštą buvo išvežta Eugenija Jonušienė su dukromis Stase, Jadvyga ir Olga, Leonas Lukas su žmona Agnieška ir sūnumi Juozu, o į Irkutsko sritį – Barbora Lukienė su dukromis Petre ir Ona. Paskutiniaisiais tremtiniais 1951 m. tapo Ona Beržanskienė, Ona, Elvyra ir Bronislava Beržanskaitės bei Vytautas Beržanskas, išvežti į Tomsko sritį. Visiems šiems tremtiniams buvo lemta 1955–1958 m. grįžti į Lietuvą.

Pokariu kaimas priklausė Klibių, vėliau – Kurmaičių, Kretingos apylinkėms. Kuriant sovietinę žemėnaudą, Daktarai tapo Kretingos tarybinio ūkio-technikumo skyriumi. Jo darbininkams įdarbinti kaime buvo pastatytas ūkinis-gamybinis centras. Tačiau plečiant dirbamos žemės plotus, melioracija nušlavė nuo žemės paviršiaus nemažą dalį vienkieminių sodybų, kurių savininkai kėlėsi į Klibius ar kitas gyvenvietes. Tokiu būdu iš 1959 m. registruotų 129 gyventojų prabėgus trisdešimčiai metų beliko tik 29 žmonės.

Nuo XX a. pabaigos demografinė situacija stabilizavosi: kaime nuolat gyvena apie 30 žmonių. Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2016 m. nustačius naujas gyvenamųjų vietovių ribas, Daktarų teritorija išaugo dvigubai, nes prie kaimo buvo prijungta nemaža dalis Rubulių miškų masyvo, siekianti Minijos sodininkų bendriją ir Šiaulių–Palangos plentą. Tačiau kaimas prarado tarp Burkštino upelio ir Kretingos–Salantų plento buvusią šiaurės vakarinę žemių dalį, kuri atiteko Klibiams. Šiuo metu kaimo žemės apima 552,98 ha dydžio plotą, kuriame 2015 m. buvo registruotos 29 sodybos, jų vietos ir ūkiniai statiniai. Daktarai yra netoli Kretingos miesto, todėl jiems negresia nuošalesnėse vietovėse esančių ir baigiančių sunykti kaimų likimas.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus, istorikas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas