Pajūrio naujienos
Help
2024 Spalis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke310172431
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Apklausa

Ar balsuojate Seimo rinkimuose?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Į paaugliams skirtus dailės terapijos užsiėmimus kviečia socialinė pedagogė Dainora Kalniškienė (kairėje) ir psichologė Vika Gridiajeva.

Atsipalaidavimas, ramybė, improvizacija, nevertinamas menas, minčių raiška, paslaptys, prasmė, jautrumas ir nuostaba. Būtent šiais žodžiais yra apibūdinama meno terapija – būdas per kūrybą leisti žmogui pamatyti savo vidinį pasaulį, jo konfliktus ir sprendimo variantus. Tokie meno terapijos užsiėmimai, atsiradus jų poreikiui, yra organizuojami ir Kretingoje.

Ieško prasmės – ne grožio

Karantino laikotarpiu išaugo žmonių, susiduriančių su įvairiomis problemomis, skaičiai. Dalis šių problemų yra psichologinės ir ignoruojamos niekur nedingsta.

Kretingos rajono švietimo centro Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus specialistės Dainora Kalniškienė ir Vika Gridiajeva taip pat jaučia karantino sukeltas problemas, tūnančias jaunų žmonių viduje. Dėl šios priežasties specialistės nusprendė įkurti dailės terapijos grupę paaugliams ir terapinę grupę „Pokalbiai“.

Pašnekovės atviravo, kad jų „draugystė“ su šiais užsiėmimais prasidėjo nuo jų pačių asmeninio gyvenimo. Pavyzdžiui, psichologė Vika dailės terapijos užsiėmimus prieš dešimtmetį pradėjo vesti moterims, patyrusioms smurtą, o tapusi mama į šią sritį pažvelgė kitomis spalvomis.

„Mano paieškos ir domėjimasis meno terapija dar labiau suaktyvėjo tapus mama. Kai supratau, kad mano 1 metų vaikas negali su manimi susikalbėti žodžiais, bet aš galiu jį suprasti iš to, kaip jis kuria”, – teigė V. Gridiajeva.

Dažnai tenka girdėti žmonių pasakymus, kad jie nemoka piešti, todėl nenori lankyti dailės terapijos. Specialistės patikino, kad būti dailininku nereikia. „Užsiėmimuose ieškome ne grožio, o prasmės“, – atkreipė dėmesį socialinė pedagogė Dainora, pasidžiaugusi, kad dailės terapijos užsiėmimai paaugliams yra vieta, kurioje jie gali tiesiog nusimesti ar net sulaužyti rėmus, į kuriuos yra įsprausti, ir tiesiog būti tokie, kokie yra iš tiesų.

„Nuolat stengiuosi mąstyti, ką paaugliai patiria, kaip jie jaučiasi, su kokiais suvaržymais susiduria kasdienybėje, šeimoje, mokykloje ir kaip jie save mato visuomenėje“, – kalbėjo D. Kalniškienė.

Norint spręsti paauglių problemas, specialistai pataria suaugusiesiems prisiminti, kaip elgėsi jie, būdami tokio amžiaus, ir viską vertinti kritiškai. „Suaugusieji labai nori paauglius įsprausti į rėmus, kad jie elgtųsi „protingai, tvarkingai, teisingai“ pagal suaugusiųjų pasaulio nustatytas taisykles. Man svarbu, kaip jie jaučiasi, kaip ieško savo vietos, kaip laukia pripažinimo, supratimo, kaip paaugliai nori būti išgirsti, ir jie tam turi erdvę mūsų vedamuose užsiėmimuose“, – tvirtino D. Kalniškienė.

Šiuo laikotarpiu moksleiviams sunku suprasti, kas jie yra iš tikrųjų, kai pasaulį puolą siaubinga liga, kai jie turi iš savęs išspausti maksimumą.

Karantino gniaužtuose

Dailės terapijos užsiėmimų poreikis paaugliams padidėjo prasidėjus karantinui, kuomet keitėsi bendravimas su savo bendraamžiais. Psichologė V. Gridiajeva pripažino, kad išaugo paauglių ir suaugusiųjų, kurie išsako mintis apie mirtį, skaičiai: „Žmonės jaučia baimę bendrauti su bendraamžiais. Jaudinasi dėl to, kaip į juos žiūrės kiti.“

Žmonių gyvenimas dabar persikėlęs į socialinę erdvę, kurioje galima viską koreguoti, trinti, taisyti, kas nepatinka, pakeisti pagal save. „Gyvame bendravime to padaryti negalime. Neištrinsiu savo keiksmažodžių, neištrinsiu savo veido išraiškos. Taip pat atkreipiau dėmesį, kad nemaža dalis jaunimo vaikšto su kaukėmis ir lauke, nors tai dabar nėra būtinybė. Ir svarstau, ar tai – ne dar vienas nerimo veidas. Žmonės užsidėję kaukes jaučiasi lyg pasislėpę. Susidaro ne tik sveikatos saugojimo jausmas, bet ir tas jausmas, kad nesu matomas kaip ant delno“, – svarstė V. Gridiajeva.

Taip susiklosčiusios gyvenimo sąlygos jauniems žmonėms kelia daug nerimo. Psichologė teigė, kad dauguma žmonių nerimą vertina kaip negatyvų dalyką, tačiau, jos tikinimu, nerimas yra būtinas. „Nerimas gali motyvuoti veikti, skatinti kažką daryti ir tobulėti. Tačiau, jeigu nerimo per daug, jis verčia mus jaustis visiškai atvirkščiai“, – sakė V. Gridiajeva, patarusi bandyti susidraugauti su nerimu. Norint valdyti nerimą, reikia mokėti įvardinti sau kaip jautiesi. „Vien tai, kad mes galėsime pasakyti garsiai sau „Aš nerimauju, ką pagalvos Gabrielė ar Elzė apie tai, kaip aš šiandien atrodau“ mūsų nerimo lygis šiek tiek sumažės“, – paaiškino psichologė.

Taip pat labai svarbu suprasti, kad nesi vienas. „Jei klasėje yra 30 jaunų veidų, tikėtina, kad 25 jų taip pat šiandien atsikėlė su nerimu: kaip šiandien atrodo arba kaip šiandien seksis pamokose ir pan.“, – atkreipė dėmesį specialistė, akcentuodama, kad mokykla – tai džiunglės ir reikia labai daug drąsos, darbo su savimi, kad šiose kasdienėse džiunglėse galėtum pasitikėti savimi.

Norint tai įveikti reikia plėsti savo komforto zoną. „Mums dažnai norisi iš nepatogių situacijų ištipenti net neatsisukus. Tačiau aš kviečiu kelti sau iššūkius, kad ta komforto zona plėstųsi, o su ja ir pasitikėjimas savimi“, – skatino V. Gridiajeva.

Nerimo problemą paaugliams gali padėti spręsti ir tėvai. „Tėvams labai noriu palinkėti klausytis. Mes, tėvai, dažnai mėgstame mokyti vaikus įvairių dalykų linkėdami jiems gero, bet ko labiausiai reikia – tai gebėjimo klausytis nevertinant. Paaugliai yra labai savikritiški ir gyvena socialinį gana stipriai kritišką gyvenimą, todėl namuose būtų gerai sudaryti tokias sąlygas, kad jie galėtų jaustis laisvai ir būti priimti tokie, kokie yra“, – patarė D. Kalniškienė.

Gerda GEDRIMAITĖ

„P. n.“ akademijos narė


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas