Pajūrio naujienos
Help
2021 Gruodis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną1°C debesuotumas 95 %
Naktį-1°C debesuotumas 94 %
Apklausa

Ar šventinės gerumo, labdaros akcijos sprendžia skurdo problemas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Kupetinio Kalno Grikštų (Gryszta) kaimo planas. Ištrauka iš Vokietijos karo kartografų parengto Rusijos imperijos vakarinės dalies Kartenos apylinkių topografinio žemėlapio. 1915 m.

Kalno Grikštai – viena seniausių Žalgirio seniūnijos gyvenviečių. Kaimas plyti vaizdingame Minijos upės slėnyje ir abipus jos kairiojo intako Kartenalės II, seniau vadintos Didžiąja Kartenale, stūksančiose aukštumose, apsuptas Raguviškių, Baublių, Budrių kaimų žemių ir Mišučių miško. Archeologiniai duomenys liudija, kad šioje vietovėje žmonės nuolat gyvena nuo I tūkst. prieš Kr. antrosios pusės. Apie tai pasakoja šalia Minijos ir Kartenalės II santakos esančioje slėnio terasoje išlikusi senovės gyvenvietė, kurioje inžinierius Ignas Jablonskis 1977 m. aptiko iki pusės metro storio kultūrinį sluoksnį, menantį, kad žmonės čia nuolat gyveno ne vieną šimtmetį. Jie statėsi antžeminius namus, kurių sienas šiltino molio tinku. Pastatų viduje išsikastose duobėse buvo įsirengę židinius, naudotus būstui šildyti ir maistui gaminti. Kasdienėje buityje jie naudojosi iš titnago, akmens ir kitų medžiagų pagamintais įrankiais. Drauge su kitais radiniais rastos lipdytos keramikos šukės grublėtu ir lygiu paviršiumi mena, kad buičiai reikalingus indus žmonės lipdė iš netoliese išsikasto molio.

Kiek vėliau, I tūkst. po Kr. pradžioje, dalis bendruomenės persikėlė 500 m į pietus ir įsikūrė kitos terasos pakilumoje. Joje šio straipsnio autoriui 2002 m. pavyko aptikti ugniaviečių pėdsakų ir lipdytos keramikos šukių. Ryškesnio kultūrinio sluoksnio neradus, spėjama, kad šioje vietoje gyventa neilgai. Deja, abi senovės gyvenvietes smarkiai apnaikino čia veikę naudingų iškasenų karjerai.

Į vienkieminius ūkius Lietuvos žemės reformos metu išskirstyto Kalno Grikštų kaimo planas. Ištrauka iš Lietuvos kariuomenės generalinio štabo parengto Palangos–Kretingos apylinkių topografinio žemėlapio. Apie 1939 m.

Prasidėjus tautų kraustymuisi, atvirose gyvenvietėse gyventi tapo nesaugu. Dėl to žmonės apie IV–V a. persikėlė į netoliese stūksančią aukštumą, kurios kyšulyje Kartenalės II dešiniajame krante įsirengė piliakalnį. Tai buvusi įtvirtinta gyvenvietė, kurią iš trijų pusių patikimai saugojo klampūs Minijos ir Kartenalės II slėniai, o šiaurės rytuose nuo aukštumos atskyrė gilus griovys, žemių ir akmenų pylimas su medine gynybine užtvara, apsaugančia nuo netikėtų priešo išpuolių.

Mirusius ir žuvusius gentainius bendruomenė ėmė laidoti jau minėtoje slėnio terasoje, kurioje prieš tai gyveno. Čia inžinierius Ignas Jablonskis 1989 m. ištyrė 30 kv. metrų plotą, kuriame aptiko 4 griautinius V–VI a. kapus. Tyrimai parodė, kad mirusieji laidoti 2,1–2,2 m ilgio, 1–1,1 m pločio ir 23–55 cm gylio duobėse, aplink kurias ratu ar puslankiu artimieji iš stambių akmenų sukraudavo ovalo plano vainikus, besijungiančius vienas su kitu tarsi bičių korys. Laidojimo apeigų metu virš kapo, kad mirusiojo palaikų neišdraskytų žvėrys, supildavo apie 2 m aukščio žemių sampilą, kuris laikui bėgant smarkiai suplokštėjo.

Menkos įkapės liudija, kad bendruomenės nariai neturėjo sukaupę didelių turtų. Vieninteliame moters kape rasta gausiau įkapių. Jame mirusioji gulėjo galva atsukta į pietus, o virš galvos į kapą buvo įdėti smiltainio verpstukas ir lipdytas molio puodelis. Moters galvos apdangalas buvęs susegtas geležiniu smeigtuku, o krūtinę puošė gintaro karolių ir žalvario įvijų vėrinys.

Tautų kraustymosi metu pajūrio krašte VI–VII a. susiformavo kuršių gentis, savo kalba ir papročiais artima prūsams. Kuršiai garsėjo kaip geri kariai, kuriuos užgrūdino kovos su vikingais, bandžiusiais VII–XII a. užkariauti Kuršą. Siekdami apsiginti nuo vikingų, kuršiai stiprino senųjų piliakalnių įtvirtinimus, statėsi medines pilis. Tuo metu Kalno Grikštų bendruomenė savo piliakalnį pavertė medine pilimi, kuriai geriau apsaugoti už pylimo įrengė priešpilį – gynybai skirtą darinį. Jį, kaip ir pilies aikštelę, nuo aukštumos saugojo gilus griovys ir aukštas pylimas su gynybine užtvara ir vartais, pro kuriuos gyventojai iš papėdės gyvenvietės subėgdavo į priešpilį artėjant priešui.

Kartenalės II dešiniajame krante 1940–1941 m. sovietų kariškių išbetonuotas dotas. Juliaus Kanarsko nuotr., 2018 m.

Su Kalno Grikštais siejamas ir kitas piliakalnis, esantis Mišučių miške už 650 m nuo aprašytojo. Jis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį juosia gilios šaltiniuotos daubos ir platus Minijos slėnis, o nuo aukštumos pusės saugojo pora įtvirtintų pylimų bei priešais juos iškastų gilių ir plačių griovių. Šis piliakalnis yra mažesnis už pirmąjį ir neturi priešpilio. Todėl manoma, kad jo paskirtis buvusi grynai gynybinė: šios pilaitės įgulos pagrindinė užduotis buvusi neleisti atžygiuojančiam priešui netikėtai užpulti pagrindinės pilies, sustabdyti puolimą, kol pagrindinės pilies gynėjai pasiruoš gynybai.

Galime teigti, kad abu piliakalniai VII–XIII a. vaidino svarbų vaidmenį kuršių gyvenime ir saugojo nuo priešų Ceklio žemės vakarines prieigas. Deja, kryžiuočiams XIII a. 6–7 dešimtmečiais kuršius užkariavus, piliakalniai buvo apleisti. Iš kelius šimtmečius trukusios užmaršties juos 2016 m. prikėlė biologas Darius Stončius, atradęs šiuos ir kitus piliakalnius pagal savo sukurtą metodiką.

Karų su kryžiuočiais laikais ištuštėjusios Kalno Grikštų apylinkės nuo XV–XVI a. priklausė Kartenos dvarui, kurio valdose ėmė kurtis atsikėlę žemdirbiai žemaičiai. Besiformuojant vis naujiems žemdirbių kaimams, efektyvesniam jų administravimui dvaro savininkai prie Minijos XVII a. įkūrė Mišučių palivarką, kuriam priklausė Valakų reformos metu suformuoti Mišučių, Nausodžio, Gudų, Kačaičių, Baublių, Raguviškių, Būdviečių, Trumpėnų, Bebrūnių kaimai.

Apie XVIII a. bendro naudojimo ganyklų ir miško žemėje, besidriekiančioje tarp Mišučių palivarko, Gudų, Kačaičių, Baublių ir Raguviškių kaimų atsirado nausėdija, pavadinta greičiausiai pagal pirmojo naujakurio vardą – Grikštais. Šiame nedideliame kaime XIX a. pirmoje pusėje tebuvo 2 dūmai, t. y. baudžiauninkų sodybos, kurias iš dvaro nuomoję žemdirbiai iki baudžiavos panaikinimo ėjo lažą ir atliko kitas baudžiavos prievoles, o už žemę mokėjo činšą. Žemdirbių šeimų dvasiniu gyvenimu rūpinosi Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios parapijos dvasininkai.

Mišučių dvaro savininkai apie XIX a. vidurį tarp Grikštų ir Mažųjų Kačaičių, po baudžiavos panaikinimo pavadintų Notiške, užtvenkė Kartenalę II, o prie užtvankos dešiniajame krante pastatė medinį vandens malūną. Nuo tol Grikštų ir apylinkės kaimų gyventojams, norint susimalti miltų, nebereikėjo vykti į netoli Budrių buvusį Lukauskių dvarelio vandens malūną.

Kalno Grikštų kaimo senosios kapinės – Maro kapinaitės. Loretos Jatulionytės-Brezgienės nuotr., 2014 m.

Iki XIX a. vidurio kaimas išaugo, o antroje amžiaus pusėje pradėtas vadinti Kalno Grikštais, nes aukštumoje esančios sodybos, žvelgiant iš Minijos slėnio ir nuo priešingo upės kranto, atrodė stovinčios ant didelio kalno. Be to, tokiu būdu siekta atskirti šį kaimą nuo kitų netoliese, miške netoli Mikoliškių buvusių Grikštų, kuriuos imta vadinti Medės Grikštais (žem. medė – miškas).

Prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, Kalno Grikštų aplinkoje atsirado pora karinių objektų. Į pietvakarius nuo kaimo, Minijos pakrantėje šalia Baublių, rusai pastatė kordoną, skirtą Rusijos–Vokietijos pasienio zonai kontroliuoti. Jame nuolat gyveno keli sienos sargybiniai, kurie apylinkėse gaudė kontrabandininkus, o spaudos draudimo metais kartu su žandarais vykdė kratas, ieškodami nelegaliai laikomų lietuviškų knygų, kalendorių ir laikraščių. Nuo kordono iki Kalno Grikštų plytintį gilų Minijos klonį vietos gyventojai pradėjo vadinti Kardūna dauba, t. y. Kordono dauba.

Kitas karinis objektas XIX a. antroje pusėje atsirado kitapus Kartenalės II buvusiame Notiškės palivarke, kurį Mišučių dvarininkas Jonas Mongirdas nuomojo caro kariuomenei. Čia vasaromis veikė karinis poligonas, kuriame kariškiai rengė karines pratybas, treniravo karo veiksmų sąlygomis apylinkės ūkininkų žirgus, kurie buvo paimti į karinę apskaitą ir karo atveju būtų buvę mobilizuoti kariuomenės reikmėms. Poligone vykstančius mokymus Kalno Grikštų gyventojai galėjo stebėti nuo jų pusėje esančio aukšto Kartenalės II kranto.

Senieji žemėlapiai liudija, kad Kalno Grikštai buvo kupetinis kaimas. Jame 1866–1872 m. buvo jau 7 sodybos, kurios stovėjo aukštumoje į rytus nuo senojo kelio Mišučiai–Baubliai, abipus šiaurės – pietų kryptimi ėjusios ir į Kartenalės II bei bevardžio upelio santakos slėnio šlaitą įsirėmusios gatvės. Šiose sodybose 1903 m. gyveno 64 valstiečiai, kurių gretas XIX a. pab.–XX a. pr. papildė naujakurių šeima, todėl 1913 m. čia buvo jau 8 kiemai. Pietvakariniame žemių pakraštyje veikė kapinės, kuriose laidotos šiltinės, dizenterijos ir kitų epideminių ligų aukos, savižudžiai, nekrikštai ir skenduoliai. Mirusiems atminti kapinėse stovėjo pora monumentalių ąžuolinių kryžių, o tarp jų – koplytėlė su šventųjų skulptūromis. Apie 1920 m. kapinės buvo apkastos grioviu ir apjuostos pylimu.

Kalno Grikštų senovės gyvenvietė ir kapinynas. Juliaus Kanarsko nuotr., 1984 m.

Kitas žymesnis kaimo plėtros šuolis kilo po Pirmojo pasaulinio karo, kai, daugėjant žemdirbių šeimų ir smulkėjant žemės sklypams, ūkių skaičius 1923 m. išaugo iki 13 kiemų, o juose gyveno 80 žmonių. Kupetinis kaimas 1927 m. buvo išardytas ir išskirstytas į vienkieminius ūkius. Senojoje gyvenvietėje buvo paliktos 4–5 sodybos, o naujakuriai kūrėsi po visą kaimą ir prie abiejų į Baublius vedusių kelių matininko suformuotuose žemės sklypuose.

Lietuvos žemės vardynas liudija, kad tarpukariu gyventojai kaimą vadino Kalnų Grikštais (Gr?kštā k?lnu). Savo vardus turėjo ir atskiros jo vietovės. Minijos slėnyje esantis liūnas vadintas Atvanu, dauba rytinėje kaimo dalyje – Bliūdu, lanka Stonkaus ir Luko sklype – Gudvingiu, dauba Dimgailos sklype – Šermukšnio daubele, o Cirtauto žemėje esanti kalva – Smilčių kalneliu. Drėgnas ariamos žemės laukas, kuriame dažnai telkšojo ančių pamėgta bala, buvo vadinamas Pylių pelkėmis, o status ir aukštas Kartenalės II šlaitas, nuo kurio atsiverdavo vaizdinga upės slėnio ir dešiniojo kranto panorama, vadintas Stačiosiomis. Šiaurės rytinėje dalyje buvo Palaivės – apie 50 ha drėgnų dirvų, Pabraukliškė – krūmokšniais apaugusi žemė, Urbeliškių miškelis ir Margių miškas.

Smarkiai Kalno Grikštai nukentėjo sovietmečiu. 1940–1941 m. sovietų kariškiai šiaurinėje kaimo dalyje tarp Kartenalės II upelio ir Mišučių dvaro žemių paminijės šlaituose įrengė keletą betoninių dotų – ilgalaikių frontalinės ugnies kulkosvaidžių lizdų. Šie dotai priklausė vadinamajai Molotovo gynybinei linijai, kuri nuo Palangos palei tuometinę sieną su nacistine Vokietija ėjo iki pat Lenkijos ir turėjo kilus karui sustabdyti vokiečių kariuomenės puolimą.

Prasidėjus ginkluotai kovai prieš okupacinį sovietų režimą, į Kartenos valsčiuje veikusios Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Kadugio-Buganto kuopos partizanų gretas įstojo keletas jaunų kaimo vyrų, o dalis gyventojų tapo partizanų ryšininkais. Iš jų kovoje su stribais ir NKVD–MGB vidaus kariuomenės kariais 1948 m. žuvo Vytautas Miltakis-Keleivis. Kitas partizanas Petras Lukas ir jo brolis, partizanų ryšininkas Ignas Lukas 1948 m. buvo suimti, nuteisti 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Petras buvo išvežtas į Karagandos srityje veikusį Pesčianlagą, kuriame 1954 m. mirė. Ignas katorgos darbus dirbo Vorkutos lagerio anglies kasyklose, kur buvo sužeistas ir ilgai gydėsi, o po lagerio nuo 1957 m. dar metus dirbo Vorkutoje, iš kurios parvyko į gimtinę.

Kalno Grikštų I piliakalnis. Pirmajame plane – pylimo saugomas priešpilis, antrajame plane, už kito pylimo matosi pilies aikštelė. Juliaus Kanarsko nuotr., 2018 m.

Pokario ginkluotos kovos aukomis tapo Stasys Stonkus su motina Karolina, nušauti 1947 m., o per sovietų valdžios organizuotus trėmimus Kalno Grikštai neteko 15 žmonių. Per 1948 m. trėmimą į Krasnojarsko kraštą buvo išvežti minėtų partizanų broliai Povilas, Juozas ir Steponas Lukai bei jų pamotė Julijona Lukienė, o taip pat Petras Stonkus su žmona Brone, vaikais Petru, Agripina ir Antanu. 1949 m. į Irkutsko sritį buvo ištremta Kristina Vaišvilienė, o paskutiniai 1951 m. į Krasnojarsko kraštą išvežti Bronislava Dimgailienė su vaikais Stasiu, Feliksu, Virginija ir Kaziu. Iš jų Kazys Dimgaila tremtyje buvo nuteistas, išsiųstas į lagerį, kuriame 5 metus dirbo anglies kasyklose. 1956–1958 m. tremtiniams buvo leista grįžti į gimtinę, tačiau Julijonai ir Juozui Lukams, tėvui ir sūnui Stonkams bei Bronei Stonkienei to padaryti jau nebuvo lemta.

Pokariu kaimas ėmė nykti. 1959 m. jame gyveno tiek pat, kiek ir prieš pusšimtį metų – 64 žmonės, o prabėgus dar vienuolikai metų buvo registruoti 44 gyventojai. Didžiausią smūgį populiacijai sudavė „Jaunosios Gvardijos“ kolūkio dirbamų laukų plėtra. Jos metu įsibėgėjus melioracijai, gyventojai buvo priversti palikti savo gimtąsias sodybas ir keltis į Baublius ar kitas gyvenvietes. Kaime beliko Kartenalės II kairėje pakrantėje prie kelio tarp medžių paskendusi vienintelė sodyba, netrukdžiusi kolūkinės žemdirbystės plėtrai. Joje 1979 m. gyveno 3 žmonės.

Atgimimo laikotarpiu seniausioje kaimavietės dalyje įsikūrė pirmoji į kaimą sugrįžtančių naujakurių sodyba. Šiandien Kalno Grikštams priklauso 228,93 ha plotas, kuriame 2015 m. buvo registruotos 4 vienkieminės sodybos arba jų vietos. Tačiau demografinė situacija nuo XX a. pabaigos nepasikeitė: kaime 2001 m. ir 2011 m. tebegyveno tik 4 gyventojai. Per paskutinįjį gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų patikslinimą prie Kalno Grikštų buvo prijungta dalis sovietmečiu išnykusių Notiškės ir Kačaičių kaimų žemių. Tačiau tuo pat metu kaimas prarado dalį pietinių savo žemių su senosiomis Kalno Grikštų kapinėmis, kurios atiteko Baubliams.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas