Pajūrio naujienos
Help
2021 Gruodis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną1°C debesuotumas 95 %
Naktį-1°C debesuotumas 94 %
Apklausa

Ar šventinės gerumo, labdaros akcijos sprendžia skurdo problemas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Senasis Kretingos miesto parkas

  • Mūsų žmonės
  • 2021-10-15
Dainų šventė Kretingos stadione 1961 m. Kretingos muziejaus nuotr.

Šokiai parko vasaros estradoje antrąją Marytės ir Antano Tamašauskų vestuvių dieną 1964 m. liepos 19 d. M. Tamašauskienės archyvas

Neseniai pradėto rekonstruoti senojo miesto parko istorija siekia beveik 100-metį. Istoriko Juliaus Kanarsko duomenimis, Kretingos dvaro Vaitiškių 21 ha sklypas miestui atiteko 1925 m. Žemės reformos komisijai jį suvalstybinus.

Vakarinė sklypo dalis buvo perduota apskrities savivaldybei miesto parkui įrengti ir gimnazijai statyti. Parkas buvo pradėtas kurti buvusiame dvaro parko užparkyje, vadintame Pušynu, kuriame iš tolo buvo matyti senos aukštos pušys, ir parko kūrimo darbai vyko visą tarpukarį. Be paprastų medžių, čia buvo sodinami ir vardiniai ąžuolai įvairių valstybinių, tautinių švenčių, jubiliejų ir iniciatyvų proga. Čia 1934 m. buvo pasodintas Tautos vado, o 1936 m. – Baltijos vienybės ąžuolai. Žymus Lietuvos miškininkas Marijonas Daujotas (1891–1975), 1929 m. nusprendęs Kretingos miškų urėdijos būstinę perkelti iš Darbėnų į Kretingą, susitarė su mokyklos vadovybe, kad iš jos sklypo prie Pušyno atskirtų ketvirtadalį hektaro urėdijos būstinei pastatyti. Tuo metu buvo mada kurti urėdijas dideliuose 10–15 ha sklypuose, kad urėdai galėtų ūkiškai tvarkytis, bet M. Daujotas, būdamas išsilavinęs žmogus, kultūrininkas ir visuomenininkas, nenorėjo didelę savo laiko dalį skirti žemės ūkio darbams. Jo pasirinkimu statyti urėdiją nedideliame sklype miesto ribose nebuvo patenkintas ir Miškų departamentas, bet, nežiūrint to, 1930 m. čia iškilo medinis pastatas, kuriame įsikūrė urėdijos raštinė, butai urėdui ir valytojai, keli kambariai archyvui ir tarnybiniais reikalais atvažiuojantiems žmonėms.

M. Daujotas svariai prisidėjo ir prie šio parko sodinimo, kad buvusiame Pušyne atsirastų įvairių rūšių medžių, ypač – ilgaamžių ąžuolų ir uosių. Už parko į rytus Kretingos šaulių kuopa įsigijo žemės sklypą, kuriame 1934 m. įrengė aikštyną su stadionu ir teniso kortais, o 1935 m. šiaurinėje jo dalyje pasistatė vienaukštį medinį šaulių namų pastatą, čia įrengę didelę salę su scena ir pagalbinėmis patalpomis. Šauliai prisidėjo ir prie miesto parko kūrimo įvairiausiomis progomis čia sodinę medelius. 1939 m. į vakarus nuo parko už urėdijos buvo užbaigtas Kretingos pradžios mokyklos pastatas, tad buvęs nenaudojamas Vaitiškių sklypas tapo kretingiškių poilsio, kultūros ir sporto renginių vieta, kurioje veikė švietimo įstaiga ir miškų urėdija.

Marytė Tamašauskienė su dukra Airina prie parko gėlių vazos 1966 m. M. Tamašauskienės archyvas

Kretingos centrinės ligoninės darbuotojos parke po dienos darbų džiaugiasi vasara. Apie 1964 m. Viduryje 1-oje eilėje – Marytė Tamašauskienė, už jos 2-oje eilėje – Petronėlė Beniušienė. M. Tamašauskienės archyvas

Karo metais senasis miesto parkas beveik nenukentėjo, jis nebuvo bombarduojamas ar apšaudomas, miestelėnai medžių nenaudojo ir kurui, nors karo metų žiemos buvo ypatingai šaltos. 1944 m. išlikusiose nacistinės Vokietijos kariuomenės lakūnų iš oro darytose nuotraukose matosi visas išlikęs parkas ir nepažeisti aplinkiniai pastatai. Kretingiškių poilsio ir kultūros renginių zona miesto parkas išliko ir pokariu bei vėlesniais metais, nors pagal 1951 m. Kretingos miesto išplanavimo ir užstatymo projektą reprezentaciniu miesto parku turėjo tapti Kretingos dvaro parkas, bet taip neįvyko. Apie 1953 m. šaulių stadiono vietoje, nugriovus šaulių namus, stadiono teritoriją praplėtus iki dabartinės Savanorių gatvės ir vakarinėje jo dalyje įrengus žiūrovų tribūnas, kurių centrinė dalis buvo su stogu, buvo įrengtas naujasis miesto stadionas, turėjęs visus reikalavimus atitinkančią futbolo aikštę ir bėgimo takus. Tai paskatino ir futbolo Kretingoje atgimimą, jo tolesnį populiarumą, kai miesto komandos „Melioratorius“, o vėliau – ir „Minija“ savo geru žaidimu į stadioną sutraukdavo tūkstantines žmonių minias ir čia iškovojo ne vieną garbingą apdovanojimą.

Miesto stadionas tuo metu tarnavo ne tik sportui. Čia vykdavo ir kultūros renginiai: dainų ir šokių šventės, žemės ūkio parodos, savanorių gaisrininkų kolektyvų varžybos ir pan. Kretingos muziejuje saugoma 1961 m. XII dainų šventės Kretingoje nuotrauka, kurioje įamžinti centrinėje stadiono tribūnoje, papuoštoje tautiniais ornamentais ir užrašu „Viršum slėnių gimtųjų, draugai, tegul skamba jaunystės daina!“ dirigento vadovaujamo mišraus choro dainininkai, dalis moterų apsirengusios tautiniais rūbais. Šios dainų šventės prisidėjo prie tautinės savimonės ir tradicijų išlaikymo, suburdavo žmones ne tik bendrai dainai ar šokiui, bet ir pošventiniam bendravimui miesto parke, kai jis visas buvo nuklotas staltiesėmis, prie kurių susėdę žmonės – giminės, kaimynai ir draugai vaišinosi, bendravo ir džiaugėsi vieni kitais, taip praskaidrindami nelengvą to meto gyvenimą. Tuo metu šis parkas vadinosi miesto kultūros ir poilsio parku, nes žmonės čia ne tik ilsėjosi, bet ir pramogavo. Vakarinėje jo dalyje buvo įrengta medinė vasaros estrada, kur savaitgaliais vykdavo šokių vakarai, grojant legendiniam Petro Skurvydo vadovaujamam orkestrui, o neretai savaitgaliais dieną čia pasilinksminti su savais muzikantais užsukdavo ir vestuvių, šeimos švenčių dalyviai. Tuo metu viešo žmonių pasilinksminimo ar alkoholio vartojimo nevaržė jokie įstatymai. Šalia vasaros estrados, prie miškų urėdijos ūkinio pastato, buvo įrengtas vaikų atrakcionas-lėktuvėliai, kuriais vienu metu galėdavo skrieti 2 vaikai, taip pat – medinė atrakciono prižiūrėtojo ir kasininko būdelė. Netoliese parką puošė dviaukštė gėlėms skirta betoninė vaza, stebuklingai išlikusi ir iki šių dienų. Prie jos 1966 m. su dukra Airina įsiamžino ir savo šeimos fotografijomis mielai pasidalijusi 1961–1962 m. priešais stadioną pietinėje dalyje pastatytame namų kvartale, kretingiškių dėl jo nuošalumo ir kad už jo buvo laukai ir miškelis, kur žmonės net ir grybaudavo, pavadintame „Kazachstanu“, ir šiandien tebegyvenanti ilgametė Kretingos ligoninės darbuotoja Marytė Tamašauskienė.

Kultūros ir poilsio parko atrakcionas 1965 m. Kretingos muziejaus nuotr.

„Cionge“ retai kas liūdėdavo... Apie 1970 m. M. Tamašauskienės archyvas

Kita senojo parko įžymybė buvo prie galinės stadiono tribūnų pusės įsikūrusi kavinė, kurioje žmonės mėgdavo pailsėti ir pasilinksminti ne tik varžybų ar švenčių, vykusių stadione, metu, bet ir laisvalaikiu ar po dienos darbų. Dėl to, kad iš šiaurinės pusės ji neturėjo jokios sienos, o pietinės ir vakarinės pusės sienas sudarė su nemažais tarpais pritvirtintos medinės lentelės, ją žmonės praminė „Ciongu“, kas žemaitiškai reiškia skersvėjį. Kavinės savitarnos kasoje nusipirkę gėrimų ar kuklių užkandžių žmonės laiką leisdavo atsisėdę prie stalų ir čia dažnai būdavo triukšminga ir linksma. Tuo metu visos negausios miesto kavinės turėjo savo „liaudiškus“ pavadinimus. Senieji kretingiškiai dar atsimena Vytauto gatvėje šalia žvyrduobės buvusį „Televizorių“ ar priešais Šv. Antano rūmus, prie kapinių, įsikūrusią „Saulutę“. „Ciongas“ buvo viena jų.

Didžiulę žalą senajam miesto parkui atnešė 1967 m. spalio 18 d. siautęs uraganas, per kurį vėjo greitis gūsiuose siekė net iki 55 metrų per sekundę. Jis iki šiol laikomas didžiausiu užfiksuotu vėjo greičiu Lietuvoje. Šių eilučių autorius, kartu su savo tėvais praleidęs bemiegę naktį, garsiai švilpiant smarkiam vėjui ir grėsmingai girgždant naujai pastatyto namo stogui, kitą rytmetį, eidamas į Kretingos pradinę mokyklą, rado su šaknimis išvartytas didžiąją dalį parko pušų ir tarp jų besiblaškančias vėjo apsvaigintas varnas. Netekęs daugumos pušų, parkas smarkai praretėjo, o ilgainiui neteko ir pramogų bei poilsio parko vardo. 1972 m. pastačius naujus rajono kultūros namus, į juos iš parko persikėlė ir vasaros šokių vakarai, sunyko ir vaikų atrakcionai. Šiandien tik senieji kretingiškiai mena čia kažkada virusį gyvenimą ir praleistas džiugias savo jaunystės akimirkas. Iš esmės pasikeitus žmonių gyvenimui, atsiradus naujiems miesto parkams, senasis parkas tarnauja tik aplinkinių namų gyventojams ir retiems praeiviams. Norisi tikėti, kad prasidėjusi šio parko rekonstrukcija galutinai nesunaikins šio parko ir jo turtingos istorijos, su kuria žmonės ateityje galėtų susipažinti ir čia įrengtuose informaciniuose stenduose.

Romualdas BENIUŠIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas