|
|
|
Lėkštė kretingiškei primena žydų šeimos tragediją
Birutės gatvėje Kretingoje gyvenanti Birutė Zenkevičienė sakė, kad kasmet rugsėjį, kai minima Žydų genocido diena, joje atsibunda noras išpildyti savo motinos Bronės Narvilaitės prašymą – surasti žydų šeimos, kurioje ji tarnavo, palikuonis ir sugrąžinti išsaugotą relikviją – pietų lėkštę. Pailga senovinė lėkštė, įprastai skirta karštiems pietų patiekalams, niekuo nesiskirtų nuo mūsų močiučių indų, anuomet pirktų Klaipėdos krašte, nes ir pagaminta Vokietijoje. Tačiau šioji kitokia – ant jos vidinio krašto aiškiai matosi aštuonkampės žvaigždės su Vyčiu viduryje ženklas, o šalia išgraviruoti asmeniniai inicialai – BK. Tokie ženklai buvo tarpukario Lietuvos, taip pat – ir nepriklausomos Lietuvos pareigūnų tarnybiniai ženklai. B. Zenkevičienės motinai B. Narvilaitei ši lėkštė atiteko skaudžiai keistomis aplinkybėmis. „Mama tarnavo vienoje Kretingos žydų šeimų, kurioje augo tokia Elzytė. Kai degė sinagoga ir žydus suvarė į aikštę, mama su lauknešėliu atbėgo prie tvoros – spėjo jį perduoti Elzytei, bet vokietis su buože užtvojo per nugarą. Ji pribėgo iš kitos pusės: žydaitė jai iš po prijuostės spėjo ištraukti ir perduoti tą lėkštę. „Kai grįšiu, Bronele, man ją grąžinsi“, – spėjo pasakyti“, – pasakojo garbaus amžiaus kretingiškė. Kas buvo toji Elzytė, koks likimas ištiko ją ir jos šeimą? Gal kas nors dar likęs gyvas iš to aptvaro, gal palikuonys atsilieps, atpažinę inicialus, – svarstė B. Zenkevičienė. Ilgus metus lėkštė buvo laikoma aukštai ant spintos jos senelių namuose Baubliuose, kur jos motina grįžo gyventi. Lėkštėje būdavo sukrautos maldaknygės, kurias šiukštu būdavę vaikams liesti.
„Tėvai po karo persikraustė į Kretingą, ir vėl lėkštė gulėjo ant spintos. O kai mama po daugel metų atvažiavo gyventi pas mane į Rumšiškes, jos mantoje buvo ta lėkštė su maldaknyge. Sykį mano amžinatilsį vyras ir klausia: kuriai balai ji tampo tą vazą?“ – atviravo pašnekovė. Jos žodžiais, ligi tol motina vis tylėdavo – buvo baisus metas, bet jau kilo Sąjūdis, kurio veikloje aktyviai dalyvavo ir Birutės sūnus studentas Rytis – iš atraižų jam abi pasiuvo trispalvę. Tuomet mama ir atsivėrė: sakė, vaikeliai, greit bus perversmas, žinokite visą tiesą. Ir išklojo, kad maldaknygėje po rudu popierium, kuriuo buvo aplenkta, ji slėpė popierinę trispalvę ir Birutės tėvo Stanislovo Lukausko teismo nuosprendį – šis buvo išvežtas į Belomoro kanalo statybas. „Gal kada sutiksite Elzytei artimus žmones, jiems perduokite relikviją, – prašė mama. – Kas buvo toji Elzytė? Jos šeima turėjo būti pasiturinti, jei samdė tarnaitę, o ženklas ant lėkštės galbūt reiškia, kad ji buvo dovanota valstybės pareigūnui? Gal kažkas perskaitys ir atsilieps? Aš esu tik tiltas. Kaskart rugsėjį, kai išgirstu minint Žydų genocido dieną, sukirba mintis – ieškoti ir sugrąžinti lėkštę. Kiek jos savininkai sugėrę skausmo ir kančios“, – samprotavo B. Zenkevičienė, šią lėkštę laikanti garbingoje svetainės vietoje, ant palangės. Moteris atseka įdomius sutapimus: lėkštė iš Kretingos iškeliavo į Baublius, po to vėl – į Kretingą, į Rumšiškes ir sugrįžo į Kretingą. Beje, ir ją pačią likimas iš Rumšiškių sugrąžino į Kretingą, ir ne bet kur, o į žydų kažkada gausiai apgyvendintą miesto kvartalą.
|
|
