Pajūrio naujienos
Help
2021 Spalis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną8°C debesuotumas 15 %
Naktį6°C debesuotumas 21 %
Apklausa

Ar jus tenkina rajono ir miesto gatvių remonto eiliškumas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Seniausias Nasrėnų gyvenvietės planas. Ištrauka iš 1808 m. Platelių grafystės žemių žemėlapio. Dešinėje pažymėtas Nasrėnų užusienis, vėliau pavadintas Tinteliais. Telšių Žemaičių muziejus „Alka“

Tinteliai (žemaitiškai Tėntelē) – istorinėje Nasrėnų kaimo žemėje išaugusi gyvenvietė. Ji įsikūrusi 401,64 ha plote, kuris rytuose remiasi į Salanto upę, vakaruose – į Vaineikių miškų masyvą, šiaurėje ribojasi su Nasrėnų, o pietuose – su Kūlupėnų žemėmis.

Archyviniai duomenys liudija, kad Tintelių priešistorė glaudžiai susijusi su Nasrėnų kaimu, kuris XVI–XVIII a. priklausė valstybiniam Platelių dvarui. Per Valakų reformą apie 1585 m. nustačius kaimų ribas, Nasrėnų kaimynais tapo Klausgalvų, Kūlsodžio, Kūlupėnų ir Žalimų kaimai. Laikui bėgant į pietus nuo Nasrėnų gyvenvietės abipus Salantų–Kretingos vieškelio XVII–XVIII a. susiformavo kupetinio kaimo tipo nausėdija, kuri buvo laikoma Nasrėnų užusieniu, t. y. už valakais išmatuotos dirbamos žemės ribų išaugusia gyvenviete. 1750 m. duomenimis, joje stovėjo beveik pusė Nasrėnams priklausančių sodybų, t. y. pačiame kaime buvo 13, o užusienyje – 12 katalikų kiemų.

Nasrėnų kaimas 1797 m. atiteko iš Prancūzijos atsikėlusiam naujajam Platelių dvarininkui Marijonui Gabrieliui Florentui Augustui de Šuazeliui-Gufjė, kuris šią valdą perleido vyriausiajam sūnui, Rusijos imperijos karininkui Antuanui Liudvikui Oktavijui de Šuazeliui-Gufjė. Perėmimo metu 1808 m. sudarytame žemėlapyje matome į pietus nuo Nasrėnų gyvenvietės, paribyje su Kūlupėnų kaimo žeme, abipus Salantų–Kretingos kelio pažymėtą 6 sodybų užusienį, kuriam priklausančią dirbamą žemę pusiau dalino į vakarus nuo Kūlupio upelio plytėjusios mišku apaugusios bendrosios ganyklos. Dar beveik antra tiek sodybų buvo išsibarstę vienkiemiais į vakarus nuo užusienio augusiame miške.

Kapinės, vadinamos Švedkapiu (pirmajame plane), ir Tintelių palivarko sodyba (antrajame plane). Iš dešinės į kairę: kapinių koplyčia, palivarko tvartai, akmeninio svirno liekanos, palivarko savininkų gyvenamasis namas. Fot. Algirdas Mulvinskas, 1995 m. Kretingos muziejus

Istorinėje literatūroje pirmąkart Tintelių vardas buvo paminėtas Salantų klebono Stanislovo Čerskio sudarytame Salantų parapijos žemėlapyje, išspausdintame 1830 m. Vilniuje. Vietovardis kilo nuo žodžio „tintelis“ (tintalas), kuriuo apibūdinama tai, kas nukarę, tintaluoja (tinteliuoja, tintiliuoja), tabaluoja. Įdomu tai, kad šį vardą Lietuvoje turi tik du kaimai ir abu yra Kretingos rajone: antrieji Tinteliai yra netoli Kretingos, į pietryčius nuo Kurmaičių.

Antuanui Liudvikui de Šuazeliui-Gufjė išpardavinėjant atokiau nuo Platelių buvusias savo valdas, netrukus pietvakarinę Nasrėnų žemių dalį su Tinteliais įsigijo nauji savininkai. Užusienis buvo atskirtas nuo Nasrėnų ir tapo savarankišku kaimu. Prie jo buvo prijungtos minėtos miškuose išsibarsčiusios vienkieminės sodybos, kurias imta vadinti Tintelių Medsėdžiais. Iš teisininko Mykolo Gadono 1846 m. išleisto Telšių apskrities aprašymo sužinome, kad tuo metu Salantų parapijos Tintelių kaime buvo 6, o Tintelių Medsėdžiuose – 5 prievolininkų sodybos.

1845 m. pastatytas koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu. Fot. Juozas Mickevičius, 1967 m. Kretingos muziejus

Prie Tintelių buvo priskirta ir vakarinė Nasrėnų žemių dalis. Čia buvusiame vienkiemyje naujieji savininkai įsirengė nedidelį, administracine-ūkine veikla užsiimantį dvarą, kurį pavadino Terespolio palivarku. Jame žemdirbiai ėjo lažą ir atlikinėjo baudžiavines prievoles. Palivarką valdė iš Platelių krašto kilę bajorai Stančikai. Jie rūpinosi ne tik savo valdos gerove, bet ir rėmė Kalnalio bažnyčią, kuriai Steponas Stančikas 1884 m. dovanojo presbiterijoje stovinčius klauptus.

Pobaudžiavinės žemės reformos metu kaime buvo suformuotas 91 rėžis žemės, už kurią 1870 m. dvarininkui Stančikui 44 valstiečiai mokėjo išperkamuosius mokesčius. 1872 m. duomenimis, Tintelių kaime stovėjo 11, o Tintelių Medsėdžiuose – 2 sodybos.

Tarp 1861 m. ir 1872 m. prie Salantų–Kretingos vieškelio ir Kūlupio upelio, iškėlus iš čia valstiečių sodybas, iškilo naujas dvarelis, pavadintas Tintelių palivarku. Jam priklausė apie 295 ha žemės, iš kurios per 216 ha sudarė arimai, 65,5 ha miškai ir apie 13 ha nedirbamos žemės. Palivarką 1879 m. paveldėjo iš Lietuvos bajorų katalikų kilęs Rusijos armijos pulkininkas Tomas Dubis-Kračakas. Jis šią valdą nuomojo, o pats gyveno Sankt Peterburge ir greta karinės tarnybos priklausė 1880 m. įkurtos Baltojo kryžiaus draugijos komitetui, kuris rūpinosi kare sužeistais ar karinės tarnybos metu sveikatą praradusiais kariais, be globėjo likusiais jų šeimų nariais, žuvusių karių našlėmis, našlaičiais ir pan.

Vėliau palivarką įsigijo Rusijos imperijos Muitinės valdybos tarnautojas Aleksandras Voskresenskis. Tuo metu jam priklausė ir dalis žemių, esančių kitapus Salanto, tarp jų – kairiajame upės krante augantis miškas, kurį pagal savininko tarnybos vietą imta vadinti Tamožine (nuo rusų kalbos žodžio „tamožnia“ – liet. muitinė).

Švč. Marijos Sopulingosios (kairėje) ir Pietos skulptūros Švedkapio koplyčioje. Fot. Vilensija, 2020-02-07. Iš Wikimedia Commons, CC-BY-SA-3.0

1903 m. Terespolio dvarelyje gyveno 13, Tintelių palivarke – 36, Tintelių Medsėdžiuose – 8 gyventojai, o Tintelių kaime stovėjo 15 sodybų su 69 gyventojais. Pirmojo pasaulinio karo metais ir po karo, daugėjant žemdirbyste besiverčiančių valstiečių, ūkiai susmulkėjo, todėl 1923 m. Tintelių kaime (su buvusiais Tintelių Medsėdžiais) buvo jau 23 kiemai, kuriuose gyveno 130 valstiečių. Tintelių palivarke buvo 38, o Terespolyje – 25 gyventojai. Vykdant Lietuvos žemės reformą, kaimas buvo išskirstytas į vienkieminius ūkius. Terespolio palivarkui buvo palikta 90 ha žemės, kurioje ūkininkavo Kumpinų šeima.

Lietuvos žemės reforma beveik per pusę apkarpė Tintelių palivarko valdas, kurias po tėvo mirties perėmusiam Sergejui Voskresenskiui beliko apie 100 ha žemės. Jo laikais sodybą sudarė savininkų gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, sandėlis, kumetynas ir už Kūlupio stovėjęs kluonas. Beveik visi pastatai buvo mediniai, tik svirnas ir tvartas – mūriniai. Nuo Kretingos–Salantų vieškelio palivarko savininkų namo link vedė tiesus, karpomų liepų alėja apsodintas keliukas. Į šiaurę nuo jo, tarp sodybos pastatų ir vieškelio, plytėjo vaismedžių sodas, kurį iš rytų ir šiaurės pusių juosė eglės ir tarp jų iš laukų suvilkti rieduliai. Sergejus Voskresenskis vedė nuo Kūlupėnų kilusią Stefaniją, prieš tai tarnavusią pas tėvą palivarke. Su ja susilaukė sūnų Aleksejaus ir Sergejaus bei dukters Irinos.

1935 m. Tinteliuose apsilankę Klausgalvų pradžios mokyklos mokytojai Juozas ir Bronė Kudarauskai surašė senuosius žemėvardžius. Jų duomenimis, nuo Salantų–Kretingos vieškelio pro palivarko sodybą į Tintelių kaimą ėjęs kelias buvo vadinamas Granšašiejumi. Už Kūlupio stūksanti aukštuma vadinta Girių kalnu, nes prieš ją įdirbant čia augo miškas. Ją ariant vienoje vietoje nuolat buvo išverčiama anglių ir pelenų, todėl buvo spėjama, kad senovėje čia buvo kūrenami laužai ir kurui degamos anglys. Toliau į vakarus buvusi aukščiausia vietovė – Ežių kalva.

Į šiaurę nuo palivarko, prie Nasrėnų, buvęs Žydplecis – ariama dirva, kur kažkada stovėjusioje smuklėje gyvenęs nuomininkas žydas. Į rytus nuo Salantų–Kretingos vieškelio dalis ariamo lauko vadinta Venckynu, nes čia seniau stovėjusi žemdirbių Venckų sodyba. Rytine palivarko žemių dalimi ėjo Seinalės keliukas, netoli kurio buvo Šaltinaliu vadintas šaltinis. Kitapus Salanto plytėjo lankiniais barščiais apaugusi Barkštynės pieva. Su ja ribojosi Grajų pieva, kurioje prie Salanto stūksojo upės plaunama pakiluma. Išplautame skardyje ir šalia iškastoje žvyrduobėje buvo randama žmonių kaulų, įvairių grandinėlių ir senovinių monetų.

Kariškos labdaringos draugijos „Baltasis kryžius“, kurios komiteto nariu buvo Tintelių dvarininkas, pulkininkas Tomas Dubis-Kračakas, žetonas. Iš Wikimedia Commons

Tintelių kaimo šiaurinėje dalyje augo Giralės miškas, kurio pietinė, eglynu apaugusi dalis vadinta Sklondu. Šalia miško, molingoje ir akmeningoje žemėje, plytėjo Ganyklalė – buvusios bendrosios kaimo ganyklos, telkšojo šaltiniuota ir neišdžiūstanti Rudijos bala. Senoliai pasakojo, kad šioje pelkėje naktimis vaikščiodavusios degančios liepsnelės – žvakelės. Pietinėje kaimo dalyje driekėsi medžiais ir krūmais apaugusi Margių pieva ir molinga Ruozyno dirva, kurioje žmonės retsykiais matydavę vaikštančią moteriškę be galvos. Rytinėje kaimo dalyje buvusi Molija vadinama molinga dirbama žemė.

Vakarinė kaimo žemių dalis, apimanti apie 50 ha plotą, vadinta Naudvariu, kuriame stovėjo 4 ūkininkų sodybos. Ši kaimo dalis buvo pamiškėje, todėl ūkininkų pasėliai dažnai kentėjo nuo čia apsilankančių šernų. Šiaurės rytinėje kaimo dalyje stūksojusioje kalvelėje veikė kaimo kapinės, kuriose nuo XVIII a. iki XX a. 2-ojo dešimtmečio pabaigos buvo laidojami kaimo savižudžiai, nekrikštai ir užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos. Vietiniai gyventojai šias kapines praminė Žydkapiu, nes, esą, čia buvęs palaidotas žydas.

Nuo kaimo atsiradimo Tintelių gyventojai priklausė Salantų parapijai. Tačiau nuo 1777 m. melstis ir vaikus krikštyti jie galėjo Kalnalyje pastatytoje Šv. Lauryno bažnyčioje. Įsteigus 1926 m. Kalnalio parapiją, į Salantus vykti tikintiesiems jau nebereikėjo, nes visas religines apeigas atlikti ir sakramentus gauti jie galėjo savo bažnytėlėje. Be to, jie naudojosi ir priešais palivarką stovinčia koplyčia, prie kurios rinkdavosi per Gegužines pamaldas, ateidavo apsižadėti užklupus ligai ar bėdai.

Pirmajai sovietų okupacijai artėjant į pabaigą, 1941 m. birželio 14 d. buvo suimta ir į Rusijos gilumą ištremta Voskresenskių šeima. Tėvas buvo išgabentas į Krasnojarsko krašto Rešotų lagerį, kuriame 1943 m. nuteistas 5 metams privalomųjų darbų. Jo žmona Stefanija su abiem sūnumis ir dukra išvežti į Adžeromą Kortkeroso rajone Komijoje, kur po lagerio į tremtį 1945 m. atvyko ir šeimos galva Sergejus Voskresenskis. Adžerome jis bendravo su prezidentu Aleksandru Stulginskiu, kurį pažinojo nuo prieškario laikų, kai šis ūkininkavo Jokūbavo dvare, o vėliau abu leido katorgos metus Rešotų lageryje. Stulginskiams išvykus į Lietuvą, S. Voskresenskis iki pat mirties gyveno tremtyje. Jo žmona su vaikais iš tremties buvo paleisti tik 1958 m., tačiau liko gyventi Komijoje. Tik Atgimimo pradžioje į Lietuvą sugrįžo sūnus Sergejus Voskresenskis, įsikūręs Klaipėdoje.

Ištremtųjų Voskresenskių dvarelis buvo nacionalizuotas, paverstas valstybiniu ūkiu. Po karo jis priklausė Šalyno tarybiniam ūkiui, o apie 1949 m. palivarko ir Tintelių kaimo žemėse buvo įkurtas Draugystės kolūkis. Jo valdybos kontora įsikūrė Voskresenskių gyvenamajame name, o svirne buvo įrengti butai kolūkiečiams. Kluonas, senasis kumetynas ir kiti kolūkio reikmėms nebereikalingi statiniai buvo nugriauti, o vaismedžių sodas ir jį juosusios eglės iškirsti kurui. Po ūkių stambinimo vajaus kolūkis buvo prijungtas prie Kūlupėnų tarybinio ūkio, o Tintelių palivarko sodyba naudota pagalbinei ūkinei veiklai: tvartuose buvo auginami tarybinio ūkio galvijai, o gyvenamuosiuose pastatuose gyveno ūkio darbininkų šeimos. Šiandien buvusį palivarką mena tik liepų alėja ir nebenaudojami kampinio plano akmenų mūro tvartai, o senojo gyvenamojo namo vietoje įsikūrusi nauja sodyba.

Per pirmąjį sovietmečiu vykusį gyventojų surašymą 1959 m. Tinteliuose buvo registruoti 145 žmonės. Vėliau gyventojų ėmė mažėti ir 1979 m. buvo surašyti 105 asmenys. Dar po dešimties metų buvo belikę 36 gyventojai (14 vyrų ir 22 moterys), o 2011 m. – 10 vyrų ir 8 moterys. Jų dvasiniais reikalais nuo 1997 m. rūpinasi Kūlupėnų Šv. Motiejaus parapijos kunigai.

Iš Tintelių kilo Kūlupėnų seniūnijos seniūnė Rita Lubienė ir Kauno miesto politinis ir visuomeninis veikėjas, inžinierius elektrikas, buvęs siuvimo fabriko „Spalis“ direktorius, Lietuvos taupomojo banko tarybos pirmininkas Steponas Vaičikauskas.

Rytinė kaimo žemių dalis patenka į valstybės saugoma teritoriją – Salantų regioninį parką. Nuo 2013 m. veikia UAB „Benko servisas“ priklausanti vėjo jėgainė, gaminanti žaliąją energiją. Ji „Enercon 40“ modelio, 65 m aukščio, su 40 m skersmens vėjaračiu, 250 kW galios.

Tintelių praeitį mena išlikę kultūros paveldo objektai, iš kurių seniausios yra nebeveikiančios kapinės. Pirmosios kapinės stūkso prie kelio Kartena–Salantai. Jos vadinamos Švedkapiu ir pasakojama, kad čia palaidoti XVII–XVIII a. karų su Švedija metu žuvę kariai. Mirusiems atminti jose XIX a. buvo pastatyta mūrinė koplyčia, kurią puošia frontono nišoje stovinti žmogaus ūgio Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra, o viduje stovi Švč. Marijos Sopulingosios ir Pietos skulptūros. Manoma, kad kapinės tęsiasi ir po plentu, nes seniau kitame kelio krašte buvo randama stambių akmenų ir monetų. Pora monetų, datuojamų 1596 m. ir 1721 m., iki karo saugojo žemės savininkas Sergejus Voskresenskis.

Antrosios kapinės, vadinamos Kapeliais, Markapiais, įrengtos į šiaurės rytus nuo pirmųjų, aukštumos papėdėje. Tai buvusios seniausios Nasrėnų kapinės, pažymėtos ir 1808 m. plane. Jas uždarius, XIX a. – XX a. pr. čia retsykiais laidoti Tintelių ir Nasrėnų kaimų savižudžiai, nekrikštai, iš Salanto ištraukti skenduoliai. Seniau vietos gyventojai saugojosi kapinių: nekasė jose duobių, nearė šalia žemės, statė ąžuolinius kryžius. Eksploatuojant šalia buvusį žvyro karjerą, 1985 m. šiaurinė kapinių dalis buvusi nukasta, o duobėse rastus žmonių griaučius darbininkai čia pat užkasė. Šiandien kapinės apaugusi mišku, o jas ženklina kryžius (autorius – tautodailininkas Antanas Lubys).

Tinteliams priklausė ir minėtas Žydkapis, šiuo metu patenkantis į Nasrėnų kaimo teritoriją. Jį ženklina koplytstulpis, kurį 2006 m. restauravo salantiškis meistras Alioyzas Pocius.

Pietiniame kaimo pakraštyje, prie plento stovinčios sodybos kieme stūkso senas, žemaičių kryždirbystės tradicijas menantis koplytstulpis su kaltiniu ornamentuotu kryželiu, kurį 1845 m. pastatė buvęs sodybos šeimininkas P. Maksvytis.

Julius KANARSKAS Istorikas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas