Pajūrio naujienos
Help
2021 Gruodis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną1°C debesuotumas 95 %
Naktį-1°C debesuotumas 94 %
Apklausa

Ar šventinės gerumo, labdaros akcijos sprendžia skurdo problemas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Jonas Karolis Chodkevičius. Dail. Leonas Kaplinskis. 1868 m. Torunės apygardos muziejus (Lenkija)

Sėkmingai kare su Švedijos karalyste pasirodžiusiam Kretingos dvarininkui, Žemaičių seniūnui ir Lietuvos didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui po paliaubų su švedais teko įsitraukti į naują karą su Rusijos caryste.

Po caro Ivano Rūsčiojo mirties Rusijoje prasidėjo kova dėl valdovo sosto, į kurią įsitraukė ir nemaža dalis Abiejų Tautų Respublikos didikų, rėmusių į sostą pretendavusius apsišaukėlius. Matydamas augančią Abiejų Tautų Respublikos politinę įtaką Rusijoje, Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos dėdė ir didžiausias politinis konkurentas Švedijos karalius Karolis IX Vaza 1609 m. vasario 28 d. sudarė sąjunga su Rusijos caru Vasilijumi Šuiskiu, įsipareigodamas jam teikti karinę paramą.

Besiformuojanti Rusijos ir Švedijos sąjunga kėlė pavojų Abiejų Tautų Respublikai, todėl jos Seimas 1609 m. pavasarį paskelbė karą Rusijai. Lenkijos–Lietuvos karinės pajėgos 1609 m. rugsėjį apgulė Smolenską, o 1610 m. vasarą įžengė Maskvą. Caras Vasilijus Šuiskis buvo nuverstas nuo sosto ir įkalintas. Sudaryta laikinoji vyriausybė nauju caru pripažino Zigmanto Vazos vyriausią sūnų Vladislovą ir, kol jis bus karūnuotas, jo vardu ėmėsi valdyti šalį. Vyriausybei padėti ir tvarkai šalyje palaikyti Maskvoje ir kituose miestuose buvo įkurdintos Abiejų Tautų Respublikos karinės įgulos.

Laikinajai vyriausybei nepavykstant įvesti tvarkos ir nuraminti sunkia padėtimi nepatenkintų valstiečių ir miestiečių, didesniuose miestuose ėmė formuotis pašauktinių būriai, kurie ruošėsi kovai su užsieniečių valdymu. Maskvoje 1611 m. kovo 19–20 d. kilo ginkluotas miestiečių maištas, kurį parėmė į pagalbą atvykę kunigaikščio Dmitrijaus Požarskio pašauktinių būriai. Susirėmimų metu buvo padegtas miestas, žuvo nemažai miestiečių, o apgultyje atsidūrusi 3 tūkst. Lenkijos–Lietuvos karių įgula, vadovaujama pulkininko Mikalojaus Strusio, įsitvirtino Kremliuje ir Kitaj-Gorode.

Sudėtingoje padėtyje atsidūrusiai įgulai į pagalbą karalius išsiuntė Lietuvos didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių. Ankstyvą 1611 m. rudenį jis Šklove surinko 2,5 tūkst. karių, amunicijos bei maisto atsargų ir spalio 6 d. atvyko į Maskvą. Bet po keleto susirėmimų su miestą užvaldžiusia gausia pašauktinių ir kazokų kariuomene, lapkričio pradžioje pasitraukė į Gomelį. Čia jis vėl surinko maisto atsargų ir 1611 m. gruodžio 18 d. atvežė jas Kremliaus įgulai. Tačiau apgultyje atsidūrusiai įgulai toliau labai trūko maisto, todėl 1612 m. J. K. Chodkevičius dar du kartus vyko į šiaurės rytus nuo Maskvos, į Volgos aukštupyje esančias žemes rinkti maisto atsargų. Sugrįžęs su 400 vežimų maisto, etmonas nutarė nutraukti apgultį, išginti iš Maskvos pašauktinius su kazokais ir įvesti mieste tvarką. Puolimui jis sutelkė apie 8 tūkst. raitelių ir 2 tūkst. pėstininkų. O rusų vadai D. Požarskis ir Dmitrijus Trubeckis surinko 7,5 tūkst. kazokų, 2,5 tūkst. pašauktinių ir iš anksto užsiėmė gerai įtvirtintas gynybines pozicijas, o pagrindines karines pajėgas sutelkė prie Smolensko vieškelio, kuriuo turėjo atžygiuoti etmono kariuomenė.

Abiejų Tautų Respublikos (kairėje; aut. Olek Remesz, 2006 m.) ir Rusijos carystės (dešinėje; aut. Alex Tora, 2008 m. ) herbai. Iš Wikimedia Commons

Mūšis dėl miesto užvirė rugpjūčio 22 d. (pagal naująjį stilių – rugsėjo 1 d.). J. K. Chodkevičiaus husarai, palaikomi pėstininkų, atakavo vakarines miesto prieigas, kuriose pralaužė rusų kavalerijos gretas. Tačiau į atakos metu atsidengusį dešinįjį jų sparną netikėtai smogė D. Trubeckio Dono kazokai, o tuo pat metu vykęs Kremliaus įgulos išpuolis prieš pašauktinių ariergardą baigėsi nesėkme. Tą dieną nė viena kariaujanti pusė nelaimėjo ir vakarop grįžo į pirmines pozicijas.

Kitą dieną J. K. Chodkevičiaus išsiųsti 600 vengrų pėstininkų per pietinį priemiestį Zamoskvorečję prasiveržė pro rusų gynybą, užėmė tiltą ir pasiekė Kremlių, kuriame prisijungė prie apgultos įgulos. Paskui juos atakavusiems kariams pavyko užimti Georgijaus įtvirtinimus, o etmonas užėmė Donskojaus vienuolyną ir ėmėsi rengtis lemiamam mūšio etapui.

Gi D. Požarskis savo kariuomenę perdislokavo į pietinėje miesto dalyje buvusius Zemlianoj-Gorodo įtvirtintus gynybinius pylimus, kuriuos saugojo muškietomis ir patrankomis ginkluoti šauliai. Ši vietovė netiko kavalerijos veiksmams, nes čia gausu buvo duobių ir po gaisro likusių pastatų griuvėsių. Todėl kavalerijos pajėgas D. Požarskis išsiuntė į priešakines pozicijas.

Pradėjusi rugpjūčio 24 d. (rugsėjo 3 d.) puolimą, J. K. Chodkevičius kariuomenė po penkias valandas trukusių kautynių palaužė rusų dvarininkų kavaleriją, priversdama ją plaukte pasitraukti į kitą Maskvos upės krantą. Etmono kavalerijai taip pat pavyko iš mūšio lauko išstumti D. Trubeckio kazokus ir atverti kelią lauko įtvirtinimų link. Netrukus pėstininkai išstūmė rusus iš gynybinių pylimų ir užėmė pagrindinę jų atramą – Šv. Klimento atramos punktą, kurį paimti padėjo išpuolį surengusi Kremliaus įgula. Liudininkai prisimena, kad didysis etmonas žaibiškai jodinėjo po mūšio lauką ir, riaumodamas kaip liūtas, ragino saviškius kautis ir tvirtai laikyti ginklus. Šv. Klimento atramos punkte įsitvirtinę pėstininkai pervežė ten visus įgulai skirtus 400 vežimų maisto, tačiau netrukus sugrįžę D. Trubeckio kazokai juos užpuolė ir vidurdienį įtvirtinimą su visomis atsargomis atsiėmė.

Maskvos miesto 1610 metų planas. Centre, antrame plane pavaizduotas Kremlius – pagrindinė miesto tvirtovė (pilis), o pirmame plane – Kitaj-Gorodas (Kinų miestas). Juos supa Belyj-Gorodas (Baltasis miestas), už kurio gynybinės sienos ir kitapus Maskvos upės plyti Zemlianoj-Gorodas (Žemės miestas), taip pat juosiamas gynybinės sienos.

Geriausius pėstininkus mūšyje dėl Šv. Klimento atramos punkto praradęs J. K. Chodkevičius perrikiavo savo kariuomenę ir rengėsi tęsti puolimą. O rusų karvedžiai D. Požarskis ir Kuzma Mininas sutelkė pakrikusią kariuomenę ir, nutarę perimti iniciatyvą, vakare visomis pajėgomis perėjo į kontrpuolimą, atakuodami paties didžiojo etmono stovyklą ir Zemlianoj-Gorode įsitvirtinusį priešą. Stokodami pėstininkų, etmono kariai nesugebėjo atsilaikyti miesto sąlygomis vykusiose kautynėse. Smarkiai spaudžiama pašauktinių, J. K. Chodkevičiaus kariuomenė ėmė trauktis iš miesto, o po kazokų ir dvarininkų kavalerijos atakos paliko ir karo stovyklą. Pernakvoję prie Donskojaus vienuolyno, etmono kariai rugpjūčio 25 d. (rugsėjo 4 d.) pasuko Lietuvos sienos link.

Didžiausias Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos kare mūšis dėl Maskvos baigėsi taktine rusų pergale. Mūšio metu abi pusės neteko maždaug po 1,5 tūkst. karių. Tačiau Respublika prarado be pagalbos ir maisto likusią apie 3 tūkst. Kremliaus įgulą, kuri 1612 m. spalio 26 d. (lapkričio 7 d.) buvo priversta pasiduoti: didžiąją daugumą jos karių rusai išžudė arba numarino nelaisvėje.

Kitas svarbus žygis į Maskvą, kuriame teko dalyvauti J. K. Chodkevičiui, įvyko 1617–1618 metais. Rusijos caru 1613 m. paskelbus Michailą Romanovą, Lenkijos karalaitis Vladislovas nenorėjo atsisakyti prieš trejetą metų jam suteikto caro sosto ir nutarė jį susigrąžinti jėga. Sulaukęs 1616 m. Seimo pritarimo, 1617 m. balandžio 5 d. su Lenkijos karalystės kariuomene per Voluinę patraukė Rusijos link. Rugsėjį su 4 tūkst. karių pasiekęs Smolenską, prie Dorogobužo jis susijungė su Lietuvos didžiojo etmono J. K. Chodkevičiaus karinėmis pajėgomis, kurias sudarė apie 7 tūkst. karių.

Pagrindinę Rusijos armijos bazę – Možaiską abi kariuomenės pasiekė vėlyvą rudenį. Artėjant šalčiams ir dėl užtrukusio žygio samdiniams ėmus reikalauti uždelstų atlyginimų, buvo nutarta žygį pristabdyti ir žiemai įsikurti Viazmos rajone įsirengtose gynybinėse pozicijose.

„Kunigaikščio Požarskio mūšis su etmonu Chodkevičiumi prie Maskvos“. Dail. Koverznevas. Piešinys iš žurnalo. 1910 m.

1618 m. sausį Lenkijos–Lietuvos kariuomenė pabandė užimti Možaiską. Tačiau rusai buvo stipriai įtvirtinę ne tik miestą, bet ir jo apylinkes, todėl vaivados Boriso Lykovo pulkams pavyko atlaikyti šį puolimą. Žygiui įstrigus, karalius Zigmantas Vaza į Možaiską atsiuntė pastiprinimą. Todėl artėjant pavasariui karalaitis Vladislovas ir etmonas J. K. Chodkevičius turėjo jau 15,7 tūkst. karių, tarp kurių buvo ir bajorų ginklanešiai. Rusai gi prie Možaisko sutelkė tris armijas, t. y. 16,4 tūkst. karių, kuriems, be minėto B. Lykovo, vadovavo vaivados Dmitrijus Čerkaskis ir D. Požarskis. Jų branduolį sudarė dvarininkų, kazokų ir naujakrikštų totorių kavalerija, taip pat šauliai ir pašauktiniai pėstininkai. Nors pagal karių skaičių priešai prilygo vienas kitam, tačiau Lenkijos–Lietuvos kariuomenėje buvo didelę patirtį turinčių samdinių, o jos husarams rusų kavalerija atvirame mūšio lauke neprilygo. Įtvirtintiems miestams ir kitoms priešo fortifikacijoms užimti karalaičiui Vladislovui ir J. K. Chodkevičiui labiausiai trūko pėstininkų ir artilerijos. Todėl bandymai paimti Možaiską ir jo apylinkėje esančius įtvirtinimus užsitęsė pusę metų. Tik 1618 m. liepos pabaigoje Lenkijos–Lietuvos daliniams blokavus priešo komunikacijas su Maskva ir pradėjus rusus supti, rugpjūčio pradžioje pagrindinės jų pajėgos pasitraukė savo sostinės link.

Kariuomenei užstrigus prie Možaisko, politinį vadovavimą karo žygiui vykdžiusiems karaliaus ir Seimo komisarams J. K. Chodkevičius siūlė keisti puolimo kryptį ir užimti turtingus pietvakarinius Rusijos rajonus tarp Kalugos ir Borovsko. Tačiau, vadovaudamiesi Seimo nutarimu priversti Rusiją kapituliuoti dar 1618 m., komisarai reikalavo toliau pulti Maskvos kryptimi.

Pagrindinėms Rusijos pajėgoms pasitraukus link Maskvos, Možaiske likusi Fiodoro Volynskio įgula dar mėnesį sėkmingai priešinosi. Taip ir neužėmę miesto, karalaitis Vladislovas ir etmonas J. K. Chodkevičius rugsėjo 6 (16) d. su kariuomene tęsė žygį link Zvenigorodo, kurį užėmė rugsėjo 13 (23) d. Iš ten atsivėrė kelias į Maskvą, kurią jie pasiekė rugsėjo 22 d. (spalio 2 d.). Pakeliui nuo Možaisko iki Maskvos nemaža dalis laiku negavusių žadėto atlyginimo samdomų karių paliko kariuomenę. Tad joje beliko tik apie 8 tūkst. karių, prie kurių, pasiekus Maskvą, prisijungė apie 5 tūkst. Zaporožės etmono Petro Konaševičiaus-Sahaidačno kazokų.

Rusai turėjo 11,5 tūkst. karių, apie pusę kurių buvo pašauktiniai. Pagrindine jų gynybine atrama tapo Belyj-Gorodas (Baltasis miestas), kurį juosė gynybinės sienos. Visi šauliai ir pėstininkai buvo išdėstyti ant gynybinių sienų ir bokštuose, taip pat lauko įtvirtinimuose už Jauzos ir Maskvos upių, Simono ir Novodevičės vienuolynuose. Kavalerija buvo padalinta į keturias dalis ir dislokuota natūralių kliūčių atskirtuose keturiuose Maskvos rajonuose.

„Požarskis išgina lenkus iš Kremliaus“. Dail. Ernstas Lisneris. 1938 m. Tretjakovo galerija (Maskva). Paveiksle vaizduojama 1612 m. spalio 26 d. pasiduodanti Lenkijos–Lietuvos kariuomenės Maskvos įgula, kurios kariams rusai buvo pažadėję leisti garbingai pasitraukti į tėvynę, tačiau netrukus daugelį jų išžudė arba numarino nelaisvėje.

J. K. Chodkevičius nusprendė Maskvą atakuoti nedelsiant – 1618 m. spalio 10–11 d. naktį, nes tik greitas ir sėkmingas šturmas, kol miesto gynėjai nesulaukė pastiprinimo, galėjo pergalingai užbaigti ilgai trukusį žygį. Etmono stovykloje buvo parengtas puolimo planas, pagal kurį auštant 5 tūkst. kazokų iš pietų pusės turėjo užpulti Zamoskvorečės gynybinius pylimus ir nukreipti į save rusų dalinių dėmesį. Pagrindinį smūgį Lenkijos–Lietuvos kariuomenė turėjo smogti iš vakarų pusės, puldama Arbato ir Tverės vartus. Dalis pėstininkų šaulių privalėjo apšaudyti ant gynybinių sienų ir bokštuose esančius gynėjus, priversdami juos palikti gynybines pozicijas, o kita pėstininkų dalis – sunaikinti gynybines užtvaras priešais vartus. Išsprogdinus vartus, pėstininkai turėjo užimti Belyj-Gorodo tvirtovės sienas ir bokštus, o raiteliai įsiveržti į Maskvos gatves. Užėmus Belyj-Gorodą būtų apsuptas arba iš karto užimtas Kremlius su jame užsidariusia Rusijos vyriausybe.

Tačiau prieš mūšį įvyko išdavystė: į rusų pusę perbėgo du prancūzų samdiniai-sprogdintojai, o nemaža dalis Zaporožės kazokų atsisakė dalyvauti kautynėse. Abu sprogdintojai žinojo puolimo plano detales, todėl rusai spėjo sutelkti savo pagrindines pajėgas priešo numatytose atakos vietose. Zaporožės kazokų puolimas baigėsi nesėkmingai, o Lenkijos–Lietuvos karių bandymai pralaužti abejus vartus, susidūrus su intensyvia rusų šaulių ugnimi, iš pat pradžių įstrigo. Po miesto gynėjų įvykdytų išpuolių, atakavusieji buvo priversti atsitraukti.

1618 m. Maskvos šturmas buvo baigiamasis 1609 m. prasidėjusio Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos carystės karo epizodas. Nors miesto Lenkijos–Lietuvos kariuomenei paimti nepavyko, tačiau stokodami pajėgų rusai jos nedrįso užpulti. Įsitvirtinusi Maskvos prieigose ji tebekėlė grėsmę Rusijos sostinei ir vyriausybei. Todėl karalaičiui Vladislovui ir jo tėvui Zigmantui Vazai pavyko diplomatinėmis priemonėmis priversti rusų vyriausybę sėsti prie derybų stalo ir 1618 m. gruodžio 11 d. keturiolikai su puse metų pasirašyti Deulino paliaubas. Paliaubų sutartimi Abiejų Tautų Respublikai atiteko nemaža teritorija – Smolensko ir Seversko žemės su 11 stambių miestų-tvirtovių, o karalaitis Vladislovas išsaugojo teisę vadintis Maskvos caru.

Iš šio žygio į gimtinę J. K. Chodkevičius grįžo nusivylęs. Grįžtant jį pasitiko prasta žinia: sunkiai susirgusi žmona Sofija Mieleckaitė-Chodkevičienė iš šeimyninės Liachavičų pilies 1619 m. gegužės 11 d. išvyko į abiejų sutuoktinių pamėgtą Kretingos dvarą. Etmonas nedelsdamas išskubėjo pas žmoną, kuri gegužės 18 d. rytą, po šv. Mišių mirė, šalia esant vyrui, namiškiams, nuodėmklausiui Stanislovui Bžezinai, kunigui Zigmantui Tiškevičiui ir vienuolyno gvardijonui tėvui Albertui Opatauskui su broliais bernardinais. Didysis etmonas balzamuotą jos kūną paguldė į puošnų sarkofagą ir po poros mėnesių trukusio atsisveikinimo 1619 m. liepos 19 d. palaidojo šeimos kriptoje po Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Pranciškaus Serafiniečio bažnyčios didžiuoju altoriumi.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas