|
|
|
Kūryba lieja pasaulio šviesą
Neseniai savo pirmąją poezijos knygą „Nedaug man reikia“ išleidusią 41-erių kretingiškę pedagogę Aušrą Budreckienę drąsiai galėtume vadinti kūrėja, skleidžiančia pasaulio švarą: jos eilėse neaptiksi skepticizmo, nevilties, nėra netgi vidinio dramatizmo, – jos kūryba liejasi šviesa, baltumu, pasaulio trapumo suvokimu ir dėkingumu Kūrėjui. Šviesa – iš tikėjimo „Aušros Budreckienės lyrika – tarsi gėrio ir grožio sala, kurioje gyvena stipri asmenybė – ties artimojo, bičiulio ar net nepažįstamojo likimu budinti moteris“, – poezijos rinktinės pratarmėje rašo jos bičiulė iš Varėnos, literatė ir pedagogė Joana Grigaitienė, kuri ir paskatino kretingiškę atrinkti brandžiausias eiles ir išleisti jas atskira rinktine. Ką pirmiausia kūrėja pastebi, nuo ko suvirpa jos širdis? „Visame kame matau kūrinijos grožį. Man norisi tik dėkoti, dėkoti Viešpačiui – už kiekvieną medį, augalą, paukštį. Už kiekvieną dieną, nes nežinai, ar atsibusi rytoj. Šviesa, baltumas, lengvumas ir ateina iš padėkos jausmo. Tikėjimas teikia jėgų, vilties ir galimybę viską matyti šviesoje. Mirties nebijau – tvirtai tikiu, kad ji – tik slenkstis. Čia esame tik dulkelės, o anapus – amžinybės glėbyje. Likimas man neskyrė išgyventi skaudžių smūgių, netekčių, vaikai užaugo sveiki, šeima tvirta, turiu gyvus tėvus – koks džiaugsmas, kai galiu nuvažiuoti ir juos apkabinti“, – atviravo pašnekovė. Tvirto asmeninio tikėjimo pagrindais ji dalijasi ir su kitais: savanoriaudavo bažnyčioje, rengiant vaikus sakramentams, talkina „Marijos radijui“, vienerius metus Sedoje netgi teko dirbti tikybos mokytoja.
Gimimas – tyloje Iš Sedos kilusi, tačiau prieš 15 metų su šeima apsigyvenusi Kretingoje, A. Budreckienė jaučiasi esanti tikra kretingiškė, ji dirba pedagoginį darbą mokykloje-darželyje „Žilvitis“. Moteris teigė labai mėgstanti laisvą laiką leisti gamtoje, be to, ji dar ir fotografuoja, o grįžusi patirtą įspūdį, vidinės ramybės pajautą ar išgyventą emocinį virpesį stengiasi perteikti eilėmis. „Atsisėdu ir parašau. Minčių man nebereikia brandinti, – jos pačios savaime veržiasi į popierių. Mėgstu ramybės metą, tylą: rašau, kai darželyje vaikai sumiega, vakarais namuose. Tačiau ligi paviešinat eilėraščius, juos dar kažkiek pataisau“, – atviravo kūrėja. Būdavo metas, kai kas vakarą parašydavo po eilėraštį, tačiau tikino nesanti grafomanė, nes savęs neprievartaujanti – elgiasi taip, kaip šaukia širdis. „Kiekvienas turime savo pomėgį – kas tapo, mezga, gamina, o aš rašau. Visuomet prie savęs turiu tušinuką. O kažkada iš tiesų netgi labai gražiai rašiau dailyraščiu“, – pajuokavo Aušra. Dėkinga pasauliui ir žmonėms Nors rašo nuo mokyklos suolo, kurti ją paskatino sediškė lituanistė Stanislava Petkienė, lankė jos vadovaujamą literatų būrelį, dalyvaudavo respublikiniuose filologų konkursuose, vėliau – kaip viešnia poezijos šventėse, literatūros vakaruose, tačiau pirmąkart savo eilėraščius paviešino prieš kelerius metus socialiniuose tinkluose, pasivadinusi tiesiog Aušra. Jau kurį laiką ji taip pat yra nuolatinė „Smilčių“ kūrėja, džiuginanti savo poezijos gerbėjus naujausiais eilėraščiais. Žmogui iš tikro nedaug tereikia – artimojo, sulaukti naujo ryto, turėti mėgstamą darbą, todėl ir savo eilių knygai, tikino, parinkusi tokį pavadinimą.
Beje, grįžtant prie darbo: A. Budreckienė tvirtino, kad jai šiuo atžvilgiu labai pasisekę – jos įstaigos vadovė Snieguolė Bružė yra viena pagrindinių jos kūrybiškumo skatintojų: „Direktorė leidžia ir skatina atsiskleisti – rengiame vis naujas mano fotografijos parodas, skaitau kūrybą. Jos paraginta neseniai pradėjau ir pedagogikos studijas. Mane palaiko bičiuliai, kūryba džiaugiasi kaimynai“, – dėkingumu pasauliui ir žmonėms tryško pašnekovė. ********** Balto žiedo tyrumas Dievo rankoj ištiestoj Ir tau, ir man paskirtas. Švelnus grožis, svaigus, Į kelią kviečia Šviesos apsuptyje. Ateik, žiedas tau Atsiveria gležnumu Ir meiliu žvilgsniu. Tai meilė tau ir man Iš Jo delnų, Maldoje regėta, O žiedo trapume Aptikta. *** Baltoj dienoj, Kur žmonės susieina Ir Dievas artimas. Baltoj tyloj, Įmigus žiedlapiams, Užgimsta misija. Trapioj sieloj – Dangiško veido Skaistumas amžinas. Šviesioj dermėj Triumfuoja gėrio Aukštumos.
|
|
