Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Simona Šoparaitė ir Rokas Babrauskas švenčia pasiekę žemę.

Pasirengti kelionei – ilgas procesas

Iki išvykstant Vilniuje gyvenusi ir projektų vadove leidykloje dirbusi moteris neslėpė, kad nuo vaikystės įdomiausia literatūra jai buvo geografijos enciklopedijos ir Žiulio Verno kūryba, todėl idėja leistis į kelionę jai nebuvusi svetima. „Kai susipažinau su savo gyvenimo žmogumi, Roku, jam tokia kelionės idėja jau buvo kilusi – jis dalyvaudavo regatose Lietuvoje, domėjosi sportiniu buriavimu ir keliavimu jachta. Roko svajonė pakeliauti po pasaulį tokiu būdu mane pagavo iškart“, – atviravo pašnekovė.

S. Šoparaitė tikino: tam, kad įgyvendintų šią svajonę, reikėjo daug laiko ir pasirengimo – detalaus planavimo, taupymo, informacijos ieškojimo įvairiuose šaltiniuose. „Apie metus laiko truko jachtos paieškos, ją radome Lanzarotėje Kanaruose. Taip pat lankėme kursus ir įgijome reikalingas kvalifikacijas. Ne mažiau svarbu buvo susipažinti su jachta, joje esančiomis sistemomis, įrangos veikimo principais. Galiausiai teko įsigyti nemažai atsarginių detalių, įrankių, prietaisų, kad, būdami nuošaliose vietose, galėtume patys išspręsti kilusius gedimus. Elektriko jūroje neišsikviesi“, – juokavo moteris.

Vasario 16-oji lietuvių jachtoje

Kelionės planus pakoregavo pandemija

„Savo kelionę pradėjome Lanzarotėje. Iš ten savaitę plaukėme į Žaliojo Kyšulio salas Vakarinėje Afrikos pakrantėje, toliau – 17 parų iki Gvadelupės salos Karibų jūroje. Karibuose aplankėme Gvadelupę, Antigvą ir Barbudą, Dominiką, Grenadą, Curacao. Beveik po metų, Kalėdas ir Naujuosius metus sutikome Kolumbijoje. Na, o iš ten pasiekėme Panamą ir persikėlėme kanalu iš Atlanto į Ramųjį vandenyną. Šiuo metu ruošiamės iki šiol ilgiausiam savo plaukimui per Ramųjį vandenyną iki Prancūzų Polinezijos. Kelionė turėtų trukti apie mėnesį“, – apie jau aplankytas vietas ir tolimesnius planus pasakojo pašnekovė.

Kartenoje užaugusi moteris teigė, jog pasaulį užklupusi pandemija pakoregavo ir jos bei draugo kelionės planus, maršrutus: „Jei ne pandemija, būtume keliavę gan greitai, tačiau jos akivaizdoje plauki ne ten, kur nori, o ten, kur įsileidžia. Tie laikai, kai nuplauki kažkur ir vietoje gauni vizą – pasibaigė. Su migracijos tarnybomis reikia kontaktuoti iš anksto, gauti leidimą, įgyvendinti jų reikalavimus. Nemažai valstybių, į kurias norėjome ir vis dar norime patekti, iki šiol savo sienų neatvėrė. Todėl keliaujame lėtai, vienoje šalyje dažnai tenka praleisti kelis mėnesius: būni ir lauki, kol kažkuri kita atsidarys irmalonės priimti.“

S. Šoparaitė teigė, jog keliaudama jachta kartu su gyvenimo partneriu Roku Babrausku turi galimybę mėgautis vandenyno dovanomis. Nuotraukoje - 6 kg tunas.

Kasdienybė kupina nuotykių

„Vienas didžiausių džiaugsmų gyvenant ir keliaujant jachta man yra kone nuolatinis buvimas lauke, arčiau gamtos ir stichijų. Didelis pliusas yra ir tai, kad keliaudama vis tiek visada esu namie: miegu savo lovoje, gaminuosi maistą savo virtuvėje, turiu savo knygų lentyną ir t.t. Tik aplinka vis keičiasi“, – teigė pastaruosius pusantrų metų po pasaulį su gyvenimo partneriu keliaujanti S. Šoparaitė ir tikino, kad jachta jiems – ir transporto priemonė, ir namai.

Šiuo metu Panamoje laiką leidžianti pašnekovė paaiškino, kad pasirinkimą keliauti jachta lėmė ir tai, jog jau pati kelionė iš vieno taško į kitą yra kupina nuotykių: „Kelionė lėktuvu iš Europos į Ameriką trunka apie 8 valandas, o mums su jachta truko 17 parų atvirame vandenyne. Pirmu atveju lėktuvas yra tik būdas pasiekti Ameriką. Antruoju atveju per tas 17 parų mes patyrėme daugybę nuotykių: stebėjome delfinus, žvejojome tunus, žavėjomės įstabiai žvaigždėtu dangumi ir šviečiančiu planktonu vandeny, perskaitėme kelias knygas ir įgijome daug patirties dviese naviguojant per didelį vandenyną. Tai jau savaime yra kelionė dar iki pasiekiant užsibrėžtą tikslą.“

Keliaujant jachta būtina išmanyti jos veikimo principus bei mechanizmus, kadangi remonto darbus reikia atlikti patiems.

„Nuotykių patiriame nemažai, bet dažnai geriausiais atsiminimais tampa tiesiog kasdienybės fragmentai. Žinoma, pasitaiko ir ekstremalesnių nutikimų, pavyzdžiui, kai sužinai, jog uraganas pakeitė kryptį ir slenka tavo pusėn arba kai plaukioji aplink jachtą ir pastebi netoliese ryklį. Mūsų viena mėgstamiausių veiklų – nardymas, taigi prie vėžlių, rajų, ryklių jau esame beveik pripratę. Tiesa, svajonė būtų dar iš arti pamatyti ir banginį“, – kelionės po pasaulį jachta įspūdžiais dalinosi pašnekovė.

Išmoko prisitaikyti ir improvizuoti

Trisdešimt ketverių moteris, savo kasdienybės fragmentais besidalinanti socialinio tinklo Instagram paskyroje „sv.starlight“, teigė, kad gyvenimas jachtoje taip pat kupinas iššūkių: „Skalbimo mašina, indaplovė, nesunkiai pasiekiamos parduotuvės ir kiti patogumai mažoje jachtoje tampa nebe norma, o retai įmanoma prabanga. Taip gyvendamas išmoksti vertinti ir tokius dalykus, kaip gėlas vanduo ar elektra, pas mus neatsirandanti tarsi „iš niekur“ kaip bute. Taip pat su Roku neretai vienas kitam turime būti ir kirpėjai, ir siuvėjai, ir gydytojai – reikia būti pasiruošus viskam bei kartais improvizuoti.“

„Kaip bebūtų, didžiausi iššūkiai gyvenant jachtoje yra susiję su orais. Tropikuose turi labai atsargiai vertinti sezonus, stebėti orų prognozes, nes čia gali susidurti su uraganais, potvyniais, cunamiais ir kitomis gamtos stichijomis. Privalai būti pasirengęs ir žinoti, ką daryti ekstremalioje situacijoje. Ir dar vienas savitas, labai didelis iššūkis pastaraisiais metais yra pandemija. Jos niuansus prognozuoti yra kur kas kebliau negu orus“, – juokavo pašnekovė.

S. Šoparaitė teigė, kad galimybė keliauti po pasaulį atveria naujus horizontus, padeda kiek kitaip pažvelgti ir į gimtąjį kraštą, jo žmones. „Pamačius kitas kultūras, lietuviams norėtųsi palinkėti daugiau atsipalaidavimo, atvirumo ir pozityvumo. Mane sužavėjo Karibų salose sutikti žmonės, kurie gyvena labai paprastai, toli gražu neturi tiek galimybių, kiek mes jų turime Lietuvoje, bet jie yra tokie laimingi. Reikėtų pamatyti jų veidus, išgirsti, kaip skardžiai jie juokiasi, kaip dirbdami dainuoja ir šoka – jie tiesiog moka būti laimingi. Kaip bebūtų, Lietuva visada liks gimtasis ir brangiausias kraštas, į kurį norėsis grįžti“, – kalbėjo S. Šoparaitė.

Guoda SKRIPKAUSKAITĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas