Pajūrio naujienos
Help
2021 Liepa
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Orų prognozė
Dieną29°C debesuotumas 5 %
Naktį17°C debesuotumas 100 %
Apklausa

Ar reikėtų Kretingos rajone daugiau sutvarkytų maudyklų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Legendinis „Minijos“ kapitonas

  • Mūsų žmonės
  • 2021-07-16
R.Trumpenskas su ,,Minijos” iškovota ,,Tiesos” taure 1964 m.

Sužibus vilčiai, kad Kretinga neužilgo gali turėti naujai rekonstruotą stadioną, prisiminkime tuos legendinės „Minijos“ futbolininkus, kurių žaidimas XX a. 7–8 dešimtmečiais į senąjį Kretingos stadioną sutraukdavo tūkstantines žmonių minias. Vienas jų – legendinis kapitonas puolėjas-snaiperis Ramutis Trumpenskas (1939–1993).

Gimęs 1939 metais dar nepriklausomoje Lietuvoje Pakruojo apskrities Linkuvos miestelyje Salomėjos ir Broniaus Trumpenskų šeimoje, kurioje, be jo, dar augo 2 seserys, mokslų siekė Linkuvos vidurinėje mokykloje. Guvus berniukas nuo pat mažens pamėgo ne tik gainioti su draugais futbolo kamuolį, bet mokykloje dalyvaudavo ir užklasinėje veikloje. Šiuo metu Kretingoje gyvenanti iš Linkuvos kilusi pedagogė Stasė Rutkevičiūtė Slušnienė (gim. 1940 m.) savo archyve saugo P. Maliarevskio pjesės „Ropelė“ knygelę, kurioje ranka rašalu įrašyta, kad apie 1952 m. šios mokykloje suvaidintos pjesės vieną herojų šunelį sargį įkūnijo VIb klasės mokinys R. Trumpenskas.

Kadangi miestelyje futbolo mokyklos nebuvo, jo vaikai kamuolį savarankiškai vaikydavo miestelio pakraštyje buvusiame kukliame stadione. Trumpenskų šeimos archyve saugomas Linkuvos rajono Žeimelio žemės ūkio mechanizatorių mokyklos baigimo atestatas Nr. 1170, kuriame rusų kalba parašyta, kad Ramutis Liudvikas Trumpenskas, Broniaus nuo 1957 m. vasario 28 d. iki 1958 m. sausio 14 d. mokėsi šioje mokykloje ir jam po jos baigimo suteikta trečios kategorijos šaltkalvio kvalifikacija.

Žeimelio miestelis iki karo Šiaurės Lietuvoje garsėjo savo futbolo tradicijomis, kurios buvo tęsiamos ir pokario metais, tad, besimokydamas šioje mokykloje, R. Trumpenskas po pamokų aktyviai žaidė futbolą, stebindamas aplinkinius greičiu ir mokėjimu mušti įvarčius.

Po mokyklos baigimo jis buvo paimtas į sovietinę armiją ir 3 metus praleido Uralo Nižnij Tagilo mieste įsikūrusiame tankų dalinyje, kur taip pat aktyviai žaidė futbolą ir kaip geriausias žaidėjas, teisingas ir turintis autoritetą buvo išrinktas komandos kapitonu.

R.Trumpenskas apie 1957 m.

Po tarnybos 1961 m. rudenį sugrįžęs į Lietuvą netrukus, 1962 m. pradžioje, R. Trumpenskas sukūrė šeimą su Maryte Draugelyte, kilusia iš Lazdijų krašto, su kuria jis savo sesers Bronės dėka romantišką draugystę užmezgė dar tarnaudamas sovietinėje armijoje, su ja susirašinėdamas laiškais. Gilias futbolo tradicijas nuo 1923 m. puoselėjusioje Kretingoje futbolo atgimimo pradžia sietina su į Kretingą po Panevėžio hidromelioracijos technikumo baigimo 1958 m. pagal paskyrimą atvykusiu dirbti Algimantu Lučinavičiumi (1933–2009). Jis tuo metu buvo žinomas visoje Lietuvoje puolėjas-snaiperis, 1956 m. Lietuvos A klasės futbolo pirmenybėse atstovaudamas Panevėžio MSK komandai, per 22 rungtynes įmušęs 28 įvarčius, ir šis pirmenybių rekordas buvo pagerintas tik 2012 m. Įsiliejęs į tuometinę „Melioratoriaus“ komandą, ją gerokai sustiprino. 1958 m. „Tiesos“ taurės skandalingame finale Kretingoje, rungtynes stebint 7 tūkst. žiūrovų, tik po pratęsimo, kurį teko žaisti po abejotino teisėjų sprendimo pačioje rungtynių pabaigoje iš baudinio pelnyto išlyginamojo varžovų įvarčio 3:3, 3:5 buvo pralaimėta klubinei Vilniaus „Spartako“ komandai, kurioje žaidė ir keli visoje Lietuvoje garsūs futbolo meistrai. A. Lučinavičius šiose rungtynėse įmušė 2 įvarčius, kai 1960–1961 m. futbolo A klasės pirmenybėse atstovaudamas jau „Laisve“ pervadintai Kretingos futbolo komandai, per 23 rungtynes įmušęs 22 įvarčius, tapo rezultatyviausiu pirmenybių žaidėju. Tvirtai sudėtas, turėjęs nepaprastą „uoslę“ įvarčiams puolėjas savo rezultatyviu žaidimu paskatino Kretingoje futbolą pradėti žaisti ne vieną vaiką ar jaunuolį. XX a. 7-o deš. pradžioje Kretingos rajono valdžia, įmonių vadovai ir pavieniai futbolo entuziastai dėjo daug pastangų, kad čia atsirastų pajėgi futbolo komanda, nes 1961–1962 m. šalies A klasės futbolo pirmenybėse „Laisvės“ („Minijos“) užimta 19-a vieta jų netenkino. Iš kitur atvykstantiems pajėgiems žaidėjams iš karto būdavo skiriami butai, kas tuo metu buvo didžiulė vertybė, nes eiliniams žmonėms „valdiškų“ butų tekdavo laukti ilgai, o didžiuosiuose šalies miestuose – ir kelis dešimtmečius.

Trumpenskų šeima Linkuvoje (iš kairės): Ramutis, sesuo Jadvyga, mama Salomėja, sesuo Bronė. Apie 1950 m.

R. Trumpensko vyresnės sesers Bronės teigimu, jos brolį, neseniai sukūrusį šeimą, kaip perspektyvų futbolininką Kretingos rajono sporto vadovams rekomendavo 1962 m. į Kretingą atvykęs iš Linkuvos kilęs futbolo vartininkas Algis Badaras, su R. Trumpensku palaikęs draugiškus ryšius. Nors jis turėjo ir daugiau pasiūlymų – net iš Vilniaus, galimybė įsikurti pajūrio mieste 2-jų kambarių bute valdžios žmonėms skirtame „Kremliaus“ name Vilniaus gatvėje nulėmė jo ir žmonos Marytės pasirinkimą. Netrukus čia įsikūrė ir į Kretingą pagal R. Trumpensko rekomendaciją atvykęs dar vienas linkuvietis Stasys Bajelis (1940–2008), žaidęs atakuojančiojo kairiojo saugo pozicijoje ir savo jėga, veržlumu, ištverme ir gebėjimu organizuoti žaidimą tikęs kretingiškiams. Tų pačių metų rudenį į Kretingą pagal paskyrimą atvykus dirbti treneriu ir žaisti futbolą Kauno kūno kultūros instituto absolventui diplomuotam treneriui, 1962 m. su Kauno „Atleto“ komanda šalies čempionu tapusiam Algirdui Andriuškevičiui, žaidusiam dešiniuoju krašto puolėju, susiformavo „Minijos“ komandos smogiamasis branduolys, padedant vietinių futbolo mokslus žvyrduobėje išėjusių kretingiškių, savo brandžiu žaidimu lėmęs tolesnę komandos sėkmę. Vietos valdžios rūpesčiu R. Trumpenskas buvo įdarbintas Kretingos statybos-remonto valdyboje meistru, o S. Bajelis tapo Kretingos rajono vykdomojo komiteto pirmininko futbolo entuziasto Leono Grigaliaus asmeniniu vairuotoju. 1962–1963 m. sezoną Kretingos „Minija“ A lygoje užėmė garbingą IV vietą, į priekį praleidusi tik šalies čempione tapusią Panevėžio „Statybą“, kurioje rezultatyviu žaidimu žibėjo į savo gimtąjį miestą iš Kretingos sugrįžęs A. Lučinavičius ir 2 Kauno komandas – „Politechniką“ ir „Inkarą“. 1964 m. pavasarį prasidėjęs Lietuvos futbolo sezonas Kretingos „Minijai“ tapo auksiniu. Savo gretas sustiprinusi Nemirsetoje sovietinėje armijoje tarnavusiu patikimu vartininku iš Latvijos Ausekliu Birgeliu „Minija“ iškovojo „Tiesos“ laikraščio taurę ir šalies čempionato bronzos medalius. 1964 m. rugsėjo 13 d. įvykęs „Tiesos“ taurės finalas tarp Kretingos „Minijos“ ir Klaipėdos „Baltijos“ visiems laikams įėjo į šalies futbolo ir rajono sporto istoriją. Rungtynes stebint 5 tūkst. žiūrovų, kai Kretingoje gyventojų buvo apie 10 tūkst., „Minijos“ komanda pasirinko gynybinę taktiką, pirmiausia pasirūpindama savo vartų saugumu. Jos ginklas – greitos kontratakos, kurių smaigalyje buvo greitasis centro puolėjas R. Trumpenskas, suveikė jau rungtynių pradžioje.

Po treniruotės galima ir pašėlioti. Iš kairės A. Badaras, R. Trumpenskas, R. Skurvydas. Už jų su „Minijos“ komandos dovana popierinėje dėžėje išlydimas į Panevėžį A. Lučinavičius. 1962 m. birželis.

Kaip rašė „Tiesos“ spec. korespondentas Mindaugas Barysas, „R. Trumpenskas – statybos-remonto valdybos meistras ir finale pasirodė meistras pasiekti įvarčius, kurie į „Baltijos“ vartus krito vienas po kito 9-ą ir 10-ą rungtynių minutę po jo taiklių smūgių. Kadangi klaipėdiečiai lengvai nepasidavė, rungtynės buvo atkaklios iki pat rungtynių pabaigos, jiems pelnius 2 įvarčius, o kretingiškiams atsakius 3-iuoju, apie kurį M. Barysas rašė: „S. Bajelis, dirbantis automobilio vairuotoju, po kampinio krisdamas galva nuvairavo kamuolį į priešininkų vartus.“ Po atkaklių rungtynių, pasibaigusių rezultatu 3:2 „Minijos“ naudai, visi jos žaidėjai buvo apdovanoti ąžuolo vainikais ir garbės raštais, o komandos kapitonas R. Trumpenskas dar ir savo pusantrų metų dukters Esmeraldos bučiniu“, – „Sporto“ laikraštyje rašė jo žurnalistas Virgilijus Mundrys. Šią „Minijos“ pergalę šventė visa Kretinga, kai netrukus ji šalies A klasės pirmenybėse iškovojo III vietą, per 30 rungtynių įmušusi 59 įvarčius, iš kurių 25 pelnė R. Trumpenskas, tik vienu įvarčiu nusileidęs rezultatyviausiam pirmenybių žaidėjui. Šio jo unikalaus pasiekimo niekas iš „Minijos“ žaidėjų iki šiol nepagerino, ir vargu ar artimiausiu metu kas nors tai gali padaryti. Ypač artima draugystė R. Trumpenską siejo su A. Badaru. Deja, tuo metu, kai Kretingos „Minija“ skynė pergales, jis, buvęs šios komandos vartininkas, tarnavo sovietinės armijos dalinyje tolimojoje Kuboje, kur taip pat aktyviai žaidė futbolą, mokydamas vietos futbolininkus futbolo gudrybių. Iš ten į Kretingą ir atgal skriedavo laiškai ir nuotraukos. Juose bičiuliai dalindavosi savo pasiekimų futbole ir gyvenimo naujienomis.

„Minijos“ komanda po apdovanojimo 1964 m. gruodžio 26. 1-oje eilėje iš kairės: Kazimieras Mačiulskis, laikraščio ,,Sportas” redaktoriaus pavaduotojas Algirdas Kazilionis, Stasys Bajelis, Algirdas Andriuškevičius, Kretingos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Aloyzas Opulskis, Romualdas Skurvydas, Ramutis Trumpenskas. 2-je eilėje Eduardas Milius, Vytautas Vilkas,Vladas Eitavičius,Vaclovas Brazdeikis, Romas Šalnis,Auseklis Birgelis, Stasys Galdikas, Edvardas Valatka

R. Trumpensko vaikai duktė Esmeralda (gim. 1963) ir sūnus Rytis (gim. 1967 m.) prisimena to meto gyvenimą Kretingoje, kai žmonės gyveno kukliai, bet draugiškai. Jų šeimai vienai pirmųjų mieste įsigijus televizorių, nes mama dirbo universalinėje parduotuvėje, jų bute žiūrėti transliuojamų futbolo rungtynių rinkdavosi kiti komandos nariai, čia vykdavo draugiški pasisėdėjimai, diskusijos ir rungtynių aptarimai. Vaikai šiltai prisimena savo tėvą, gyvenusį futbolu, mylėjusį savo vaikus, mėgusį namuose meistrauti – iš medžio daryti paukščiams inkilus ir lesyklėles. Jo sėkminga futbolininko karjera nutrūko po 1971 metų futbolo sezono, kai per rungtynes gauta sunki kojos trauma privertė tai padaryti, nors jam tada buvo tik 32-eji metai ir jis buvo dar pilnas jėgų ir noro žaisti futbolą. R. Trumpenskas, ir baigęs karjerą, nuo futbolo nenutolo, lankėsi „Minijos“ rungtynėse, kurį laiką buvo ir komandos vadovas. 1977 m. svarstant nesėkmingą „Minijos“ sezoną šalies aukščiausioje lygoje, jis, kaip komandos vadovas, taip atsiliepė apie savo kartos žaidėjų atsidavimą futbolui: „Aš pats žaidžiau „Minijoje“ nuo 1962 iki 1971 metų. Tuo metu mūsų komanda buvo viena stipriausių respublikoje. Prisimenu, beveik nė viena komanda, kovojusi su mumis, nesitikėdavo lengvos pergalės. Ir mums nebuvo lengva. Dirbdavome, kiek galėdavome. Treniruotės vykdavo kone kiekvieną dieną.

Nežiūrėdavome, vasara ar žiema, kuo daugiau laiko stengdavomės praleisti lauke. Ir tie apšilimai būdavo panašūs į tikrų sportininkų apšilimą. Nuveš, būdavo, iki Palangos, o iš ten – bėgte į namus. Žinojome kiekvieną kalvą, kiekvieną takelį. Užtat ir savo darbo vaisiais galėjome didžiuotis.“ Nors savo 1964 m. pasiekimų „Minija“ daugiau nebepakartojo, ji 1967 m. šalies čempionate užėmė V vietą,1970 m. žaidė „Tiesos“ taurės finale, kur po 2 rungtynių nusileido Kėdainių „Nevėžiui“, o 1971 m. čempionate užėmė garbingą IV vietą. Iš komandos pasitraukus R. Trumpenskui, „Minija“ jau niekada nepasiekė buvusių aukštumų, o vėliau, iškritus iš aukščiausiosios lygos, žaidė įvairiose žemesnėse lygose. R. Trumpenskas šį pasaulį paliko gana anksti, tik perkopęs savo gyvenimo penktąją dešimtį, pakirstas staigios ir klastingos ligos.

Su sūnumi Ryčiu apie 1970 m.

Deja, iki šiol legendinės „Minijos“ reikšmė Kretingai ir jos žmonėms nėra deramai įvertinta, o prie futbolo prisišlieję veikėjai norėjo net ir „Minijos“ pavadinimą pelningai parduoti, nors jis visiems laikams priklauso neseniai mus palikusiam šviesaus atminimo futbolininkui kretingiškiui Romualdui Skurvydui (1942–2021), 1962 m. žaidusiam „Laisvės“ futbolo komandoje ir pasiūliusiam ją pavadinti „Minijos“ vardu.

Žymiausias Lietuvos futbolo statistikas, jam paskyręs visą savo gyvenimą, apie futbolą išleidęs 0nemažai knygų Gediminas Kalinauskas prisimena, kad dėl tokių mielą akiai technišką futbolą demonstravusių pajėgių rajoninių komandų, kaip Kretingos „Minija“, ir kitų, kur žaisdavo daugiausia vietiniai žaidėjai, jis stengdavosi kartais net ir per vieną dieną apsilankyti 4-iuose Vilniaus stadionuose, kur vykdavo aukščiausiosios lygos rungtynės, nors tai buvo pakankamai sudėtinga ir užimdavo visą jo laisvalaikį. O „Miniją“ jis atsimena kaip savitą stilių ir braižą bei kietą žemaitišką charakterį turėjusią komandą, jos trenerį ir žaidėją Algirdą Andriuškevičių, jos lyderius puolėjus snaiperius R. Trumpenską ir Eduardą Milių, šalies aukščiausios lygos pirmenybėse pelniusius per 110 įvarčių. Tikros futbolo šventės buvo to meto rungtynės, kuriose dalyvaudavo Lietuvoje išugdyti vietiniai futbolininkai, kai dabar net ir rajonų komandose vietinių žaidėjų tik vienas kitas, tad Lietuvos futbolo regresas yra akivaizdus.

Rekonstravus šiandien apleistą Kretingos gėda vadinamą stadioną, jame turėtų būti įamžintas legendinės Kretingos „Minijos“ komandos atminimas ir jos pasiekimai, o bevardė šalia naujosios dirbtinės dangos futbolo aikštės esanti gatvelė – pavadinta R. Trumpensko vardu, taip įamžinant tuos, kurių žaidimas kretingiškiams teikdavo džiaugsmą, o kiekvienos futbolo rungtynės Kretingoje buvo tikra šventė.

Romualdas BENIUŠIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas