|
|
|
Kūryba įamžinanti jausmą
Vilnietis dailininkas Viktoras Šatas kretingiškiams labiau žinomas kaip žmogus, jau ne kartą dovanojęs savo meno kūrinius Kretingai – jo paveikslai puošia Kretingos ligoninę, Padvarių socialinės globos namus. Iki liepos 30 d. menininko darbai džiugins ir Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos lankytojus. Ryšiai su Kretinga – ne atsitiktinumas Iš Vaškų miestelio Pasvalio rajone kilęs V. Šatas su Kretinga ryšius užmezgė per mūsų kraštietį Romualdą Beniušį. „Su Romualdu susitikome vienoje kavinukėje Vilniuje ir ėmėme apie viską šnekėti, kol galiausiai kalba pakrypo apie jo gimtąjį kraštą. Jis pasiūlė man padovanoti keletą paveikslų Kretingai, aš sutikau, ir taip viskas prasidėjo“, – prisiminė dailininkas. Šešiasdešimt šešerių vyras teigė, kad tapyti pradėjo dar devintoje klasėje, kai su šeima persikraustė gyventi į sostinę. „Aš visą gyvenimą norėjau kurti. Nors, pamatęs konkurentų darbus, taip ir neišdrįsau stoti į Lietuvos dailės akademiją, pasirinkau architektūros studijas – labai norėjau kažko, bent šiek tiek susijusio su menu“, – pasakojo V. Šatas. Vilnietis dailininkas teigė, kad, atidirbęs pagal paskyrimą, vėliau dirbo tik dviejose vietose – „Plastos“ gamykloje ir Lietuvos dailės muziejuje. Būtent pirmojoje darbovietėje vyras teigė sutikęs žmogų, kurį dabar laiko savo tikruoju mokytoju. „Dirbdamas „Plastos“ gamykloje lankiau jos išlaikomą dailės studiją, kuriai vadovavo Antanas Beinaravičius. Jis buvo puikus pedagogas – visada patardavo, pataisydavo, gebėdavo įžvelgti kiekvieno mokinio stipriąsias puses ir nukreipti jį teisinga linkme“, – prisiminimais dalinosi V. Šatas. Menišką prigimtį paveldėjo Pašnekovas svarstė, kad visą gyvenimą jį lydėjusį norą kurti greičiausiai jaučia ne be priežasties: „Mano mama labai gražiai siuvinėdavo, buvo meniškos sielos, tad turbūt iš jos ir paveldėjau tą menininko gyslelę.“ Daugybę personalinių parodų Lietuvoje, užsienyje surengęs menininkas teigė, kad įkvėpimo semiasi iš gamtos, tačiau paveiksluose nesiekia sukurti analogiško realybei vaizdo. „Savo kūrybą apskritai galėčiau pavadinti gamtiška, tačiau iš natūros pasiimu tik pačią idėją, motyvą ar tam tikrą kompoziciją“, – kalbėjo maždaug penkiasdešimt metų tapantis vyriškis. „Visų pirma prieš man patinkantį gamtos vaizdinį aš atsistoju ne su drobe bei teptuku, o su popieriaus lapu ir pieštuku. Tuomet pasidarau degtuko dėžutės dydžio eskizą, o jau tada einu namo į dirbtuvę ir ten vaizdą iš tos mažos schemutės, kažką pakeisdamas, koreguodamas, tobulindamas perkeliu ant drobės“, – apie tai, kaip gimsta jo meno kūriniai, pasakojo V. Šatas.
Paveikslai – jausmų vizualizacijos Visą liepą Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje veikiančioje V. Šato darbų parodoje galima pamatyti pastarųjų dvejų metų dailininko paveikslus. Vyras teigė, kad buvo momentas, kai dėl bute atliekamo remonto ankstesnius darbus teko išnešti į rūsį. „Parodoje eksponuojami mano 2020–2021 metų paveikslai, tiksliau tie, kurie nepateko į rūsį“, – juokavo dailininkas. Menininkas teigė nežinantis, ką žmonės stebi ar pastebi, kai žiūri į jo kūrinius, tačiau savo darbais esą ir nesiekia perteikti konkrečios žinutės, tiesiog nori stebėtojui padėti išgyventi estetinį meno potyrį: „Aš tapau tai, ką jaučiu. Paveikslais noriu perteikti savo jausmą – tai, kaip patiriu gamtą, konkretų vaizdinį ar spalvą.“
Guoda SKRIPKAUSKAITĖ
|
|
