Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas
Ūkvedžio namas. Juozo Mickevičiaus nuotr., 1970 m. Kretingos muziejus

Viena jauniausių Kalnalio apylinkės gyvenviečių Šalynas pradėjo formuotis tik prieš porą šimtmečių. Iš pradžių tai buvo Platelių dvaro ūkinis padalinys – palivarkas. Vėliau jis virto savarankišku dvaru, o po Antrojo pasaulinio karo tapo kaimu.

Kaip palivarkas tapo dvaro centru

Šiandien Šalynui priklauso 193,87 ha žemės, kurioje registruotos 6 sodybos ir pavieniai statiniai. Dauguma jo trobesių telkiasi pietrytinėje žemių dalyje – buvusio dvaro sodybvietėje. Rytiniu žemių pakraščiu teka Kūlupis, o šiaurės vakaruose iš Joniškių laukų išteka Vinkšnupis. Išilgai kaimo eina žvyrkelis, jungiantis gyvenvietę ir Didžiuosius Žalimus su Salantų–Kretingos plentu. Kitas kelias, vadinamas Miško gatve, į Šalyną nuo minėto plento veda per Nasrėnų kaimą.

Palyginus su jį supančiais Nasrėnų, Didžiųjų Žalimų, Klausgalvų Medsėdžių ir Klausgalvų kaimais, Šalynas yra jauniausia šios apylinkės gyvenvietė. Istorija liudija, kad minėti kaimai nuo XVI a. priklausė valstybiniam Platelių dvarui. Prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, imperatorius Pavlas I Platelių valdą 1797 m. padovanojo giljotinuoto prancūzų karaliaus Liudviko XVI diplomatui grafui Marijai Gabrieliui Florentui Augustui de Šuazeliui-Gufjė, per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją su šeima prieglobstį ir valstybinę tarnybą radusiam Rusijos imperijoje. Napoleonui Bonapartui paskelbus amnestiją į užsienį pasitraukusiems kilmingiesiems, 1802 m. jis grįžo į tėvynę, o Platelių dvarą perdavė valdyti vyriausiajam sūnui, Rusijos imperijos karininkui ir imperatoriaus rūmų kamerherui Antuanui Liudvikui Oktavijui de Šuazeliui-Gufjė (1773–1840), kuris šią valdą galutinai perėmė 1807–1808 metais.

Plėsdamas palivarkinę lažinę ūkio sistemą ir siekdamas geriau administruoti tolokai nuo pagrindinio dvaro nutolusias savo valdas, Antuanas Liudvikas Oktavijus de Šuazelis-Gufjė nutarė Nasrėnų kaimo žemėje įkurti palivarką, kurį pavadino Išalinu. Tuo tarpu vietos gyventojai šį vietovardį šiek tiek patrumpino ir naująją vietovę ėmėsi vadinti Šalynu (žem. Šalīns).

1837 m. Šalyną Antuanas Liudvikas Oktavijus užrašė vyriausiajam sūnui Aleksandrui Vladislovui Ignacijui Oktavijui, po tėvo mirties paveldėjusiam ir kitas Platelių dvaro valdas. 1861 m. palivarke buvo 25 gyventojai, stovėjo vėjo malūnas.

Pobaudžiavinės žemės reformos metu Aleksandras Vladislovas Ignacijus Oktavijus palivarką išplėtė, prijungdamas prie jo ir dalį jam paliktos Klausgalvų kaimo žemės. Palivarką jis pavertė dvaro centru, iš kurio buvo valdomos Grūšlaukės (nuo 1880 m. – Salantų) valsčiuje grafams Šuazeliams-Gufjė paliktos žemės valdos.

Buvusios dvaro arklidės pastatas. Juozo Mickevičiaus nuotr., 1970 m. Kretingos muziejus

Pralošė kortomis ir nusišovė

Šalyno dvarą sudarė grafo skiriamo ūkvedžio valdomi Šalyno, Kalnalio ir Edvardavo palivarkai, kuriuose 1866 m. gyveno 53 katalikai. Tuo metu Šalyno palivarkui priklausė 600 dešimtinių (1 dešimtinė = 1,0925 ha) žemės, iš kurios 203 dešimtines apėmė pievos, ganyklos ir miškai. Tuo tarpu šalia Šalyno 1878 m. įkurtam Kalnalio palivarkui teko 66 dešimtinės dirbamos žemės, kurioje stovėjo ir dvaro malūnas ir Šv. Lauryno bažnyčia. Mažiausias buvo Edvardavo palivarkas, kuriam priklausė tik apie 21 ha žemės.

Dvaro sodyba plytėjo dešiniajame Kūlupio upelio krante, Kuitės kalnu vadinamoje aukštumoje. Ją sudarė keletas gyvenamųjų ir ūkinių-gamybinių pastatų. Pagrindinis buvo ūkvedžio namas, kurio link kelias nuo Nasrėnų kaimo vedė per platų Kūlupio slėnį. Šis administracinis-gyvenamasis pastatas buvo medinis, masyvus, pailgas, su pusvalminiu stogu. Po pastatu buvę įrengti erdvūs rūsiai su akmenų mūro sienomis ir skliautiniais raudonų plytų mūro perdengimais. Šiame name gyveno ir ūkio darbus skirstė dvaro ūkvedys, taip pat tarnautojai ir tarnai.

Į vakarus nuo ūkvedžio namo plytėjo ūkinis kiemas, į pietus nuo kurio buvusi įrengta ledaunė: akmenų mūro rūsys mėsos ir pieno produktams saugoti. Vakariniame kiemo krašte stovėjo vienaukštis, nedaugelyje Žemaitijos dvarų architektūroje sutinkamas fachverko pastatas. Šis vokiečių kraštams būdingas pusiau medinis, pusiau mūrinis karkasinis statinys iš tradicinių dvaro pastatų išsiskyrė tuo, kad jo atraminės tašytų rąstų sijos išdėstytos išorėje, o tarp sijų išmūrytos raudonų plytų sienos. Pastate veikė dvaro karvidė, o jo pastogėje buvo saugomas pašaras.

Buvusios dvaro kiaulidės pastatas. Juozo Mickevičiaus nuotr., 1970 m. Kretingos muziejus

Ūkvedžio namą ir karvidę supo nedidelis landšaftinis parkas, juosiamas tvoros. Jame buvo iškasta trejetas kūdrų. Manoma, kad centrinėje parko dalyje buvusi kūdra galėjusi būti naudojama rekreacijai, o štai kitos dvi tarnavo gyvuliams girdyti. Pietinės kūdros vanduo buvo naudojamas karvėms girdyti, o netoli šiaurinės kūdros, jau už parko tvoros, stovėjo akmenų mūro arklidė. Šio pastato sienos mūrytos vadinamuoju prūsiškuoju stiliumi, t. y. į tarpus tarp akmenų įterpiant skaldos arba sutrupintų plytgalių. Statinio durų angos buvusios arkinės, o švieslangių – horizontaliai išilginto stačiakampio pavidalo.

Centrinėje dvaro sodybos dalyje buvę pora kumetynų, kuriuose gyveno samdomų dvaro darbininkų (kumečių) šeimos. Vienas jų buvęs raudonų plytų mūro, su mediniu stogu. Į vakarus nuo kumetynų stovėjo akmenų mūro kiaulidė, kluonas-daržinė, magazinas (grūdų sandėlis) ir medinis svirnas. Pobaudžiavinės žemės reformos metu prie dvaro priskirtoje Klausgalvų kaimo žemės dalyje buvo pastatytas dar vienas mūrinis kumetynas ir tvartai. Šią atokiausiai nuo dvaro centro į šiaurę nutolusią dvaro sodybos dalį ir ją supančią žemę vietiniai gyventojai praminė Paulauskynu.

Rytinė ariamos dvaro žemės dalis, plytėjusi tarp Kūlupio ir Salanto upių, nuo seno buvo vadinama Apdamėmis. Tuo tarpu į vakarus nuo dvaro sodybos driekėsi dar du ariami laukai – Dešrakalnis ir Lapkalnis, kurio šlaituose gyvenusios lapės. Šalia jų buvo pempių peryklomis pavasarį tapdavusios šlapios pievos, pramintos Pempynu. Paribyje su Klausgalvais ir Klausgalvų Medsėdžiais apie 40 ha dirbamos žemės apėmė Joniškės. Esą, šioje vietoje seniau augęs miškas, kuriame apylinkės kaimų jaunimas rinkdavosi Jonines švęsti. Toliausiai į vakarus nuo dvaro sodybos – už ariamos ir pievų žemės, ošė Šteininių miškas – apie 50 ha pušyno.

1902 m. ūkvedžio name ir kumetynuose gyveno 50 žmonių. Po grafo mirties Šalynas atiteko išlaidžiam palikuoniui, kuris praskolintą palivarką pardavė Lietuvos vokiečių baronui fon Šteinui, o šis įsigytą valdą pralošė kortomis ir nusišovė. Iš jo turto paveldėtojų dvarą XX a. pradžioje nusipirko bajoras Petrauskas.

Buvusios dvaro karvidės pastatas. Juliaus Kanarsko nuotr., 2010 m.

Žydų tragedija

Per 1923 m. vykusį visuotinį gyvenamųjų vietovių surašymą dvare buvo registruotas 1 kiemas ir 84 gyventojai. Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, dvaro žemėje buvę suformuoti du pavyzdiniai ūkiai, o žemės perteklius išskirstytas kumečiams ir apylinkės kaimų mažažemiams. Mūrinis grūdų sandėlio (magazino) pastatas buvo nugriautas, o statybinė medžiaga panaudota šalia kelio į Kalnalį suprojektuotos Klausgalvų pradinės mokyklos statybai.

Šiaurinėje dvaro dalyje įsteigtas pavyzdinis ūkis atiteko Irenai Petrauskaitei-Krikščiūnienei, ištekėjusiai už agronomo ekonomisto, žemės ūkio kooperacijos ir Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veikėjo, vieno Žemės ūkio rūmų steigėjų, ilgamečio Lietuvos agronomų sąjungos valdybos pirmininko, gamtos mokslų daktaro Jurgio Krikščiūno (1894–1947).

Tuo tarpu pietinė dvaro dalis su senąja sodyba liko Jadvygai Petrauskaitei-Nainienei. Ji gyveno Kretingoje, mokytojavo dvimečiuose mokytojų kursuose, buvo aktyvi visuomenininkė, Šv. Vincento Pauliečio draugijos skyriaus valdybos narė, lietuvių katalikių Moterų draugijos skyriaus pirmininkė, Kretingos apskrities moterų šaulių rinktinės vadė. Jos vyras Jonas Nainys (1891–1971) nuo 1922 m. iki 1938 m. dirbo Kretingos apskrities gydytoju. Manoma, kad Nainių dvarelyje vaikystės vasaras leido Kretingoje gimęs ir augęs būsimas gydytojas, teismo medicinos specialistas, antropologas, medicinos mokslų daktaras, pedagogas, vadovėlių autorius Vytautas Jonas Nainys (1923–1989).

1940 m. abu Šalyno dvaro pavyzdiniai ūkiai buvo nacionalizuoti ir paversti valstybiniu ūkiu. Nacių ir sovietų karo pradžioje priverstiniams ūkio ir lauko darbams į dvarą iš Salantų buvo atvaryta apie 150 Salantų žydų bendruomenės moterų ir vyrų. Moterys buvo išskirstytos darbams pas apylinkės kaimų ūkininkus, o vyrai palikti dirbti dvare. Prasidėjus Holokaustui, 1941 m. liepos mėnesio viduryje į Šalyną atvyko Salantų pagalbiniai policininkai, kurie suėmė visus 11 žydų tautybės vyrų, nuvedė juos į šalia buvusį žvyro karjerą ir sušaudė. Pas ūkininkus dirbusios žydės valstybės saugumo policijos apskrities vado įsakymu rugpjūčio mėnesio pabaigoje buvo grąžintos į dvarą. Salantų žydų bendruomenės žudynių istoriją tyrinėjusio kraštiečio Pauliaus Vaniuchino duomenimis, apie 100 moterų iš Šalyno buvo grąžinta į Salantus ir sušaudyta Šateikių Rūdaičių girioje, o apie 40 moterų palikta dvare. Vienai iš jų – Basiai Abelmanaitei, pavyko pabėgti ir rasti iki karo pabaigos prieglobstį pas Imbarės kaimo ūkininkus Sofiją ir Praną Kasperaičius, o kitos 30–35 moterys rugsėjo 12 d. buvo sušaudytos tame pačiame karjere. Dar 4 moterys buvo paliktos dvaro karvėms melžti, tačiau ir jas netrukus sušaudė iš Salantų atvykę du pagalbiniai policininkai.

Salantų žydų Holokausto aukų kapas šalia Šalyno dvaro. Juliaus Kanarsko nuotr., 2015 m.

Praeities paminklai: ūkvedžio namas ir karvidė

1944 m. dvare buvo įkurtas Šalyno tarybinis ūkis, kuriam priklausė ir kitos Salantų valsčiuje nacionalizuotų dvarų žemės. Kuriantis kolektyviniams ūkiams, 1949 m. pietinė dvaro dalis (Nainių ūkis) atiteko Nasrėnų, o šiaurinė dalis (Krikščiūnų ūkis) – Kalnalio kolūkiams. Pirmasis kolūkis vėliau buvo prijungtas prie Kūlupėnų, o kitas – prie Salantų tarybinio ūkio. Šalyno dvaro sodybos kumetynuose buvo apgyvendinti ūkių darbininkai, o ūkiniai-gamybiniai statiniai naudoti pagal pirminę paskirtį. Ūkvedžio name kurį laiką veikė kolūkio kontora, kino salė, klubas-skaitykla, o vėliau, kaip ir kumetynuose, jame apsigyveno tarybinio ūkio darbininkų šeimos. Pokariu buvęs dvaras virto kaimu, kurio šiaurinė dalis priklausė Imbarės, o pietinė – Kūlupėnų apylinkėms. Jame 1959 m. gyveno 67 žmonės, o po 20-ties metų buvo 73 gyventojai. Tuo tarpu 2001 m. Imbarės seniūnijai priklausė 18, o Kūlupėnų seniūnijai – 30 Šalyno kaimo gyventojų. Vėliau šiaurinė dalis buvo prijungta prie Klausgalvų kaimo, o išlikusioje pietinėje dalyje 2011 m. buvo belikę 30 gyventojų: 17 vyrų ir 13 moterų.

Panaikinus 1992 m. Kūlupėnų ir Salantų tarybinius ūkius, pietinėje dvaro sodybos dalyje buvo įkurta Šalyno žemės ūkio bendrovė, o šiaurinė atiteko Kalnalio žemės ūkio bendrovei. Joms po kelerių metų iširus, o buvusių dvaro savininkų palikuonims nė vieno ūkio neatsiėmus, visi dvaro statiniai buvo privatizuoti pajininkams. Neprivatizuota liko tik dalis dvaro ūkvedžio namo.

Senosios Šalyno dvaro sodybos fragmentai 1991 m. buvo registruoti Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre kaip Žemaičių kraštui būdingas dvarų architektūros statinių kompleksas. Sodybą apleidus ir nenaudojamiems statiniams pradėjus nykti, kultūros paveldo objektas prarado vertingąsias savybes, todėl 2013 m. teisinė jo apsauga buvo panaikinta.

Šalyno dvaras (Gut Iszalin) Prūsijos karalystės karo kartografų 1915 m. parengtame Kartenos ir Salantų apylinkių topografiniame žemėlapyje.

Šiandien buvusį Šalyno dvarą dar mena miškeliu virtusio parko želdinių apsuptyje tebestovintys ūkvedžio namas ir karvidės pastatas. Tiesa, ūkvedžio namas 2012 m. neteko Kretingos rajono savivaldybei priklausančios šiaurinės dalies, kuri dėl avarinės būklės buvo nugriauta. Atokiau nuo jų tebestūkso arklidės, kiaulidės ir kluono-daržinės griuvėsiai. Greta ūkinių pastatų buvęs raudonų plytų kumetynas smarkiai nukentėjo XX a. 9-jame dešimtmetyje per gaisrą, todėl buvo naujai perstatytas. Nebeliko ir šiaurinėje dvaro sodybos dalyje stovėjusių pastatų: kumetynas buvo nugriautas dar paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais, o tvartų belikę tik griuvėsių liekanos. Šalyne 1941 m. įvykusią Salantų žydų bendruomenės tragediją mena Kūlupio kairiojo kranto slėnyje, apleisto karjero pakraštyje, esantis Holokausto aukų kapas, kurį žymi metalinė ažūrinė tvorelė ir priešais ją iš daubos kyšantis stambus riedulys su juodo akmens lentoje iškaltu memorialiniu užrašu jidiš ir lietuvių kalbomis. Ši vieta nuo 1997 m. registruota Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre kaip istorinį ir memorialinį vertingųjų savybių pobūdį turinti nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros vertybė.

Julius KANARSKAS

Istorikas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas