Pajūrio naujienos
Help
2021 Liepa
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Orų prognozė
Dieną29°C debesuotumas 5 %
Naktį17°C debesuotumas 100 %
Apklausa

Ar reikėtų Kretingos rajone daugiau sutvarkytų maudyklų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Než. dailininkas. XVII a. Lvovo nacionalinė meno galerija

Kretingos dvaro parko parteryje muziejaus lankytojus pasitinka pagal ikonografinius šaltinius atkurta Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus (1560–1621) palapinė, kurioje jis apsistodavo karo žygių metu. Tokioje palapinėje dydis karvedys sukūrė genialų ir pasaulinę šlovę jam atnešusio Salaspilio, arba Kircholmo, mūšio planą.

Įsiplieskus Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karui dėl Livonijos ordino žemių, Švedijos sosto regento, Siodermanlando kunigaikščio Karolio vadovaujama kariuomenė 1600–1601 m. užėmė didesniąją Abiejų Tautų Respublikai priklausančios Uždauguvio kunigaikštystės dalį. Tačiau Lietuvos karinės pajėgos 1601 m. birželio 23 d. Kuoknesės mūšyje sustabdė švedų puolimą, o netrukus nutraukė ir Rygos apgultį. Pralaimėjęs kunigaikštis Karolis grįžo į Švediją, kad pasiruoštų naujam karo žygiui. Tačiau pirmiausia jis nutarė užbaigti užsitęsusią politinę kovą dėl karaliaus sosto, nuo kurio 1599 m. jo iniciatyva buvo nuverstas brolėnas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza. Ją laimėti pavyko įtikinus atsisakyti pretenzijų į sostą kitą brolėną, Zigmanto Vazos jaunesnįjį brolį, 15-metį Esterjotlando kunigaikštį Joną. Tokiu būdu Siodermanlando kunigaikštis Karolis pasiekė savo tikslą ir 1604 m. kovo 22 d. tapo Švedijos karaliumi Karoliu IX Vaza.

Išsprendęs vidaus politines problemas, Karolis IX nutarė vėl kibti į atlapus brolėnui Zigmantui Vazai, siekdamas išstumti jo valdomą Abiejų Tautų Respubliką iš Baltijos jūros pakrančių ir paveržti iš jos Livonijos karo metu įsigytas Uždauguvio kunigaikštystės žemes su Rygos uostu. Jis subūrė didelę, apie 14 tūkst. karių (11 tūkst. pėstininkų, 3 tūkst. raitelių) kariuomenę, kurią sudarė ne tik švedai, bet ir samdiniai vokiečiai, danai, olandai, škotai, prancūzai. 1605 m. rugpjūčio pabaigoje ši kariuomenė su 11 artilerijos patrankų išsilaipino švedų kontroliuojamuose Livonijos uostuose, kur pasipildė vietiniais vokiečių riteriais ir jų pavaldiniais estų ir latvių kariais.

Pagrindiniu švedų taikiniu tapo Rygos uostas-tvirtovė, kurį užėmęs Švedijos karalius tikėjosi užvaldyti visą likusią Livoniją ir sumažinti Abiejų Tautų Respublikos įtaką Baltijos jūros regione. Pagal iš anksto parengtą planą, visi trys išsilaipinę kariuomenės korpusai turėjo susijungti prie Rygos, apgulti tvirtovę ir priversti jos įgulą kapituliuoti. Toliausiai, Taline, išsilaipinęs generolo Anderso Lenartsono korpusas su 5 tūkst. karių link pagrindinio tikslo patraukė per Livonijos gilumą, pridengdamas nuo galimų Lietuvos kariuomenės išpuolių karaliaus Karolio IX vadovaujamas karines pajėgas, kurios išsilaipino Pernu ir link Rygos žygiavo dengiamos karo laivyno artilerijos.

Švedijos karalius Karolis IX Vaza. Než. dailininkas. XVII a. Skukloesterio pilis (Švedija)

Rygos apgultį pradėti buvo pavesta vokiečių generolo Joachimo Frydricho fon Mansfeldo korpusui, kurį sudarė 4 tūkst. karių. Kol pagrindinės švedų pajėgos traukė link Rygos, Mansfeldo korpusas rugsėjo 11 d. tris sykius nesėkmingai atakavo miesto prieigas saugojusią Daugavgryvos tvirtovę. Po šios nesėkmės jis dar pabandė paimti Rygą, tačiau miesto įgula sėkmingai atmušė priešo puolimą. Rugsėjo 23 d. prie generolo J. F. Mansfeldo prisijungus Lenartsono ir Karolio IX korpusams, Rygos miestas atsidūrė glaudžioje apgultyje.

O Livonijos valdytojas, Žemaičių seniūnas ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius apie švedų išsilaipinimą sužinojo reziduodamas Tartu tvirtovėje. Jo kariuomenė buvo negausi ir išsibarsčiusi įgulomis po Uždauguvio kunigaikštystės pilis. Todėl didysis etmonas nestojo į nelygų mūšį su švedais, o įsakė savo kariams trauktis Cėsių tvirtovės link, ties kuria tikėjosi susiremti su pagrindinėmis švedų pajėgomis. Tačiau švedams Cėsius aplenkus, Jonas Karolis Chodkevičius, surinkęs apie 3,5 tūkst. karių – 1 tūkst. pėstininkų, 2,5 tūkst. raitelių – patraukė Rygos link, pasiryžęs padėti apsuptai tvirtovės įgulai pralaužti apgulties žiedą.

Lietuvos kariuomenė rugsėjo 26 d. naktį apsistojo apie 18 km į pietryčius nuo Rygos, tarp Salaspilio, tuo metu vadinto Kircholmu, ir Ikškilės, kur dešiniajame Dauguvos krante įsirengė karo stovyklą. Kariuomenės branduolį sudarė lietuviai ir žemaičiai, taip pat rusėnai, kazokai, totoriai ir apie 200 savanorių lenkų husarų. Prieš pat mūšį jiems į pagalbą atvyko dar 300 Kuršo kunigaikščio Frydricho Ketlerio vedamų raitarų.

Sužinojęs apie pavojingai priartėjusį priešą, švedų karalius Karolis IX nutarė nusiųsti prieš jį visas savo karines pajėgas. Naktį iš 1605 m. rugsėjo 26 d. į 27 d., Rygos apgulčiai palikęs tik negausų karių dalinį, su 10 tūkst. 868 karių (2 tūkst. 500 raitelių, 8 tūkst. 368 pėstininkais) ir visomis 11 patrankų jis išžygiavo pasitikti priešininko. Pagal Karolio IX sumanymą, mūšis su Lietuvos kariuomene turėjo pasibaigti triuškinančia švedų pergale, kuri leistų pagaliau prijungti prie Švedijos karalystės visas Livonijos žemes, o Baltijos jūrą paversti Švedijos ežeru.

Švedų kariuomenė Salaspilį pasiekė rugsėjo 27 d. rytą ir įsitvirtinto aukštumoje, 800 m pločio ruože, maždaug 3,5 km nuo lietuvių pozicijų. Jos kairįjį sparną saugojo pelkėta vietovė, dešinįjį sparną dengė prie Dauguvos stovintis Salaspilio miestelis, o nuo lietuvių pozicijų skyrė natūrali užtvara – platus upelio slėnis.

Salaspilio mūšis. Aut. T. Vieščickis, XIX a. Pagal Antonijaus Tempestos 1606 m. medžio raižinį

Besiruošdamas mūšiui, Karolis IX savo karines pajėgas išsirikiavo 4 linijomis – divizionais. Pirmąjį divizioną sudarė generolo A. Lenartsono vadovaujami 7 pėstininkų batalionai (3,9 tūkst. karių) su 11-kos patrankų artilerijos baterija. Pėstininkus remiantis antrasis divizionas susidėjo iš 6 kavalerijos eskadronų (2,3 tūkst. raitarų), kurių dešiniajam flangui vadovavo generolas J. F. fon Mansfeldas, o kairiajam flangui – į Karolio IX pusę perėjęs Abiejų Tautų Respublikos pavaldinys Henrikas Brandtas. Jų užnugaryje rikiavosi trečiasis divizionas, sudarytas iš 6 pėstininkų batalionų (3 tūkst. karių) ir karališkosios gvardijos, vadovaujamų švedų karaliaus žento, kunigaikščio Frydricho Luneburgiečio. Pats karalius Karolis IX vadovavo ketvirtajam divizionui, kurį sudarė rezervui palikti 5 kavalerijos eskadronai (1,6 tūkst. raitelių).

Iš žvalgų gavęs išsamias žinias apie švedų kariuomenės sudėtį, Lietuvos karvedys Jonas Karolis Chodkevičius neišsigando tris kartus gausesnių priešo pajėgų. Ėmęsis strateginių ir taktinių gudrybių, jis pasiryžo pulti visomis savo karinėmis pajėgomis ir laimėti mūšį vienu smūgiu. Siekdamas suklaidinti priešą, savo kariuomenę išdėstė taip, kad ji atrodytų dar mažesnė, nei yra iš tikrųjų. Tam karius išskirstė į divizionus, kuriuos išrikiavo patogiose pozicijose tarp kalvų.

Pirmojo diviziono centre atsidūrė 300 lauko etmono Vincento Vainos husarų, ginkluotų ilgomis ietimis, pistoletais ir kardais, 4 pėstininkų kuopos (1 tūkst. karių) ir kelios lengvosios artilerijos pozicijos. Į dešinįjį diviziono sparną buvo nusiųsta 700 rotmistro Jono Petro Sapiegos sparnuotųjų husarų, o į kairįjį sparną – apie 900 rotmistro Tomo Dambravos husarų ir lengvosios kavalerijos raitelių. Antrąjį divizioną suformavo iš Kuršo per Dauguvą persikėlę kunigaikščio F. Ketlerio raitarai (300 raitelių), o trečiąjį, atsarginį divizioną sudarė apie 200 Lietuvos lauko raštininko, rotmistro Teodoro Liackio husarų ir didiko Paco lengvosios kavalerijos savanorių, ginkluotų trumpomis ietimis, lankais, pistoletais ir kardais. Kairysis Lietuvos kariuomenės sparnas dengė įtvirtintą karo stovyklą, kurią juosė keliais žiedais sustatyti gurguolės vežimai. Neturėdamas gausesnių rezervų, už savo pozicijų esančioje pamiškėje priešui apgauti Jonas Karolis Chodkevičius pastatė kareivių iškamšas, o kelis būrelius karių išsiuntė į priedangą už kelių kilometrų, kad mūšio metu jie iš ten pasirodytų, priversdami švedus manyti, jog atvyksta lietuvių pastiprinimas.

Didysis etmonas J. K. Chodkevičius po mūšio. Ant žemės kairėje guli nukautas Vidžemės riteris Heinrichas Vredė, atidavęs savo žirgą Švedijos karaliui Karoliui IX. Dail. Januarijus Suchodolskis. 1858 m. Iš Wikimedia Commons

Susipažinęs su priešo kariuomenės išsidėstymu, Jonas Karolis Chodkevičius nutarė veikti pirmas, kad galėtų išardyti ir išskaidyti švedų gynybines pozicijas. Po šv. Mišių ir karius padrąsinusios ugningos kalbos, raginančios išgelbėti Rygą arba žūti, didysis etmonas pasiuntė į priekį pėstininkų būrį ir lengvąją kavaleriją, įsakydamas kariams imituoti puolimą, o po to atsitraukimą, ir tokiu būdu išvilioti priešą į iš anksto nusižiūrėtą kautynėms patogią vietą.

Švedų karalius Karolis IX stebėdamas klaidinantį Lietuvos pėstininkų ir raitelių manevrą pamanė, kad išsigandęs gausesnių priešo karinių pajėgų didysis etmonas J. K. Chodkevičius nutarė pasitraukti. Todėl jis įsakė pirmajam generolo A. Lenartsono pėstininkų divizionui bei antrojo diviziono raitarams pulti besitraukiančio priešo pozicijas. Vidurdienį upelio slėnį įveikusius ir šlaitu į aukštumą pradėjusius kopti švedus pasitiko pėstininkų muškietų ir artilerijos pabūklų ugnis. Nuo savo kavalerijos atsilikusius švedų pėstininkus, neleisdami jiems persirikiuoti, atakavo lauko etmono V. Vainos husarai ir kunigaikščio F. Ketlerio raitarai. O rotmistro T. Dambravos husarai, apėję švedų pėstininkus iš dešiniojo jų sparno, užpuolė ir ėmėsi triuškinti pėstininkus dengusius generolo J. F. fon Mansfeldo raitarus.

Lenkijos Respublikos Vyriausybės iniciatyva 1996 m. Salaspilio (Kircholmo) mūšio vietoje pastatytas paminklas, įamžinantis Abiejų Tautų Respublikos ir jai talkinusios Kuršo kunigaikštystės 1605 m. pergalę prieš Švedijos karalių Karolį IX Vazą. Fot. Marijus Pazdžiora, 2007 m. Iš Wikimedia Commons

Sunkiosios Lietuvos kavalerijos atakos buvo svarbus taktinis manevras, sukėlęs sąmyšį ir privertęs švedų raitarus trauktis paliekant be priedangos pėstininkus, kuriuos užgriuvo rotmistro T. Dambravos husarai. Tuo pat metu dešiniajame Lietuvos kariuomenės sparne rotmistro J. P. Sapiegos husarai ėmėsi triuškinti beveik dvigubai gausesnę H. Brandto švedų raitarų grupuotę, kurioje buvo 1,2 tūkst. raitelių, o rotmistro V. Vainos ir kunigaikščio F. Ketlerio raitija užpuolė švedų pėstininkus.

Tokiu būdu švedai pateko į sunkią padėtį, nes pusė jų kavalerijos buvo sutriuškinta, o pusė pėstininkų iš paskutiniųjų kovėsi apsuptyje. Tada Karolis IX prieš rotmistro J. P. Sapiegos husarus metė rezerve buvusius 5 kavalerijos divizionus. Be to, H. Brandtui pavyko sustabdyti iš mūšio lauko besitraukiančius savo raitarus, grąžinti juos rikiuotėn ir kontratakuoti J. P. Sapiegos dalinį iš šono. Matydamas, kad Karoliui IX nebeliko rezervų, Jonas Karolis Chodkevičius į mūšį išleido T. Liackio husarus, kurie plačiu lankstu apėjo kautynių lauką ir smogė J. P. Sapiegos husarus supantiems švedų raitarams. Po šio netikėto smūgio švedų raitarai ėmėsi bėgti, o J. P. Sapiegos, T. Liackio ir Jono Karolio Chodkevičiaus vedami husarai smogė triuškinantį smūgį švedų pėstininkų pirmojo diviziono kairiajam sparnui, galutinai išardydami švedų kariuomenės kovines eiles.

Tokiu būdu daugiau kaip 3 valandas užsitęsusio mūšio baigtis buvo nulemta. Švedų kariai pradėjo masiškai bėgti iš mūšio lauko, o Lietuvos kavalerija juos dar 9 kilometrus persekiojo. Mūšyje netekęs žirgo, keblioje padėtyje atsidūrė švedų karalius Karolis IX. Tačiau jį išgelbėjo švedų pusėje kariavęs Vidžemės riteris Henrikas Vredė, atidavęs karaliui savo žirgą ir žuvęs mūšio lauke pridengdamas jo atsitraukimą. Karoliui IX pavyko su kariuomenės likučiais pasiekti laivus ir išplaukti į Švediją. Iš mūšio lauko pasitraukti pasisekė ir sužeistam generolui Joachimui Frydrichui fon Mansfeldui.

Lietuvos kariuomenės vado gen. ltn. Arvydo Pociaus iniciatyva visuomenės lėšomis 2014 m. liepos 6 d. Biržuose prie Širvėnos ežero atidengtas paminklas pergalei Salaspilio mūšyje atminti. Projekto autorė dail. Rasa Gumbrevičienė, idėjos autorius – istorikas Arvydas Pociūnas; projektą įgyvendino bendrovė „Sonetas ir Ko“. Fot. G. Šniras, 2014 m.

Švedų nuostoliai buvo didžiuliai: jie prarado beveik 9 tūkst. karių, t. y. 82 proc. kariuomenės, o dar 1,5 tūkst. karių pateko į nelaisvę. Mūšyje žuvo karaliaus žentas kunigaikštis Frydrichas Luneburgietis ir generolas Andersas Lenartsonas. Į nelaisvę patekęs karvedys Henrikas?Brandtas, anksčiau buvęs Abiejų Tautų Respublikos pavaldiniu, kaip išdavikas kiek vėliau buvo pakartas Krokuvoje. O nugalėtojai prarado apie 100 karių ir 300 žirgų, o daugiau kaip 200 karių buvo sužeista. Lietuvos kariuomenės karo grobiu tapo per 60 švedų vėliavų bei visos 11 patrankų.

Tokiu būdu Ryga buvo išgelbėta, o Abiejų Tautų Respublika išlaikė savo įtakoje šį svarbų Baltijos jūros uostą ir Uždauguvio kunigaikštystę. Į Rygą karvedys Jonas Karolis Chodkevičius su savo kariais iškilmingai įžengė rugsėjo 28 d. ir buvo pasitiktas kaip nugalėtojas ir išlaisvintojas. Iš Rygos jis išvyko į Biržų pilį, iš kurios išsiuntė laišką generolui Joachimui Frydrichui fon Mansfeldui dėl apsikeitimo mūšyje paimtais belaisviais. Jam su kariuomene grįžtant į Vilnių, sostinėje Joną Karolį Chodkevičių pasitiko specialiai pastatyti ištaigingi vartai, papuošti nugalėtojus ir didįjį etmoną šlovinančiais užrašais.

Pergalė Salaspilio mūšyje išgarsino Jono Karolio Chodkevičiaus vardą Europoje ir už jos ribų. Jį sveikino įtakingi užsienio šalių valdovai. Flandrijoje buvo audžiami Salaspilio mūšį vaizduojantys gobelenai. Lietuvoje apie Joną Karolį Chodkevičių buvo kuriamos dainos, kurias ypač mėgo jo kariai. Apie pergalę poetai kūrė eiles, dailininkai tapė paveikslus. Laimėjimo įkvėptas Vilniaus akademijos teologijos profesorius Laurencijus Bojeris parašė lotynų kalba poemą „Carolomachia“ (Karolių mūšis), kurią 1606 m. išspausdino akademijos spaustuvė.

Pergale Salaspilio mūšyje dėl Abiejų Tautų Respublikoje vykusių politinių nesutarimų nebuvo pilnai pasinaudota tam, kad iš Livonijos žemių būtų visiškai išstumti švedai. Po šio sutriuškinimo Švedijos karalius Karolis IX naujų karo žygių neberengė, o 1605 m. tarp Švedijos ir Abiejų Tautų Respublikos buvo sudarytos paliaubos.

Atsidėkodamas Viešpačiui už pergalę, į Žemaičių seniūnijoje esantį Kretingos dvarą sugrįžęs karvedys Jonas Karolis Chodkevičius tęsė po Kuoknesės pergalės pradėtus darbus. Prieš trejus metus į Kretingą pakviestiems vienuoliams bernardinams (pranciškonams observantams) jis 1605 m. išmūrijo naujų vienuolijos namų pamatus, ant kurių 1607–1617 m. iškilo vienuolynas su bažnyčia. Priešais vienuolyną 1609 m. didysis etmonas pastatė miestą, kurį savo vardu pavadino Karolštatu.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas