|
|
|
Meilė fizikai sugrąžino į mokyklą
Pastaruoju metu daugelis jaunų žmonių, sprendžiančių karjeros pasirinkimo klausimą, dažniausiai nė nesusimąsto apie pedagogo specialybę. Vis dėlto pasitaiko ir tokių žmonių kaip 25-erių vydmantiškė Virginija Japertaitė, kuri teigė, kad sprendimas tapti mokytoja jai atėjo savaime. Fizika domėjosi nuo mažens Trečius mokslo metus Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje fizikos mokytoja dirbanti V. Japertaitė neslėpė, kad šiuo dalyku domėjosi nuo mažens. „Pamenu, dar pradinės klasės kabinete turėjom storą vaikišką enciklopediją, kurią visada mėgau vartyti, tad vieno gimtadienio proga užsiprašiau jos dovanų. Toje enciklopedijoje buvo straipsnių įvairiomis temomis, o prie tų, kurios man labiausiai patiko, užsidėdavau skirtukus bei skaitydavau vėl ir vėl. Vėliau, jau gerokai paaugusi, atsiverčiau tą knygą ir pamačiau, kad visi mano skirtukai buvo prie fizikos temų“,– prisiminė Kauno technologijos universitete taikomosios fizikos studijas baigusi pašnekovė. Ji tęsė mintį: „Rinkdamasi studijų kryptį norėjau, kad ji būtų plačiai pritaikoma, o juk fizika – visur aplink mus. Jau stodama žinojau, kad turėsiu galimybę pasirinkti gretutinių studijų kryptį, tik vėliau galutinai nusprendžiau, jog tai bus pedagogika. Gal tokį pasirinkimą netiesiogiai paskatino tai, jog turėjau labai gerą fizikos mokytoją, o gal ir tai, kad mokykloje labai patiko padėti kitiems suprasti mokomas temas.“ Praktiką atliko Maskvoje V. Japertaitė dar būdama studentė pasinaudojo universiteto teikiamomis galimybėmis ir profesinę praktiką atliko lituanistinėje Maskvos Jurgio Baltrušaičio vidurinėje mokykloje. „Galimybė atlikti praktiką užsienyje pasitaikė netikėtai – Švietimo mainų paramos fondo kvietimas dalyvauti atrankoje dėl praktikos lituanistinėse mokyklose buvo viename iš KTU studijų centro naujienlaiškių. Per daug nelaukdama užpildžiau paraišką ir buvau pakviesta į Maskvą“,– aiškino dvidešimt penkerių vydmantiškė. Mokykloje jai teko atlikti pačias įvairiausias veiklas: vesti fizikos ir lietuvių kalbos pamokas, individualiai dirbti su mokiniais, rengti atsiskaitymus, metodinę medžiagą, dalyvauti ir prisidėti prie įvairių renginių rengimo. „Dirbau su įvairaus amžiaus mokiniais – nuo pradinukų antrokų iki vienuoliktokų. Džiaugiuosi, kad mano darbai toje mokykloje buvo teigiamai įvertinti ir pritaikyti mokymo procese net man išvykus. Būtų per mažai pasakyti, kad ši praktika buvo labai visapusiška ir įdomi – tai išskirtinė ir neįkainojama patirtis“, – tikino pašnekovė.
Jauniausia mokytoja gimnazijoje Pirmų–ketvirtų gimnazijos klasių mokiniams fiziką dėstanti mergina neslėpė, jog turėjo pasiūlymą likti dirbti vienoje Kauno gimnazijų, tačiau pasirinko grįžti į gimtąjį kraštą. „Galimybių dideliame mieste daugiau, bet manau, kad ir mažesni miestai verti jaunų specialistų dėmesio. Tuo labiau, kad mokytojų amžiaus vidurkis didžiuosiuose miestuose yra mažesnis – juose dažniausiai jauni mokytojai ir lieka“, – teigė V. Japertaitė ir tvirtino, kad darbo paieškos gimtinėje neužsitęsė. Mergina juokavo, kad didžiausias iššūkis jaunai mokytojai buvo tai, jog prireikė laiko, kad kolegos nustotų painioti ją su mokine: „Manau, kad mano amžius bendraujant su mokiniais kartais yra savotiškas pranašumas. Kartą su dvyliktokais išsiaiškinome, kad priklausome tai pačiai kartai, todėl geriau vieni kitus suprantame. Mokiniai ne taip bijo pasisakyti, žino, kad visada gali manęs bet ko paklausti. Fizika – pakankamai sudėtingas dalykas, todėl stengiuosi, kad kiekvienas mokinys atrastų bent nedidelę dalį, kuri būtų jam įdomi ar naudinga.“ Pedagogika – ne kiekvienam V. Japertaitė spėjo, kad jauni žmonės vengia rinktis pedagogiką dėl finansinių priežasčių. „Mokytojo darbas tikrai nėra lengvas. Jei sieki būti geru mokytoju, o ne tik skaidrių ar vadovėlio skaitytoju, būtina nuolat dalyvauti įvairiuose mokymuose, kelti kvalifikaciją. Be to, darbo diena nesibaigia su paskutine pamoka. Galbūt kai kuriems stinga kantrybės, o gal šiam darbui išties reikalingas pašaukimas“, – svarstė pašnekovė. Anot jos, kiekvienas mokytojas daugiau ar mažiau prisideda prie mokinio asmenybės formavimosi, gali tapti jam savotišku autoritetu. „Geras pedagogas pirmiausia turėtų puikiai išmanyti dėstomą dalyką, siekti nuolat tobulėti pats ir skatinti mokinius tai daryti. Taip pat svarbu rasti ryšį su mokiniais, juos sudominti, būti visada pasiruošusiam atsakyti į klausimus, mokėti tinkamai integruoti naujas technologijas pamokose“,– kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti geras pedagogas, apibūdino fizikos mokytoja. Nuotolinis mokymas – ir iššūkis, ir galimybė Nuotolinį mokymą jaunoji mokytoja įvertino dviprasmiškai – jis pateikė ne tik daug iššūkių, bet ir galimybių. „Mano pamokų medžiaga ir kontaktinio mokymo metu dažnai būna skaitmenizuota, naudojamės įvairiomis apklausomis, testų sistemomis. Sunkiau yra tik atlikti numatytus praktinius, laboratorinius darbus, nors nemažą dalį jų atliekame ir nuotoliniu būdu – pritaikau laboratorinius darbus atlikti virtualiose aplinkose, naudojantis išmaniosiomis programėlėmis telefone“, – nuotolinio mokymo situaciją įvardijo pašnekovė. „Didesni iššūkiai kyla dėl to, kad ryšys su mokiniais nebėra toks glaudus, sunkiau stebėti kiekvieno pažangą, o ir daugumos motyvacija mokytis yra sumažėjusi. Vis dėlto pastebiu tendenciją, kad tie, kurie rimtai mokėsi prieš tai, su didesniais sunkumais susiduria rečiau, o tie, kuriems trūko motyvacijos kontaktinio mokymo metu dabar patiria daugiau sunkumų“,– įžvalgomis dalinosi mergina.
Guoda SKRIPKAUSKAITĖ
|
|
