Pajūrio naujienos
Help
2021 Gruodis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną1°C debesuotumas 95 %
Naktį-1°C debesuotumas 94 %
Apklausa

Ar šventinės gerumo, labdaros akcijos sprendžia skurdo problemas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Jurgis Pabrėža – žemaitis ligi šaknų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Istorija
  • 2021-04-27
Nijolė Raudytė yra viena Neformaliosios lituanistinės bibliotekos Kretingos pranciškonų vienuolyne, kuri priskirta UNESCO paveldui, sudarytoja.

Itin vertingų žinių apie Kretingos pranciškonų vienuolyne gyvenusį, žemaičių kalbą puoselėjusį ir apie save bendraminčius subūrusį kunigą mokslininką Jurgį Ambraziejų Pabrėžą suteikė konferencijos, surengtos jo 250-ųjų gimimo metinių proga, pranešėjai: Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekininkė Nijolė Raudytė, Šiaulių universiteto profesorius Juozas Pabrėža ir Ilinojaus universiteto Čikagoje profesorius Giedrius Subačius.

Rankraščių kolekcija – UNESCO paveldas

N. Raudytė akcentavo, kad XIX a. pirmoje pusėje Kretingos vienuolynas tapo kultūros centru, kuriame susibūrė intelektualų grupė, vadovaujama J. Pabrėžos. Jų pastangomis buvo sukurtas lietuvių (žemaičių) bendrinės kalbos projektas.

Deja, iki šių dienų išlikę tik rankraštiniai šio projekto tekstai, nes, gyviems autoriams esant, o ir vėliau jie nebuvo viešai paskelbti. „Spausdinti knygas tuomet buvo brangu, vienuoliai tam neturėjo pinigų“, – paprastą priežastį, dėl ko garsių autorių raštai neišvydo dienos šviesos, o nugulė vienuolyno bibliotekos lentynose, nurodė N. Raudytė.

Ji buvo viena iniciatorių, surinkusių išlikusius rankraščius – 134 dokumentus lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis – ir sudariusių Neformalios lituanistinės mokyklos Kretingos pranciškonų vienuolyne kolekciją. Ši kolekcija 2019 m. buvo pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

„Jokios kitos tokio masto ir apimties raštijos mokyklos Lietuvoje XIX a. pirmoje pusėje nefiksuota“, – kolekcijos reikšmę akcentavo N. Raudytė.

Trys iškilūs mokiniai

Pasak N. Raudytės, yra žinomi 3 pagrindiniai J. Pabrėžos sukurtos originalios rašybos idėjas perėmę sekėjai, kurių tekstai išlikę. Ryškiausias jų – iš pradžių lietuviškai, o po to žemaitiškai išmokęs vokietis Simonas Grosas, 1835 m. parašęs gramatiką „Kalbrieda Ležuwe Žemaytyszka“ ir 3 tūkst. žodžių lenkų–žemaičių žodyną.

Juozapas Butavičius už dalyvavimą 1831 m. sukilime buvo nuteistas 2-jiems metams atgailos į Kretingos vienuolyną, bet čia nesėdėjo dykas, o parengė per 1 tūkst. psl. apimties Simono Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ nuorašą.

Salantuose gimęs Simfronijus Žabakevičius Kretingos vienuolyne, paveiktas J. Pabrėžos, užrašė pamokslus – šių išlikę 121, ir dar užrašų knygelė.

Dauguma – 130 – Neformalios lituanistinės mokyklos rankraščių šiandieną yra saugomi Kretingos pranciškonų vienuolyne, po 2 – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje ir Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Šiaulių universiteto profesorius Juozas Pabrėža yra kilęs iš to paties Skuodo krašto, kaip ir jo bendrapavardis Jurgis Pabrėža.

Galėjo nusverti žemaičių kalba

Iš Skuodo krašto, taip pat kaip ir tėvas Ambraziejus, kilęs bendrapavardis profesorius Juozas Pabrėža paaiškino, kad jųdviejų pavardė kilusi ne nuo žodžių „brėžti, pabrėžti“, o nuo vaistinio augalo pavadinimo, ir turi būti kirčiuojamas pirmas jos skiemuo, nes ir pats Pabrėža ją rašė su dviem aa – Paabrėža.

„Man, kaip žemaičių kalbos sergėtojui, yra labai svarbu akcentuoti, kiek Jurgis Pabrėža svarbus žemaitiško rašto vystymusi – jis rašė šiaurės žemaičių kretingiškių tarme ir taip, kaip žodžiai tariami, kaip kalbama. Daug didžių vyrų – Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Dionyzas Poška – tuo metu rašė žemaitiškai, bet jie vis vien taikėsi prie aukštaičių, kad ir šiems būtų suprantami. Tik vienintelis J. Pabrėža rašė, kad negalima „suplakti į vieną kupetą“ 2-jų sistemų – žemaičių ir aukštaičių tarmių, ir 50 savo gyvenimo metų rašė tik etniniams žemaičiams“, – kalbėjo mokslininkas.

Profesoriaus J. Pabrėžos žodžiais, XIX a. svarstyklės svyravo, kurią kalbą – aukštaičių ar žemaičių – priimti kaip bendrinę, ir tik nedaug nusvėrė, kad žemaičių kalba netapo lietuvių bendrine. „Galvoju, lėmė tai, kad laiku nebuvo išspausdinti Neformalios lituanistinės mokyklos darbai, kurių labai trūko apsisprendžiant dėl kalbos sunorminimo“, – apgailestavo lektorius.

Rašė bajorams ir valstiečiams

Be savo garsiojo 1 tūkst. psl. apimties botanikos veikalo „Taislius auguminis“, J. Pabrėža parašė apie 250 gyvų vaizdingų pamokslų, kurių kiekvienas apima po 40–50 psl. Jiems atsakingai ruošėsi ir kalbėjo taip įtikinamai, kad žmonės iš „viso svieto“ sekmadieniais plaukė į Sumą jo pasiklausyti, pasak M. Valančiaus, kaip kokio apaštalo.

Profesorius G. Subačius pastebėjo, kad J. Pabrėža buvo ypatingas tuo, jog suformavo 2 skirtingas savo rašybos paraleles: jis rašė „pramokytiems“ – išsilavinusiems, ir „nepramokytiems“ – valstiečiams, kurie mokėsi namie iš maldaknygių. Tėvas Ambraziejus suvokė skirtingų intelektualinių visuomenės sluoksnių poreikius, rašė ir tiems, ir tiems. Jis praktiškai derino rašybą, tarkim, „nepramokytiems“ dvigubai nežymėjo balsių, tik – viengubai, nenaudojo č, ž raidžių.

G. Subačius išsakė apmaudą, kad šiandieną J. Pabrėžos palikimas išblaškytas: iš 10 storų rankraštinių pamokslų rinkinių šiandien žinomi tik 3.

Turi lyg nuosavas relikvijas

Iki Antrojo pasaulinio karo visi J. Pabrėžos veikalai buvo saugomi Kretingos vienuolyno bibliotekoje, bet, užėjus sovietams, dalį išvežė į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, tačiau pamokslai liko Kretingoje.

„Sovietams užsimojus sunaikinti vienuolyno biblioteką, liudininkai matė, kaip jie knygas, rankraščius vertė per langą, bet neturėjo sunkvežimio jų išvežti. Tad nakčiai sukrovė į sandėliuką. Patys broliai per naktį pritaikė raktą ir išgelbėjo J. Pabrėžos rankraščius. Taigi tai, ką šiandien turime, yra būtent tos nakties rezultatas. Tačiau gerokai daugiau yra pražuvusio paveldo“, – kalbėjo mokslininkas.

G. Subačius prisiminė, kaip 1994-aisiais broliai jį pasikvietė apžiūrėti į vienuolyną iš JAV dėžėse pargabentus rankraščius: „Praverčiau šimtus, bet tarp jų Jurgio Pabrėžos neradau nė vieno. Rankraščiai buvo išslapstyti, žmonės kitus sugrąžino, tik – ne Pabrėžos. Manau, taip yra todėl, kad liaudyje šventuoju laikyto tėvo Ambraziejaus raštus gelbėjo pirmiausia, bet užtat ir neskuba grąžinti, lyg turėtų nuosavą relikviją.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas